Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Sek Gru 15, 2019 8:42 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Seminarų medžiaga 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Seminarų medžiaga
Seminarui "MONADA" informacinė medžiaga

http://www.lithuanian.net/mitai/monada/monada.htm
MONADA, ARBA SIELOS GRŪDAS
Įsivaizduokime pasaulio sukūrimo pradžią, kai po Pralayjos, arba didžiosios kosminės nakties, prasideda Manvantara, sukūrimo periodas naujos, daug tobulesnės, Visatos. Bet ar mes galime ką nors pasakyti bent apie mūsų Saulės sistemos sukūrimą? Kas tai matė?
Dėl to kalbėti apie Visatos sukūrimą galima tik Viešpaties žodžiais. Šiam tikslui pateikiamos ištraukos iš Viešpaties Krišnos ir Ardžunos dialogų (“Bhagavadgita”).

“Ši daugybė padarų, vėl ir vėl atsirandančių, išnyksta atėjus Nakčiai; atėjus Dienai jie, pagal įstatymą, neišvengiamai atsiranda vėl, o Partcha”.
“Manimi - Mano neapreikštame pasaulyje - persmelktas visas šis pasaulis; visi padarai turi šaknį Manyje, bet Aš neturiu šaknies juose…”
“Mano apreiškimo pabaigoje, O Kauntėja, visi padarai išnyksta žemiausioje Mano prigimtyje; su naujos Kalpos pradžia aš vėl kuriu iš Savo Emancijų”.
“Paslėptas Gamtoje, kuri sutverta Manimi, jos galia vėl ir vėl aš kuriu šią daugybę bejėgių padarų…”
“Mano Pradžia Gamta kuria judantį ir nejudantį; štai nuo ko, o Kauntėja, sukasi Visata”.
“Pažink Mano kitą prigimtį, aukštesniąją, kuri yra gyvybės elementas, o galingai ginkluotasis, kurios pagalba laikosi pasaulis”.
“Pažink joje viso ko pradžią. Aš Visatos atsiradimo šaltinis ir Manyje ji išnyksta”.
“Nieko nėra aukščiau Manęs, o Dhanandžaja, viskas suverta ant Manęs, kaip perlai suverti ant siūlo”.
“Ir visa, kas yra visa ko sėkla, tai Aš, o Ardžuna; ir nėra nieko judančio ar nejudančio, kas galėtų egzistuoti ne Manyje!”
“Nėra ribų Mano dieviškosioms galioms, o Parantapa. Visa kas apreikšta tau - tik begalinė Mano Garbės paaiškinimas.”
"Visa kas garbinga, gera, nuostabu ir didinga, žinok, kad tai tik niekinga kruopelė Mano Garbės”.
“Bet kam tau žinoti visas šias smulkmenas, o Ardžuna? Atiduodamas dalelę savęs šios Visatos apreiškimui, Aš išlieku”.
“Tolimoje praeityje, kai aukos aktu iš Dievo Emancijos atsirado žmonės, Viešpats pasakė: “Auka dauginkitės, tebūnie ji jums troškimų šaltiniu”.
Taigi, viso ko atsiradimo šaltinis vienintelis ir iš Vienintelio atsirado visa: ir gamta, ir Visata, ir visa kas joje, visa kas matoma ir nematoma, visa kas juda ir nejuda, visa kas masto ir nemasto. Vienu žodžiu, visos esybės, visi reiškiniai ir visi daiktai. Visa kas egzistuoja, pradedant atomais ir baigiant planetomis, turi gyvybės elementą, dali Dieviškosios Dvasios, kitaip sakant, Monadą.
Viskas sudaryta iš įvairaus Dvasios ir Materijos struktūrų santykio. Iš vienos pusės - Didžioji Dvasia, kuri savo potencialu išlaiko visą Visatą, su viskuo, kas joje egzistuoja, iš kitos pusės - pirminė materija, kuri turi savyje visus reikiamus elementus sudaryti naujai, tobulesnei Visatai. Materija - kūrybos pagrindas, šaknis ir fundamentas būsimos Visatos, kurią Dieviškasis Pradas priverčia judėti, Dieviškos Sielos grūdu įkvėpdamas gyvybę kiekvienai būties formai.
