Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 2:01 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
PEDAGOGINIAI GEBĖJIMAI IR JŲ UGDYMASIS 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė PEDAGOGINIAI GEBĖJIMAI IR JŲ UGDYMASIS
Rūta Girdzijauskienė

PEDAGOGINIAI GEBĖJIMAI IR JŲ UGDYMASIS

Kas yra geras pedagogas? Klausimas, atsakymo į kurį bent kartą yra bandęs ieškoti daugumas. Kad ir kas būtume – tėvai, renkantys savo vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigą, mokyklą ar svarstantys jų popamokinės veiklos galimybes, ugdytojai (auklėtojai, mokytojai), sprendžiantys savo pedagoginės veiklos aktualijas, pagaliau teikiantys patarimus draugams ar kolegoms, kaip elgtis patekus į vieną ar kitą ugdymo situaciją, – visi suvokiame, kad ugdymo procese pedagogo asmenybei bei jo profesinės veiklos pobūdžiui tenka išskirtinė vieta.
Diskutuojant minėtomis temomis vienokiu ar kitokiu aspektu aptariamos gero pedagogo savybės. Jų yra daug, tad ir atrasti auksinę formulę, kuria vadovaujantis būtų galima pamatuoti pedagogo “gerumą”, nelengva. Jis didžiąja dalimi priklauso nuo to, ko iš pedagogo tikimasi. Tėvams svarbu, kad darželyje ar mokykloje ugdytojas užtikrintų gerą vaiko savijautą, skatintų jo norą mokytis, sudarytų sąlygas vystytis jo gabumams, gebėjimams ir kt. Pedagogams aktualu, kad kolega gebėtų įsitraukti į bendrą ugdymo procesą, mokėtų bendrauti ir bendradarbiauti, būtų asmuo, į kurį visada galėtum kreiptis pagalbos, su kuriuo būtų galima dalytis savo rūpesčiais ir džiaugsmais.

Ugdymo institucijų vadovai tikriausiai laiko svarbiausiomis pedagogo savybėmis gebėjimą užtikrinti ugdymo uždavinių įgyvendinimą, iniciatyvumą, mokėjimą palaikyti gerus santykius su ugdytojais bei jų tėvais, kolegomis ir kt.

Atrodytų, tokį platų požiūrių į pedagogo veiklą spektrą neįmanoma apibendrinti. Tačiau, jei yra skirtumų, galimi ir dėsningumai. Nepriklausomai nuo to, kas vertina ugdytojo pedagoginės veiklos sėkmę, vienas iš pageidaujamų ugdytojo asmenybės bruožų yra pedagoginiai gebėjimai, t. y. individualios savybės, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Tai nėra vienalytis darinys. Įvertinus ugdymo sudėtingumą bei įvairiapusiškumą, galima išskirti gebėjimų kompleksą. Tad kokie pedagoginiai gebėjimai leidžia sėkmingai plėtoti pedagoginę veiklą?

Pedagoginiai gebėjimai

Mokslinė literatūra pateikia šiuos pedagoginius gebėjimus: intelektinius, projekcinius, konstrukcinius, akademinius, kūrybinius, didaktinius, komunikacinius, diagnostinius, organizacinius, socialinius, ekspresinius, sugestyvinius ir kt. Šiame straipsnyje aptarsime tik keletą, mūsų manymu, pačių svarbiausių. Kartu pateiksime po pavyzdį, iliustruojantį vieno ar kito gebėjimo aktualumą ugdymo realybėje.

Diagnostiniai gebėjimai – savybė, padedanti lengvai įžvelgti dalyko ar situacijos esmę bei priežastį, svarbiausius asmenybės bruožus. Ši savybė mokytojui leidžia išskirti vaikų sėkmingo ar nesėkmingo mokymosi priežastį (įgimtus gabumus ar jų stoką, stiprią ar nepakankamą mokymosi motyvaciją, tam tikras asmenybės savybes, išorinių aplinkybių įtaką ir pan.), nustatyti, kodėl ugdytiniui pavyko arba nepavyko viena ar kita veikla. Diagnostiniai gebėjimai yra itin svarbūs tikslingai atrenkant pedagoginio poveikio priemones.

