Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 12:19 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
TAUTOSAKOS PRADMENYS 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė TAUTOSAKOS PRADMENYS
TAUTOSAKOS PRADMENYS

Garsas


1. Oras, išstumtas iš plaučių pro balso stygas, gomurį, liežuvį, dantis, lūpas ir nosį, sukelia virpesius, kurie, pasiekę mūsų klausą, įvardinami garsu.

Raidė

2. Tautoje įteisintas ištartas garsas žymimas ir vadinamas raide. Pvz.: a, b, c, f, u...
3. Ne visi ištarti garsai yra raidės.
4. Panašūs garsai nepriklausomai nuo ištarimo ilgumo, trumpumo, stiprumo, kietumo, minkštumo ar kitų požymių, yra įvardinami viena raide.
5. Raidė yra visų tautų girdima, o tų, kurios turi raštą, ir regima.
6. Visos raidės, tautos ištariamos ir įteisintos, sudaro raidyną – abėcėlę.
7. Lietuvių raidyną sudaro dvidešimt trys pagrindinės raidės: a, b, c, č, d, e, g, i, j, k, l, m, n, o, p, r, s, š, t, u, v, z, ž; septynios pagalbinės: ą, ę, ė, į, y, ų, ū; trys atėjusios iš kitų tautų su jų žodžiais: f, h, ir ch, pvz.: fizika, himnas, choras.
8. Lietuvių raidyno eiliškumas yra prasminis – gyvybinis ženklas. Jis gali būti tik toks, koks dabar yra; kitokia eilės tvarka kelia dvasinę sumaištį. Dėl šios priežasties vyko keturiasdešimties metų knygnešystės sąjūdis.
9. Visos ankstyvosios raidės turėjo savo atskirą sąvokų sritį. Pvz., raidė „k“ susijusi su šiomis reikšmėmis: labiausiai matomas, atsikišęs, smeigiantis, užkliūnantis; tai įsakymo pagrindinė forma.

Žodis


10. Tautoje įteisintas raidžių junginys vadinamas žodžiu. Pvz.: pienas, eiti.
11. Lietuvių aktyvieji – pirminiai žodžiai, kaip ir kitų tautų, buvo vienskiemeniai. Pvz.: bar, daug, žib...
12. Kiekvieno pirminio žodžio reikšmė buvo apibrėžta. Pvz.: „žib“ šis žodis vartojamas nusakyti visam kam, kas susiję su šviesa.
13. Pridėjus prie pirminio žodžio iš vienos ar kitos pusės raidę, kelias raides ar žodį pagal tautoje nusistovėjusį reikšmės įstatymą, gauname antrinį žodį, kuriame pirminis žodis vadinamas šaknimi. Pvz.: at+SAK+ymas. SAK yra žodžio šaknis.
14. Antrinis žodis visada savo šaknies sąvoką praplečia, susiaurina, aprėžia, paneigia, išskiria, laipsniuota, nurodo lytį, giminę, pareigą, paskirtį, laiką, erdvę – tai priklauso nuo pridėtų raidžių reikšmės toje tautoje.
15. Antrinio žodžio reikšmės kitimas gali priklausyti nuo šalia esančių raidžių, o ne nuo pridedamos raidės. Pvz.: raidė „o“ gali reikšti esamąjį ir būtąjį laiką: raš-o, skait-o esamasis, o klyd-o, slyd-o – būtasis.
16. Prie pirminio žodžio pridėti nuolatiniai reikšminiai raidžių junginiai vadinami priešdėliais, priesagomis ir galūnėmis, jie ankstyvaisiais laikais taip pat yra buvę žodžiai. Pvz.: su-dėv-ėj-im-as = „su-“ priešdėlis, „-dėv-“ šaknis, „-ėj-“ ir „-im-“ priesagos ir „-as“ galūnė.
Pastaba. Lietuvių žodžių daryba rodo, kad tauta kažkuriuo istoriniu laikotarpiu buvo pasiekusi labai auštą dvasinį lygį.
17. Daugelis pasaulio tautų vartoja tik pirminius žodžius, t.y. jų žodžiai nelinksniuojami, neasmenuodami, neįvardžiuojami, nepriešdėliuojami, nepriesaguojami, nelaipsniuodami ir neturi galūnių. Taip kaip mūsų jungtukai: ir, bet.
Pastaba. Versti tekstus iš vienos kalbos į kitą labai sunku. Tuos sunkumus pajuntame, susidurdami su:
1. Žodžių gretinimu – frazeologiniais pasakymais.
2. Kaitomaisiais žodžiais.
3. Žodžių reikšmių skirtingu skaičiumi.
4. Reikšmių (sąvokų) atitikmenų nebuvimu.
5. Skirtingomis mąstymo sistemomis.
Pagaliau kalbos senėjimas, reikšmių nykimas (lietuvių kalboje jau nesudarinėjami žodžiai su priešdėliais a, al, da, dau, do ir t.t. Jie dabar randami tik vandenvardžiuose, vietovardžiuose, pavardėse). Nyksta ir priesagos –ena, -iena... Vietoj „ežena“ sako „ežio kailis“, vietoj „arkliena“ – „arklio mėsa“, vietoj „anas“ lieka tik „tas“, vietoj „giria“ lieka tik „miškas“.