Bet negalima manyti, kad iš Kūrėjo atsiranda gatavos Monados - žmogiškos, gyvūnų, augalų ir t.t. Reikia priimti kaip aksiomą, kad iš “nieko” nekuriama, bet viskas transmutuojasi ir tobulėja.Viskas vystosi iš žemesnių formų į aukštesnes ir iš mažiau tobulų į tobulesnes, ir tai pagrindinė gyvybės vystymosi taisyklė. Lygiai taip reikia suprasti, kad pasaulių arba kūrybos planų gradacijoje fizinis pasaulis yra ketvirtas ir pirmiau jo sukuriami nematomi pasauliai, dvasiniai, kuriuose kuriama būsimo fizinio pasaulio klišė. Žmogiškoji Monada - trijų elementarių karalysčių tolimesnio vystymosi rezultatas.
Slaptojoje Doktrinoje apie Monadų evoliuciją pasakyta: “Ir taip, Monadiškoji, tiksliau, Kosminė Esmė, minerale, augale ir gyvūne, nors ir yra ta pati per visą ciklų seriją nuo elementariosios karalystes iki pat Devų (Angelų) karalystės, tobulėja evoliucionuojant. Būtu labai klaidinga įsivaizduoti Monadą kaip atskirą Esybę, lėtai klojančią sau kelią tam tikru taku per žemesnes karalystes, ir po begalinės serijos persikūnijimų, pražystančią žmogiškajame padare. Vietoje to, kad pasakyti “Mineralinė Monada”, teisingiau būtų fiziniame moksle, diferencijuojančiame kiekvieną atomą, pavartoti sekantį išsireiškimą: “Monada, pasireiškianti toje Praktikos (materijos) formoje, kuri vadinasi Mineralinė Karalystė”.
“Atomas, kaip jis apibūdinamas įprastoje mokslinėje hipotezėje, nėra “kieno tai” dalelė, atgaivinto psichiniu “kuo tai”, kuriam, pasibaigus eonams, nulemta pražysti žmoguje. Bet tai konkretus pasireiškimas Visatos Energijos, kuri pati dar neindividualizavosi. Materijos okeanas nesusiskirsto į potencialius ir sudėtinius lašus tol, kol gyvybinio impulso banga nepasiekia evoliucinės žmogaus gimimo stadijos. Atsiskyrimas į individualias Monadas vyksta palaipsniui ir aukštesniuose gyvūnuose pasiekia beveik tašką… “Monadinė Esybė” ima nepastebimai diferencijuotis individualios sąmonės link augalinėje karalystėje. Dvasinė Esybė, suteikianti gyvybę joms diferenciacijos stadijoje, ir sudaro Monadą.
Didžioji Kūrybinė Jėga išsisklaido į atskiras dalis - Monadas, bet, iš esmės, išlieka Pačia Savimi, tuo įtvirtindama pasaulinę gyvybę, pasireikšdama visose būties formose. Kiekviena Monada kaip dvasinė sėkla, išėjusi iš Būties Šaltinio, eidama savo keliu, galutiniame evoliucijos etape turi prilygti savo Kūrėjui. Tai Kosmoso paliepimas ir kiekvienos Monados gyvenimo uždavinys.
Kiekviena Monada turi visas tam skirtas savybes, bet ji neturi sąmonės, tuo tarpu evoliucijos tikslas - sąmonės atvėrimas ir tobulinimas. “Monada - Visatos Dvasios aspektas. Būdama Vienybės dalimi, jos vienetine potencija, savo tikrąja prigimtimi ji negali turėti ne tik kad sąmonės, bet ir pačios idėjos apie save kaip asmenybę, kadangi priklauso kitam, aukštesniam, planui. To pasėkoje, Monada, iki savo sąmonės emanacijos ne savo Dangiškojoje Prigimtyje, tik gryna abstrakcija, be realios būties ir neturi sąmonės; šiame savo pavidale ji tik viena iš begalybės Dieviškosios Kosminės Sąmonės dalelių” (Šventoji Toto knyga).