Trečiojo trimestro pabaiga. Ketvirtokas Marius jau kuris laikas pamokose sunkiai sukaupia dėmesį, vangiai įsitraukia į mokomąją veiklą, dažnai pamiršta atlikti namų darbus. Ilgą laiką buvęs vienu geriausių mokinių, jis staiga tapo pasyvus ir abejingas. Galima numanyti tokias jo pasikeitimo priežastis: pareigingumo stoka, nuovargis besibaigiant mokslo metams, artėjančios paauglystės ženklai, neįdomi mokomoji medžiaga, konfliktai su klasės draugais, kiti, su mokymusi nesusiję interesai ir pan. Kiekvienas atvejis reikalauja vis kitokių pedagoginio poveikio priemonių. Šiuo atveju vaiko mokymąsi itin paveikė tėvų skyrybos. Todėl ir mokytoja stengėsi būti supratinga, dažniau pasikalbėti su Mariumi apie jam rūpimas problemas. O kas būtų atsitikę, jei vaiko elgesio pasikeitimo priežastimi pedagogė būtų laikiusi pareigingumo stoką? Mokytojos reiklumas, griežtas vertinimas, didesni nei įprasta reikalavimai būtų ne tik problemos neišsprendę, bet ir dar labiau prislėgę mokinį.

Intelektiniai gebėjimai atsiskleidžia atrandant naują, su dėstomu dalyku susijusią informaciją, ją suprantant bei įsimenant. Šiuolaikinis pedagogas yra besimokantis, nuolat plėtojantis savo pedagoginių žinių (dalyko, metodinių, pedagoginių, psichologinių ir kt.) bagažą, mokymo būdų repertuarą. Studijų metais įgytas žinias dabartinė pedagogika laiko tik pirminėmis, leidžiančiomis pradėti ugdomąją veiklą. Tikrasis pedagogo meistriškumas įgyjamas nuolatinio tobulėjimo procese. Intelektiniai gebėjimai kartu yra ir parengtis įgytą naują medžiagą reikiamu momentu atgaminti, mokėjimas pritaikyti tai, kas išmokta, sužinota, patirta.

Tėvų susirinkimas. Aptardama trimestro rezultatus, mokytoja Eglė pateikia trečiaklasių mokymosi pasiekimus vaizdžiai iliustruojančius paveikslus: viename jų matematikos, kitame lietuvių kalbos, dar kitame užsienio kalbos, pasaulio pažinimo vertinimo procentinė raiška. Žinodami savo vaikų balus, tėvai gali priskirti juos prie labai gerai, gerai, silpnai besimokančiųjų. Kartu matyti ir bendras klasės pažangumo lygis. Vėliau tėvai suskirstomi į tris grupes. Visos jos gauna pirmą užduotį – išvardyti problemas, su kuriomis susiduria mokiniai ir jų tėvai. Antra užduotis – ką teigiamo mokyklos gyvenime jie yra pastebėję. Galiausiai mokytoja prašo teikti pasiūlymų, kaip tobulinti ugdymo procesą. Tėvams smagu jausti, kad jų nuomonė išklausoma, su jais tariamasi dėl vaikų mokymo ir mokymosi problemų. Gera išgirsti, kad ir kitų grupių narių pasisakymai daugeliu atvejų sutampa su jų išsakytais pastebėjimais. Kas mokytojai padėjo organizuoti tėvų susirinkimą? Kompiuterinis raštingumas, mokėjimas dirbti Microsoft Office Excel programa ir tikslingas jos naudojimas, grupinio darbo dėsningumų ir tėvų lūkesčių išmanymas.