Sakinys


18. Mintis, išsakyta ar užrašyta žodžiais, vadinama sakiniu. Pvz.: Jonas aria lauką.
19. Kiekvieno sakinio žodžiai yra skirstomi pagal sakinio dalis.
20. Sakinio dalys yra veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys, aplinkybės.
21. Lietuvių kalbos gramatika yra nustačiusi sakinio dalių eiliškumą sakinyje.
22. Lietuviai šnektoje nesilaiko sakinio dalių eiliškumo. Sakinyje pirmu žodžiu dažniausiai eina tas, kuris atspindi svarbiausią dalyką. Pvz.: Jonas aria lauką. Aria Jonas lauką. Lauką aria Jonas.
23. Lietuvių pagrindinis sakinio valdytojas yra sakinio gaida. Pvz.: „Jonas aria lauką“ nieko nekeičiant, o valdant vien tarimo gaidą, galima pasakyti šešias: pristeigiamuosius ir tris klausiamuosius sakinius. Tai nuostabi ir paprasta galimybė, tik, deja, variantų neįmanoma užrašyti, nes nėra tam skirtų ženklų.
24. Lietuviai vartoja žodžių derinius (frazeologinius pasakymus), kurių negalima pažodžiui suprasti ir versti į kitų tautų kalbą. Pvz.: „baisiai graži“. Žodį „baisus“ galime pakeisti bendrareikšmiais: šlykštus, bjaurus, siaubingas, grėsmingas, negražus, išgąstingas, išsigimęs, nedarnus ir t.t. taigi „baisiai graži“ būtų „šlykščiai graži“. Tai nesąmonė, bet šnekamojoje kalboje labai plačiai vartojame žodį „baisiai“. Pasakymą „baisiai graži“ reikia suprasti kaip „baisų iš baisiausių“, kai žmogus pamatęs, išgirdęs ar pajutęs netenka žado, amo, kai jį ištinka priepuolius ar surakina jaudulys. Vadinasi, pamatęs grožį, išsižioji, netenki žado ir nepajudi: tai aukščiausio, didžiausio grožio – „kraštutinio“ išreiškimo žodžiais forma nepaprastam grožiui nusakyti. Tokių pasakymų yra labai daug: „baisiai sunkus“, „baisiai skanus“, „baisiai geras“, „baisiai piktas“.
25. Lietuviai šnektoje vartoja priesagotus žodžių derinius, kurie keičia mintį. Pvz.: Jonas artojas. Jonas artojėlis. Jonukas artojas.
1. „Jonas“ reiškia suaugusį vyrą; „artojas“ – išmanantį, galinį, gerą artoją. Vadinasi kalbama apie gerą artoją.
2. „Jonas“ – pagal metus suaugęs vyras; „artojėlis“ – neišmanantis ar negalintis gerai arti, t.y. menkas, artojas su trūkumais, toks niekada gerai nears.
3. „Jonukas“ – dar vaikas; „artojėlis“ – menkai išmano ar gali, t.y. silpnas artojas, bet ateityje gali būti geras.
4. „Jonukas“ – vaikas, „artojas“ – išmanantis ir galintis gerai arti. Geras artojas.
Pastaba. Lietuvių priesagotieji deriniai reikalauja atidumo ir supratimo nagrinėjant teisinius aktus ir tautosaką. Pvz.: „dievaitis Perkūnas“. „Perkūnas“ – tai suaugęs, subrendęs, pasiekęs aukščiausią vystymosi ribą; „dievaitis“ – sūnus, ribotas, turintis savo veiklos sritį (ir jis niekada nebus Dievu, nes tokia monoteistinė teologija). Pagal Lietuvių priesagotus derinius ir vien tik pagal priesagas nustatoma daugybė požymių. Tačiau šis nuostabus dvasinis turtas kasdien vis menkėja, ypatingai dėl verstinės literatūros.
26. Sakinys iš vieno pirminio žodžio nežymi nei laikom nei erdvės, todėl jis labai retai vartojamas. Pvz.: aš, daug, kas ir t.t. jeigu kartais jis pavartojamas, tai dažniausiai tik kaip papildymas prieš jį esančiam sakiniui. Pvz. „Keli vaikai atėjo? Daug.“
27. Sakinys iš vieno antrinio žodžio visada žymi erdvę arba laiką. Pvz.: pirminis žodis „aš (až)“ neturi nei laiko, nei erdvės, o tik teigia save, bet jau būdamas antriniu „asu (esu)“ nurodo esamąjį laiką, kad dabar čia yra.
28. Sakinys iš vieno pirminio žodžio yra nekuriantis, o sakinys iš vieno antrinio žodžio yra kūrybos pradžia.
29. Visi sakiniai yra ir teiginiai, nepriklausomai nuo to, kokia forma išreikšti: klausimo, neigimo ar teigimo.
Pavyzdžiui:
• Klausiamasis sakinys. „Ar šiandien lauke šalta?“ Sakinio teiginys nusako erdvę, laiką, veikėją, veikėjo negalią, pašalinės pagalbos būtinumą ir reikiamybę sužinoti.
• Neigiamasis sakinys. „Šiandien lauke nešalta.“ Sakinio teiginys nusako erdvę, laiką, veikėją, šiltą (pakenčiamą) orą (teigėjo atžvilgiu).
• Teigiamasis sakinys. „Šiandien lauke šalta.“ Sakinio teiginys nusako laiką, erdvę, veikėją, šaltą orą (teigėjo atžvilgiu).