Todėl visos kūrybinės Kosmoso jėgos nukreiptos tam, kad paversti beasmenę Monadą mastančia būtybe. To pasėkoje, Monados dalyvauja visose evoliucijos fazėse visose gamtos karalystėse, turi pereiti be galo daug transformacijų iš paprastų ir grubių gyvybės ir materijos formų į sudėtingas, iš netobulų į tobulesnes, iš mažai sąmoningų į labiau sąmoningas. Kuriant fizinį pasaulį pirmas impulsas beasmenėms Monadoms sąmoningo individualumo siekimui duodamas besivystant mineralinei karalystei. Monados nukreipiamos vis į tobulesnes materijos formas su vieninteliu tikslu - įskiepyti materijai savybę jausti išorinius poveikius ir į juos reaguoti kokiais nors būdais, kurie liudytų apie sąmonės užuomazgos atsiradimą. Slaptojoje Doktrinoje kalbama apie septynias Planetinių Grandžių sferas ir apie Septynis Ratus, arba 49 sferas, kur gali egzistuoti gyvybė.
Tokiu perėjimų, iš vienos sferos - planetinės grandies į kitą, rezultate, Mantavaros pabaigoje atsiranda pereinančios gyvybės formos iš vienos gamtos karalystės į kitą. Kai kurios Monados atsiranda tokiose gyvybės formose, kaip kerpės, grybai it kt., kurios yra vidurys tarp mineralo ir augalo. Kai atsiranda tokios pereinamosios formos, tai rodo, kad baigiasi vienas Didysis Ciklas, prasideda kitas. Iš labiau vykusių pereinamų formų vystosi sekanti, aukštesnioji, gamtos karalystė - augalinė, o mažiau vykusios formos žūsta.
Lygiai tokiu pat Monadų persikėlimu iš vienų augalinių gyvybės formų į kitas ir persikėlimu iš vienos planetos į kitą vyksta vystosi augalinės ir gyvulinės gamtos karalystės. Kaip pasakyta aukščiau, augalinėje karalystėje atsiranda Monadų tendencija diferencijuotis individualios sąmonės linkme ir tik gyvūno sąmonėje ji pilnai diferencijuojasi.
Bet tik atsiradus žmogiškajai gamtos karalystei atsiranda žmogiškosios Monados. Taigi Monada, kad taptų žmogiškąja Monada, turi pereiti visas evoliucijos stadijas, visas būties formas visose gamtos karalystėse visose planetinės grandies sferose.
“Gamta (žmoguje) turi tapti Materijos ir Dvasios junginiu, prieš tai, kol jis taps tuo, kas yra; ir dvasia, paslėpta Materijoje, sąmoningai gyvybei turi būti prikelta palaipsniui. Prieš prabundant Lotoso Šviesai žmoguje, Monada turi pereiti per savo mineralines, augalines ir gyvulines formas. Todėl iki tokio prabudimo, jis negali vadintis “žmogumi”, o turi būti nagrinėjamas kaip Monada, įkalinta amžinai besikeičiančiose formose” (Slaptoji Doktrina).

“Kad tapti suvokiančiu save, Dvasia turi pereiti visus būties ciklus iki aukščiausio savo pasiekimo, t.y., savęs suvokimo čia, žemėje, žmoguje. Dvasia nesąmoninga, neigiama abstrakcija (nes dvasia be Monados - niekas). Jos švarumas būdingas jai, o ne užsitarnautas poelgiais; todėl, tam, kad tapti aukščiausiu Dhiani-Koganu (Archangelu), žmogiškajam Ego reikia pasiekti pilną savęs suvokimą” (Slaptoji Doktrina).
“Žmogaus sąmonė ir individualumas neatsiejamai surišti tarpusavyje, ir dar daugiau, atskirai vienas nuo kito netenka prasmės, nes individualumas - sąmonės prigimtis, sąmonė visada individuali. Savo prigimtimi būdama Visatos Dvasios dalimi, Monada savo samone išreiškia Kosminės Dieviškosios Sąmonės aspektą; įtvirtinant save kaip savarankišką nepriklausomą atskirą antros rūšies substanciją, tuo pačiu Monada įtvirtina būdingą jai sąmonę” (Šventoji Toto knyga).