Organizaciniai gebėjimai – mokėjimas planuoti savo ir kitų laiką, atrinkti bei tikslingai pritaikyti mokomąją medžiagą, pasirinkti racionalius mokymo metodus bei įvairias veiklos formas, kryptingai organizuoti mokinių veiklą bei jai vadovauti. Tai itin plačią pedagoginės veiklos sferą žymintys pedagoginiai gebėjimai. Planavimas – mažiausiai matoma pedagoginės veiklos sritis, apimanti mokomosios medžiagos pasirinkimą (iš kokių vadovėlių bus mokomasi, kokia papildoma literatūra bus naudojama, kokios nepamokinio ugdymo formos, t. y. ekskursijos, susitikimai, renginiai, bus įtraukiama į ugdymo procesą), konkrečios pamokos organizavimą (kiek laiko bus skiriama kartojimui, naujos medžiagos įsisavinimui, kūrybinėms užduotims, savarankiškam mokinių darbui), ilgalaikių (trimestras, vieneri metai, ketveri metai – visas pradžios mokyklos etapas) ugdymo tikslų įgyvendinimą. Tiesioginės sąveikos su vaikais metu svarbu ne tik pasirinkti tinkamus ir atitinkančius jų gebėjimus mokymo metodus, bet ir taip organizuoti mokomąją veiklą, kad į darbą būtų įtraukti visi mokiniai, sekti ir koreguoti jų mokymosi dinamiką, skatinti aktyvumą, reaguoti į pavienių vaikų mokymosi problemas ir t. t. Pasižymintis organizaciniais gebėjimais pedagogas išsiskiria tuo, kad gerai išmoko, “priverčia” visus mokytis, valdo ugdytinius ir pan.

Išskirti pavyzdį, kuris geriausiai atspindėtų organizacinių gebėjimų raišką, nėra lengva, mat ji yra labai įvairi ir atsiskleidžia skirtingomis situacijomis. Pabandysime pateikti keletą kolegų pasisakymų apie vienos mokytojos darbą.

Jos vedamose pamokose visada vyrauja tyla ir susikaupimas. Užėjus į klasę, stebina, kad visi mokiniai turi mokymuisi reikalingų priemonių, įsigilinę į atliekamas užduotis, kurios dažniausiai būna diferencijuotos. Mokymo programos įgyvendinamos laiku, todėl klasė daug keliauja, randa laiko aplankyti parodas, pasikviesti į svečius įdomių žmonių. Tėvai džiaugiasi gerais vaikų mokymosi rezultatais ir jų tarpusavio santykiais, o mokyklos vadovai dar ir mokytojos pareigingumu, laiku bei tinkamai tvarkoma dokumentacija.

Dažnas pedagogas sutiks, kad kiekvienas šios mokytojos vertinimas – ilgalaikio ir kruopštaus darbo rezultatas. Jau vien diferencijuotų užduočių parengimas – daug pastangų, išmanymo ir laiko reikalaujantis uždavinys. Kita vertus, toks pedagogo veiklos apibūdinimas nebūtinai reiškia, kad mokymasis mokiniams yra smagus ir džiaugsmingas. Tai gali būti gerai apgalvoto, puikiai organizuoto, tačiau tik pareiga ir atsakomybe paremto mokymo pavyzdys, apibūdintinas kaip “sausas”, mažai įdomus, “reikia, ir tiek” ir pan.

Džiaugsmingu ir įdomiu ugdymo procesą gali padaryti pedagogo kūrybiniai gebėjimai – naujumo, originalumo šaltinis – atsiskleidžiantys visose pedagoginės veiklos srityse: metodinėje, komunikacinėje, organizacinėje. Kuriantis eiles, laisvalaikiu tapantis paveikslus pedagogas gali ir nebūti kūrybingas mokydamas, nes pedagoginis kūrybingumas skiriasi nuo įprastos kūrybingumo sampratos. Kūrybiniai gebėjimai neatskiriami nuo naujų mokymo metodų ieškojimų, neįprasto jų panaudojimo, originalių mokymo formų atradimo ir taikymo. Tai sudaro sąlygas originaliau, tikslingiau organizuoti mokomąjį procesą, tobulinti tarpasmeninių ryšių kultūrą, pasiekti vis geresnių darbo rezultatų. O svarbiausia – paversti mokymąsi įdomiu ir džiaugsmingu.