Kirtis

30. Lietuvių šnektoje žodžio viena raidė yra kirčiuota, t.y. ištariama skirtingu pabrėžimu. Priklausomai nuo ištarimo pobūdžio kirtis gali būti trumpai ištariamas (kairinis), stipriai (dešininis) ir švelniai ilgai (riestinis). Pvz.: ùpė, anýta, lãpas.
Lietuvių šnektoje žodžiai neturi pastovaus kirčio žodžio skiemenyje. Pavyzdžiui, kitose kalbose yra kirčiuotas paskutinis skiemuo arba priešpaskutinis, o kartais tik pirmutinis. Lietuvių šnektoje jis gali būti įvairiuose skiemenyse ir įvairus. Pvz.: vaĩkas, vaĩkai, vaikús.
Iš visų lietuvių genčių įdomiausiai kirčiuota suvalkiečiai: viename žodyje gali būti kelios kirčiuotos raidės arba nė vienos, vieną kartą yra kirčiuojama viena raidė, o kitą – kita, žodžio kirčiavimas priklauso nuo kalbėtojo dvasinės būklės. Pvz.: vaikẽlis – tarp kalbėtojo ir vaiko normalūs santykiai; vaikelis – kalbėtojas įpykęs ant vaiko; vaikelỹs – kalbėtojas pašiepia vaiką. Pavardės, kurios baigiasi priesaga ir galūne „-elis“, kirčiuojamos taip: vaikų - Pupẽlis, Kargẽlis, Rūkštẽlis, Bobẽlis ir t.t. Tėvų: Pùpelis, Kárgelis, Rúkštelis, Bóbelis ir t.t. Motinų būtinai taip: Pùpelienė, Kárgelienė, Rúkštelienė, Bobelienė ir t.t.
Išvada. Lietuviai savo šnektoje, keisdami žodyje kirtį, visada išreiškia kitą dvasinį atspalvį. Tautosakos rinkėjai, nepažymėdami žodžio kirčio, privėlė labai daug ir nepataisomų klaidų.