http://filo.web1000.com/texts/knygos/ne ... rp/a-1.htm
Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams paklūsta ne tik forma, bet ir judėjimas. Maža to, skaičiams paklūsta ir pats laikas — juk jį sudaro reguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jų nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija.
Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėl jų tezę ???Viskas yra skaičius" galima buvo interpretuoti įvairiai. Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviem skirtingais keliais.
Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (vieneto) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius l, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir nedalomas kūnas. Šiuo keliu pasuko Leukipas (apie 500—440 m. pr. Kr.), apie kurį mes žinome labai mažai, ir Demokritas Abderietis (apie 460-370 m. pr. Kr.). Jie sutapatino pitagoriška monadą su atomu — mažiausia nedaloma medžiagos dalele (gr. atomos - nedalomas). Tiesa, jie gerokai transformavo pitagorišką monados sampratą, kuri jiems buvo tik pamatas. Mat, pasak Demokrito, atomų yra įvairių rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. o pitagorininkų požiūriu, monada yra viena (jei jų yra daug, tai jos nesiskiria viena nuo kitos) ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.

http://siauliai.mok.lt/rerichas/teosophy/kelias.htm
Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius. ???Mintis“ 1991 m.
EVOLIUCIJOS SLĖPINYS
Taip mūsų dienų moksle užima pirmą vietą vis daugiau gyvių ???sielos“ ypatybė, ???psichinis“ vidus. Ir vis daugiau tvirtinama, kad pavidalas, organizmas iš jo stojasi. Tuo šios dienos mokslas tiesiog artinas senovės mokslui, kurs sako, kad evoliucija nusiduoda esybių viduje, kur susitinka sielos jėgos su sąlygų veikimais, ir kad tuo siela žadinama. Ji pasistengia viršų gauti ir tuo ???auga“. Todėl ir nėra tokio pasitobulinimo akstino, kurs iš pavidalo į pavidalą persikeltų: iš mineralo – į augmenį, iš augmens – į gyvulį ir iš to – į žmogų. Tasai, sakysime, ???psichinis“ ypatingumas, kurs apsireiškia mineralu, meta tąjį ir apsireiškia augmeniu, toliau – gyvuliu ir t. t., kuomet jis atitinkamą laipsnį sąmoningesnis pastojęs yra. Ne gyvulio pavidalas gal žmogumi tapti, bet ta esybė, ta monada [3], kaip sakoma, kuri tokį sąmonės laipsnį pasiekusi yra, jog nebegali jįjį senuoju būdu apreikšti, meta tuo tarpu naudotą pavidalą ir užgema tobulesniu. Bet reikia suprasti, jog tai ne akies mirksnio, bet ilgų amžių atsitikimas.
Kad žmonės visus savo patyrimus visuomet omenyj turėtų, nereiktų ilgus išguldymus apie tai paduoti, iš kur visi gyvenimo apsireiškimai, visi gyvi pavidalai gaminasi, kur evoliucijos takas bėga. Kiekvienas žino, jog viskas, ką žmogus sutveria, vykina arba gamina, pirmiau giliai jo dvasioje užgema, toliau pastoja norimas, geistinas, beveik regimas dalykas ir galiausiai stojasi regimos materijos pavidalu. Taip atsieina, kad dailininkas ką sutveria, bet ir kad butininkas trobą stato ir puodžius iš molio puodą lipina.
Dvasinės gelmės yra žmogaus veikimo gimtuvė. O kokios gyvos, sąmoningos tos gelmės, tokie tobuli ir galingi jų apsireiškimai, būtent žmogaus veikalai.