Kūrybingai dirbančios muzikos mokytojos vedamos pamokos pasižymi veiklų įvairove, kitų meninių disciplinų (šokis, dailė, teatras) elementais, kūrybinių užduočių gausa. Muzikos teorijos žinias ji pateikia ne remdamasi aiškinimo metodu, bet sekdama pasakas, skatindama pačius vaikus ieškoti atsakymų į klausimus. Aktyviai ir noriai pamokoje dalyvaujantys – muzikuojantys, šokantys, vaidinantys, muziką piešiantys – vaikai jos muzikos pamokų kasdienybė. Štai tokią pamoką stebėjo svečiai, atvykę iš kito rajono mokyklų. Ryškiai nuo akademiško mokymo tradicijų besiskiriantis pamokos vedimo būdas jiems buvo gana neįprastas. Po kurio ne kurio laiko muzikos mokytoja sulaukė pasiūlymo atvykti į gretimą miestelį papasakoti apie savo darbo principus. Kvietusiojo nuomone, ji labai šauniai su mokiniais kvailioja. Kaip vertinti tokį jos veiklos apibūdinimą? Kaip priekaištą? Komplimentą?

Kitas atvejis.

Šešerių metų Tomas sako savo auklėtojai: “Kada jūs einate į darbą, jei visą laiką su mumis žaidžiate.” Puiku, jei vaikui ugdymo procesas atrodo lyg įdomus žaidimas. Dėl to ir mokymasis netampa sunkiu darbu ar pareiga.

Ekspresiniai gebėjimai neatsiejami nuo mokėjimo logiškai, įtaigiai, emocingai perteikti dėstomąjį dalyką. Čia ypač svarbus vaidmuo tenka mokytojo gebėjimui aiškiai ir vaizdingai kalbėti, valdyti savo balsą, t. y. pasirinkti kalbos toną, intonacijas, jomis įvairuoti. Taip pat pedagogas turėtų gebėti gyvai reaguoti (veido išraiška, žvilgsniu, judesiais) į vaikų idėjas bei jausmus, mokėti savo emocijas reikšti taip, kad mokiniai jas suvoktų. Apskritai gera mokytojo nuotaika, jo žvalumas, entuziazmas, dėstomo dalyko pomėgis aktyvina vaikus, žadina jų interesus, teigiamai veikia mokymosi motyvaciją bei rezultatus.
Kai kas ekspresiniais gebėjimais laiko ir sugestyvinius gebėjimus, t. y. mokėjimą įtikinti, paveikti klasę, “užkrėsti” viena ar kita idėja. Kaip ekspresinių (ir sugestyvinių) gebėjimų pavyzdį norėtųsi pateikti straipsnio autorės rusų kalbos bendrojo lavinimo mokykloje mokytoją.

Mokytoja Lina buvo ne tik kompetentinga savo dalyko žinovė, bet ir nuoširdžiai mylėjo rusų literatūrą. Jau dvidešimt metų iš atminties neišdyla, kaip ji skaitė eilėraščius bei prozos kūrinius, pasakojo apie poetų, rašytojų, dramaturgų gyvenimą. Tarp jų išskirtinė vieta teko Levo Tolstojaus kūrybai, su kuria ji mus supažindino ir kurią apibūdino taip, kad absoliuti dauguma mokinių perskaitė šio autoriaus garsiausius romanus rusų kalba. Su klasės draugais ilgai diskutuodavome apie vieno ar kito herojaus charakterį, išgyvenimus. Neprisimenu kitos pamokos, kurios mokomoji medžiaga būtų tokia paveiki. Lig šiol mano mėgstamiausių literatūros kūrinių sąrašo pirmose pozicijose laikosi L. Tolstojaus kūryba, o rusų kalbos mokytojos pamokos – geriausias įtaigaus mokymo pavyzdys.