Gaida

31. Kalbėtojo supratimas, jautrumo laipsnis, dalyko svarbumas ar kitos dvasinės būklės lemia, kad šnektoje žodžiai ištariami įvairiomis gaidomis. Šnektoje gaida yra žmogaus dvasios antspaudas, žymintis santykį su klausytoju ir su tuo dalyku, apie kurį kalbama. Todėl išmaningesnis žmogaus dvasią pažįsta, supranta ir mato iš nedidelio kalbos teksto. Apie ką bebūtų kalbama, kalbantysis veide visada palieka savo dvasios ženklą. Pvz.: žmogus ištaria žodį „ateik“, ir pagal ištarimą mes tvirtiname, kad tai buvo grasinimas, įsakymas, pajuokimas, įžeidimas, įspėjimas, abejojimas, kvietimas, prašymas, džiūgavimas, maldavimas, viliojimas ir t.t. Visi šie dvasiniai atspalviai išreiškiami gaida. Tai nuostabi žmogaus galimybė, bet jos neįmanoma prisegti prie jokio teisinio ar mokslinio akto.
Dar XX a. pradžioje visi lietuviai, o ypatingai suvalkiečiai kaimiečiai, šnekėjo gaidomis, atidengdami visiškai savo dvasią. Senovėje mūsų protėviai ne kalbėjo, bet šneėjo, o teisingiau – giedojo; giedojimas kaip pašventinimas (laiko, erdvės ir visų esančiųjų) yra apeigos. Tikriausiai dėl šios priežasties lietuvių tautosakos tyrinėtojai nerado lietuviškų keiksmažodžių, nes šventoje kalbos apeigoje panašūs dalykai negalimi.
Išvada. Lietuvių žodžio reikšmė priklauso nuo šaknies, priešdėlio, priesagos, galūnės, laipsnio, laiko, asmens, santykio tarp kalbančiųjų, kirčio, gaidos ir nuo šnekėtojo dvasios.

Šnekta ir raštas

32. Lietuvių šnekta nuo senųjų laikų mažai pakitusi. Kalbininkai tvirtina, kad lietuvių kalba yra labai sena. Ar iš tikro taip yra? Taip iš tikro yra. Lygindami lietuvių kalbos kai kuriuos žodžius su „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ senaisiais sanskrito žodžiais, pastebime, kad pastarieji yra žymiai jaunesni už lietuviškus. Sanskritui yra daugiau negu trys tūkstančiai metų, tad lietuvių kalba yra dar senesnė. Ji, kaip ir visos pasaulio kalbos, neišvengė kaitos ir nutrupėjimų. Todėl būtų naivu įsivaizduoti lietuvių kalbą, kaip nepajudinamą uolą, nes tokių kalbų pasaulyje nėra. Pripažįstant jos senumą, reikia vengti netikusių išvadų. Kalbininkai, pripažinę senumą, dviejų kalbų žodinį ar gramatinį panašumą, stengiasi vieną iš jų padaryti motina, o kitą dukra arba, neradę tarp jų panašumo, vieną skelbia antžmogių kalba, o kitą barbarų. Tokios išvados yra netikusios.
Visos pasaulio tautų kalbos kinta, taip pat ir lietuvių kalba, todėl būtinai reikia įvertinti šį kitimą. Lietuvių kalba, kaip ir visos kitos, skurdėja: nyksta tarmės, priešdėliai, priesagos, veiksmažodinės formos, įvardžiai, būdvardžiai ir daiktavardžiai. Įteisinus tautoje valstybinę kalbą visos tarmės ir patarmės atsiduria „už įstatymo ribų“. Nor jos – kalbos gyvybės šaltiniai. Taigi, jeigu valstybinė kalba yra reikalinga ir ją saugoja įstatymai, tai įstatymas privalo saugoti ir jos gyvybinius šaltinius – tarmes. Ar įmanoma išsaugoti tarmes? Neįmanoma. Net ir kalbas. Vien tik per nevisą dvidešimtąjį amžių išnyko daugiau kaip šimtas tautų ir dusyk tiek kalbų ir neatsirado nei vienos naujos.
Kalbų ir tarmių nykimo priežastis yra gerbūvio persvara prieš dvasines vertybes. Gerbūvis tiesiog proporcingas raštingumui, nutautėjimui, nudvasėjimui.
Raštas yra geriausias įrankis tarmėms sunaikinti. Gal mes dėl to taip ilgai spyriojomės prieš raštą. Pusę tūkstančio vėliau pradėjome rašyti savo kalba. Net nuostabu, kai Mindaugui, Gediminui, Algirdui ar Vytautui svarbiau buvo teritorija, diplomatija, religija, prekyba ar ekonomika, bet ne lietuviškas raštas. Kai kurie rašto žinovai tikina, kad baltai turėjo raštą, nors Petras iš Duisburgo tvirtina, kad neturėjo. Kiti tvirtina, kad rašyti mokėjo ir savo kalba rašė aukšto rango dvasininkai, o visiems kitiems buvo draudžiama. Tai neįtikėtina, nes pagrindiniame dvasininkų žinyne nurodyta išmesti ne tik rašiklį, bet ir rašomąjį lakštą. Tikriausiai daugelį klaidina senas lietuviškas žodis „raštas“. Jeigu buvo žodis „raštas“, tai lyg ir turėjo būti ir pats raštas. Tačiau taip nebuvo. Žodis „raštas“ yra kilęs iš žodžio „rišti“ (rai(k)štis, raišioti). Pirmiausia atsirado mazginys (mezginys), rišamas, raišiojamas po dvi viena šalia kitos einančiomis gijomis. Taip atsirado raišiojamasis (rašomas) įvairių mazgelių ženklų raštas. Vėliau atsirado staklės, audinys ir audinio ženklai taip pat buvo įvardinti raštu. Vadinasi, raštas – tai ženklas, kuriame telpa daug ženklų („išrišti bylą“ – „išaiškinti, perskaityti ženklą“), bet jokiu būdu ne raidė ar žodis. Seniesiems baltams raidėmis parašytas žodis kėlė užkeikto žodžio įspūdį (stabas), nes jie žodį jautė kaip gyvą dvasią, kuri gali paveikti kitą dvasią, o užrašytame žodyje nėra nei kirčio, nei gaidos.
Tačiau ką bedarytume, kaip besistengtume, raštas mūsų tautai reikalingas ir būtinas – kaip mirties ir prisikėlimo įrankis.