Žmogus ne sau gyvena šalia visos Visumos. Jis yra jos dalelė. Ir nėra jis ypatinga išimtis. Todėl galima sakyti, kad lygiu būdu kaip jo apsireiškimai, taip ir pasaulio daiktai stojasi. Visas pasaulis yra apsireiškimas to, kas neregima. Visuma yra išplėsta erdvėje ir amžių tolybėse, bet Visumoj randas ir tat, kas anapus erdvės ir laiko, būtent amžinybėje yra.
Gyvenimo pažanga nėra tvanas, kurs per erdvę ir laiką tvysta. Ji apsireiškia, Visumai atveriant savo gelmes. Ir kiek tose gelmėse sąmoningumo, tiek tasai pasidaro regimas mažiau ar daugiau tobulais pavidalais. Yra taip, kaip kokiame šaltinyje. Kuo daugiau jo gelmėse vandens susitvenkia, tuo galingesnis jisai pasirodo.
Sako išminties mokslas, jog Visuma parėjusi iš dvasinių gelmių, pastodama vis daugiau materialinė, kol nepasiekusi dabartinio stovio. Iš jo ji vėl kyla aukštyn į dvasinį. Tą pat ir sako tas Šv. Povilo žodis: ???Iš Jo, Jame ir Jopi yra ir visi daiktai“.
Kad dvasinis stovis yra viso gyvenimo tikslas, tą beveik jau kiekvienas žmogus numano. Ir nenorom visi brangina daugiau tai, kas iš dvasios, negu kas iš materijos pareina. Visuomet yra dvasios žmogus aukščiau statomas negu dvasios vargšas.
O jeib nepasiliktų neaiškumo, vieną dalyką dar kartą minėsime. Lengva yra suprasti, kad negalima bet kaip vaizdelį padaryti poema. Bet iš vaizdelio dvasios kaip gimė vaizdas, gali gimti ir poema. Taip ir žuvis negali pavirsti varle, ąžuolas negali pastoti aru, vanagėlis ne liūtu ir t. t. Bet jų, sakysime, siela, įgijusi tinkamą ypatybę – sąmonę, gal gimti nauju atitinkamu pavidalu. Iš augmeninės sielos tegali gimti augmuo, iš gyvulinės – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Niekuomet kitaip. Pavidalas sau vienas nieko negamina, kaip tiktai suvartotas jėgas ir materijos rūšis.
Taip tai reikia atskirti dvasios-sielos ir pavidalo pasitobulinimą. Ypačiai tai svarbu žiūrint į žmogų. Bet pavidalas nesitobulina sau vienas. Viskas jam pareina iš jo esybės, iš sielos.
Ir dar, rodos, reikia priminti, jog pasitobulinimas tik labai iš lengvo teatsitinka. Ta esybė, vadinama monada, kuri apsireiškia augmens pavidalu, tik po milijonų metų teiškyla taip aukštai, jog gali sutverti gyvulių pavidalą. Todėl ir ne vienas mokslininkas pradėjo abejoti apie evoliuciją, manydamas, jog negalimas daiktas, kad mineralas kartą pavirstų augmeniu ir t. t.

http://perkunas.vtu.lt/filosofija/anapus/anapus5.html
Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui Boscovichiui 8 , kuris kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didžiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė n e s t o v i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko tvirta ir nepajudinama: tikėjimo "medžiaga", "materija", "žemės kruopelyte"- atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.- Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti žūtbūtinį karą taip pat ir "atomistiniam poreikiui": šis, kaip ir dar garsesnis "metafizinis poreikis", vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė,- s i e l o s a t o m i s t i k ą. Tebūnie mums leista šiais žodžiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, a t o m o n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amžina; šalin š į tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios "sielos"; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams - vos tik jie paliečia "sielą", ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi įgyti tokios sąvokos, kaip "mirtinga siela", "siela - subjekto daugialypumas" ir "siela - potraukių ir afektų socialinė konstrukcija". N a u j a s i s psichologas įveikė prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo į naują dykumą ir susidūrė su nauju nepasitikėjimu - ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau,- tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas i š r a d i m u i ir - kas žino? - galbūt a t r a d i m u i.-

http://siauliai.mok.lt/rerichas/zipai/sambala.htm
Žmogus. Kas tai?