Komunikaciniai gebėjimai padeda pedagogui lengvai užmegzti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo atmosferą. Šie gebėjimai atsiskleidžia mokytojui bendraujant su pavieniais mokiniais ar jų grupėmis, tėvais, bendradarbiais, ugdymo įtaigos administracija. Pedagogui ypač svarbu mokėti užmegzti nuoširdžius santykius su vaikais, juos išklausyti, suprasti jų išgyvenimus. Kita vertus, plėtoti gerus santykius su kitais mokyklos ar darželio bendruomenės nariais. Tikėtina, kad dalykiškai bendradarbiaujantis su kolegomis, šiltai su tėvais ir pagarbiai su vadovais pedagogas galės padėti jiems geriau suprasti vaikų gyvenimo problemas, kartu ir palaikyti jų ugdymosi pastangas. Tai mažiausiai komentarų reikalaujantys pedagoginiai gebėjimai. Juk mokytojo profesinė veikla prasideda bendravimu, kurio kokybė – vienas iš svarbiausių pedagoginės veiklos sėkmės garantų.

Mokiniai dažnai sako, kad geri mokytojai tie, kurie skatina atskleisti geriausias savybes, skiria jiems laiko, siekia juos suprasti kaip žmones, sudaro sąlygas gerai jaustis. Ar dažnai ugdytiniai kreipiasi į Jus patarimo, dalijasi savo rūpesčiais ir džiaugsmais, apsidžiaugia pamatę už mokyklos ribų, pasako, kad esate jiems svarbus? Ar mokinių tėvai išsako savo abejones dėl vaikų mokymosi bei elgesio, tariasi, kokius problemų sprendimo būdus pasirinkti? Ar kolegos prašo Jūsų patarimo, nebijo pasiguosti iškilus problemai, kviečia bendradarbiauti organizuojant vieną ar kitą veiklą? Ar dažnai mokyklos vadovai Jus įtraukia į ugdymo įstaigos veiklos planavimą bei organizavimą, reiškia pasitikėjimą jūsų gebėjimu dalyvauti kolektyvo gyvenime? Jei į daugelį klausimų atsakėte teigiamai, vadinasi, pasižymite išskirtiniais komunikaciniais gebėjimais.

Pedagoginių gebėjimų ugdymasis

Pedagoginiai gebėjimai, kaip ir daugelis kitų žmogaus savybių, yra iš dalies įgimti, iš dalies išsiugdomi. Kai kuriuos iš jų paveldime, kiti susiformuoja vaikystėje, dar kiti formuojasi visą gyvenimą. Tačiau ir įgimtus gebėjimus galima toliau plėtoti, tobulinti, o tuos, kurių stokojama, ugdytis.

Kaip tai daryti, vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai priklauso nuo paties mokytojo: kiek jam svarbus šis profesinės veiklos aspektas, kokios problemos kyla dirbant ugdomąjį darbą, ar jis turi noro keistis, kokios ugdymosi formos jam labiausiai priimtinos, kiek jis numato skirti laiko ar dėmesio saviugdai ir pan. Į kiekvieną klausimą atsakyti gali tik pedagogas, nes jis yra svarbiausias savęs paties ugdytojas. Tai nedirektyvaus, į besimokantįjį orientuoto mokymo teorijos pozicija, kurios pradininkas – amerikiečių psichologas, humanistinės psichologijos ir pedagogikos autorius C. Rogersas. Šios teorijos esmę, manytume, itin gerai atskleidžia vienas šio tyrinėtojo aprašytas atvejis, kurį ir norėtųsi pateikti skaitytojams.

Sulaukęs pripažinimo C. Rogersas buvo pakviestas skaityti paskaitų vieno iš garsiausių Amerikos universitetų vasaros kursuose. Psichologas žinojo, kad auditorija bus labai įvairi: ją sudarys studentai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, pedagogai ir psichologai, doktorantai ir profesoriai. Todėl iškilo problema, kokią medžiagą pateikti klausytojams, kokius mokymo metodus pasirinkti. Iš anksto galima pasakyti, jog kursams pasibaigus C. Rogersas juos įvertino kaip vienus labiausiai pavykusių. Papasakoti apie savo patirtį jis nusprendė pateikdamas vasaros kursų dalyvio – profesoriaus – laišką, kuriame šis vaizdžiai aprašo kursų mokymosi procesą.

Pasak laiško autoriaus, susirinkę kursų dalyviai buvo pakylėti vien minties, kad turės galimybę dvi savaites klausytis C. Rogerso paskaitų, diskutuoti su psichologijos mokslo autoritetu apie visiems aktualias problemas. Ir kaip jie turėjo nustebti dėl to, kad lektorius per pirmąjį susitikimą ne pradėjo dėstyti taip visų laukiamą teoriją, bet mandagiai paprašė pasidalyti mintimis, kokius tikslus susirinkusieji kelia savo gyvenime. Keletą minučių vyravusi tyla ir pasimetimas auditorijoje kursų vadovo nesutrikdė. Tylą pasiryžusio pertraukti studento pasisakymą auditorija sutiko santūriai – atseit ne to mes atvažiavome. Ir vėl tyla, dar vienas pasisakymas. Tyla slėgė, todėl norinčių pasisakyti pamažu daugėjo, nors C. Rogersas nei karto neparagino. Po kurio laiko psichologas užsiminė, kad yra atvežęs vaizdo įrašų, straipsnių kopijų, knygų. Susidomėjimas buvo didžiulis. Visi norėjo žiūrėti filmuotą medžiagą, tada ją aptarti su autoriumi. Tačiau ir ši kursų dalis neatrodė vykusi. Medžiaga buvo pateikiama ne itin vaizdžiai, aptarimas vyko gana chaotiškai ir reproduktyviai: visi kalbėjo apie skirtingus C. Rogerso teorijos aspektus, keliamų idėjų tematika, kalbėjimo stilius buvo labai įvairus. Atrodė, jog kryptingas darbas neįmanomas. Galiausiai lektoriaus buvo paprašyta perskaityti paskaitą tikintis, kad jo vertinimai, akcentai, komentarai visiems padės rasti vieningą požiūrį. Tačiau užrašų sąsiuviniai taip ir liko neprirašyti, o po daugiau nei valandos monotoniško paskaitos skaitymo pakartoti prašymo niekas nepanoro.

Situacija pasikeitė tik penktoje paskaitoje klausytojams pradėjus suprasti, kad C. Rogersas nesirengia prisiimti įprasto lektoriaus vaidmens, t. y. mokyti, aiškinti, vadovauti. Jis norėjo, kad kalbėtų kursų dalyviai, tačiau nemanė galįs vadovauti diskusijoms. Pamažu pradinį susirinkusių pasimetimą bei nedrąsą ėmė keisti noras papildyti kolegų mintis, išsakyti savo požiūrį, pateikti klausimų apie rūpimas problemas. Pasirodė, jog kai kas aktualu visiems. Tada ir prasidėjo atsakymų į rūpimus klausimus ieškojimai, literatūros ir papildomos medžiagos studijos, kryptinga skaidrių ir vaizdajuosčių peržiūra. Išskirtina tai, kad įdomios diskusijos vyko ne tik auditorijoje, bet ir per pertraukas, pietaujant, prieš ir po paskaitų. Visa grupė į paskaitas, jei tai galima pavadinti paskaitomis, susirinkdavo pirmoji ir išsiskirstydavo tik budinčiam tarnautojui atėjus užrakinti auditorijos. C. Rogersas buvo aktyvus diskusijų dalyvis, tačiau niekada nedominavo, nesiūlė primygtinai savo požiūrio, nesistengė pakeisti kito galvosenos. Tai turėjo padaryti patys kursų dalyviai. Jau pasakodamas apie šiuos kursus, C. Rogersas pateikė labai taiklų vertinimą – veiksmingu mokymu laikome tokį, kai pats besimokantysis žino, ko jam reikia, ir kryptingai siekia įgyti naujo patyrimo.