Žmogaus analizė
...Sielos ir dvasios, t.y. jausmų, minčių ir aukštų emocijų, spinduliavimas už kūno ribų vadinasi aura. Ji turi savo spalvas - tamsias ar šviesias, gražias ar bjaurias, priklausomai nuo dvasios lygio. Tas neregimas spalvas gali matyti Mahatmos ir kai kurie aiškiaregiai, o mokslininkai sugeba nufotografuoti.
Prasmingas yra ,,Velykų kiaušinio" simbolis, atėjęs iš žilos senovės. Pavasario lygiadienio metu duodami kiaušinį lyg sakydavo - atsimink, kas esi: bevertis lukštas atitinka kūną, maistingas bet laikinas baltymas -mirtingą sielą, o trynys - svarbiausia kiaušinio dalis, nes joje glūdi gyvybė, atitinka nemirtingą dvasią. Panašiu simboliu gali būti slyva ar vyšnia: luobelė atitinka kūną, minkštimas - sielą, o kauliukas - dvasią.
Toks yra trejopas žmogus. Religijos dar sako, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą danguje, arba savo žvaigždę danguje. Rytų išmintis vadina tatai Monada ir sako, kad tai yra Absoliuto (t.y. Dievo) dalelytė -kibirkštis. Monada - dieviškasis žmogaus dvasios pagrindas, suteikiantis jai galią vykdyti savo misiją įsikūnijimuose. Būdama Absoliuto dalelė, Monada žmogaus protui yra nesuvokiama, kaip ir pats Absoliutas.
Žmogus yra vadinamas mikrokosmu - mažuoju kosmosu. Tai reiškia, kad jame yra viskas, kas yra makrokosme - didžiajame kosmose. Iš tikrųjų: žmogus yra ir mineralas (kaulas), ir augalas (audiniai), ir gyvūnas (astralas), ir eilinis žmogus (mentalas), ir dievažmogis (Dvasia), ir Dievas (Monada). Žmogus yra visatos sintezė. Tyrinėdami ir pažindami visą žmogų - tyrinėjame ir pažįstame visą Kosmosą.
Žmogus gyvena iškart visuose kosminiuose pasauliuose: kūnas -fiziniame, siela - psichiniame (t.y. astralas - astraliniame, mentalas -mentaliniame), Dvasia - dvasiniame, Monada - dieviškajame. Visi tie skirtingi pasauliai yra čia pat, toje pačioje erdvėje. Būdami įsikūniję fiziniame pasaulyje, matome tiktai jį, o visų kitų pasaulių nematome -lygiai kaip nematome sielos ir dvasios, nors ir neabejojame, kad jomis gyvename.
Mūsų mokslas žino, tiria ir aiškina tiktai vieną pasaulį - fizinį. Kiti pasauliai - ne jo sfera: tai jau filosofijos, religijos sritis. Todėl mokslas neturi jokio pagrindo neregimuosius pasaulius neigti tik todėl, kad jis jų nežino - jis negali jų žinoti. Tačiau mokslo saka, vadinama kvantine mechanika, priėjo slenkstį, už kurio atrado neregimuosius pasaulius: už fizinio pasaulio - vadinamąjį ,,bangų pasaulį". Tai ir yra pradžia tų, kuriuos vadiname psichiniu, dvasiniu ir t.t.

Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (vieneto) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius l, žymimas tašku, o kaip^mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir nedalomas kūnas. Šiuo * keliu pasuko Leukipas (apie 500—440 m. pr. Kr.), apie kurį mes žinome labai mažai, ir Demokritas Abderietis (apie 460-370 m. pr. Kr.). *Jie sutapatino pitagoriška monadą su atomu — mažiausia nedaloma medžiagos dalele (gr. atomos - nedalomas). Tiesa, jie gerokai transformavo pitagorišką monados sampratą, kuri jiems buvo tik pamatas. Mat, pasak Demokrito, atomų yra įvairių rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. O pitagorininkų požiūriu, monada yra viena (jei jų yra daug, tai jos nesiskiria viena nuo kitos) ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Lap 03, 2005 2:48 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007