Šis atvejis aprašytas todėl, kad, straipsnio autorės manymu, pedagoginių gebėjimų ugdymasis pirmiausia priklauso nuo pačių pedagogų noro ir pastangų. O ir būdus, kaip siekti pedagoginio meistriškumo, kiekvienas ugdytojas turėtų rinktis sau labiausiai tinkamus. Tai galėtų būti ir pedagoginės bei psichologinės literatūros studijos, kolegų darbo stebėjimas, savo veiklos vertinimas, veiksmų, kaip ją tobulinti, numatymas, ir kt. Vis tik keletą patarimų norėtųsi pateikti.

- Išskirkite, kurie iš gebėjimų jums, kaip pedagogams, yra svarbiausi, nes pavienių gebėjimų reikšmingumas priklauso nuo to, su kokio amžiaus vaikais pedagogas dirba, kokie yra jo ugdytiniai (aktyvūs ar pasyvūs, geba ar mažai geba bendrauti tarp savęs, didžioji dauguma ar tik keletas vaikų grupėje yra itin gabūs ar turi mokymosi problemų ir kt.), kokius reikalavimus pedagogams kelia viena ar kita ugdymo institucija ir pan. Sakykim, darželio auklėtojai svarbus kitoks pedagoginių gebėjimų derinys nei aukštesniųjų klasių matematikos mokytojui ar aukštosios mokyklos dėstytojui.
- Apmąstykite, kokių pedagoginių gebėjimų stokojate, kuriuos iš jų norėtumėte tobulinti, kokiomis aplinkybėmis paaiškėjo, kad jų trūksta. Tada numatykite būdus, kaip gerinti vieną ar kitą savo pedagoginės veiklos sritį. - Įvertinkite, kokie gebėjimai Jus išskiria iš kitų pedagogų, kurie iš jų padeda geriausiai atlikti pedagoginį darbą. Žinojimas, kas Jums geriausiai pavyksta, dažnai kompensuoja vienų ar kitų gebėjimų trūkumą. Kartu tai būdas formuotis individualų darbo stilių, pasiekti pedagoginės veiklos sėkmės. Tai sudaro sąlygas pedagogui jausti pasitenkinimą savo darbu ir jo rezultatais.

Pabaigoje norėtųsi grįžti prie straipsnio įvade pateikto klausimo, kas yra geras pedagogas. Atsižvelgiant į išsakytas mintis, dabar klausimą būtų galima performuluoti kitaip – Ar pasižymintis pedagoginiais gebėjimais mokytojas gali būti laikomas geru pedagogu? Nesiimame atsakyti į šį klausimą, mat ugdymo realybė tokia sudėtinga ir daugialypė, jog vienareikšmiška pedagoginės sėkmės formulė vargu ar įmanoma. Net ir talentingiausias mokytojas yra patyręs sėkmių ir nesėkmių, iš kurių mokėsi, ieškojo viso to priežasčių, kryptingai siekė pedagoginio meistriškumo. Juk geru mokytoju ne gimstama, bet tampama...

ŽVIRBLIŲ TAKAS, 2005-ieji metai, Nr. 4

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Bir 14, 2006 4:21 pm
Aprašymas WWW
Ieškantis(i)

Užsiregistravo: Tre Lie 30, 2008 1:25 pm
Pranešimai: 14
Miestas: vilnius
Standartinė 
Aš va užauginusi du vaikus pasirinkau studijas ir šiuo metu intensyviai mokausi, studijuoju, lankau ivairius seminarus, dalyvauju konferencijose.......bet tai todel, kad noriu aš pati viso to. Darbe prasidejo iš kolegių pusės pavydas, apkalbos, kad aš nežinau ko noriu ir todėl pasirinkau mokslus.......Nuomonių yra visokių.Tačiau, aš lieku tokios nuomonės, kad tobulėjimui nėra ribų, jeigu žmogus nori kažko daugiau, pvz.žinių -jis skaito knygas, pradeda studijuoti, lanko seminarus......Todėl drysčiau manyti, kad pedagoginių gebėjimų ugdymasis pirmiausia priklauso nuo pačio pedagogo noro ir jo pastangų.

_________________
geriau žvirblis rankoje, negu erelis danguje.


Ket Lie 31, 2008 11:24 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007