Ženklas ir žmogus

33. Ženklas. Visa, kas ką nors rodo, yra ženklas. Pvz.: Prijungto prie laidų voltmetro rodyklė nepajuda. Vadinasi, voltmetras rodo, kad laiduose nėra srovės.
Pagal tokį ženklo apibrėžimą, ir garsas, ir raidė, ir sakinys, ir šnekta, ir tautosaka, ir pats žmogus yra ženklas. Mes nuolat esame ženklų gausybėje.
34. Žmogui ženklai yra suprantami ir nesuprantami.
Suprantami tokie ženklai, kurių esmę, reikšmę ar prasmę galime nusakyti. Pvz.: „duona“ – galime nusakyti jos sudėtį, reikšmę, paskirtį, atsiradimą ir t.t.
Nesuprantami ženklai yra tokie, kurie yra, bet apie juos nieko negalime pasakyti arba galime kalbėti tik menama forma.
35. Ženklo veikimas
Visi ženklai yra veikiantys. Jie yra skirstomi į saviveikius ir kitaveikius.
Saviveikis ženklas yra toks, kuris gali veikti save ir kitus. Pvz.: „upelis“ – keičia vagą, pavasarį ištvinsta, vasarą išdžiūsta, neša šapus – jis pats kinta ir keičia aplinką.
Kitaveikis ženklas savęs neveikia, o veikia tik kitus. Pvz.: žodis „upelis“ – jis savęs neveikia, o tik kitus; kai jį išgirstame ar perskaitome, jis veikia mus tiek, kiek jį pažįstame.
36. Ženklų lygiavertiškumas.
Visi ženklai yra skirtingi, bet kai kuriais atvejais sutartinai gali būti lygiaverčiai. Pvz.: „vanduo = vaser = voter = voda = akva = H2O“. Visada pagal reikalą vieną ženklą galime pakeisti kitu lygiaverčiu ženklu, bet ne tapačiu. Yra išimčių, kai vienas ženklas neturi sau lygiaverčių ženklų. Pvz.: lietuvių „dievaitis“ neturi atitikmenų kitose kalbose.
37. Ženklų panašumas.
Visi ženklai savo prigimtimi yra panašūs. Pvz.: „karvė“ ir „vėjas“: abu turi jėgą, garsą, geba patys judėti; žodžiai turi po tris vienodus garsus a, ė, v ir t.t. Jie sudaro vienybę, nes visi iš vieno vieneto.
38. Ženklų skirtumas.
Visi ženklai yra skirtingi. Pvz.: „l“ ir „l“. Ar jie skirtingi? Yra skirtingi, nes vienas parašytas anksčiau, kitas vėliau, vienas kairėje, kitas dešinėje ir t.t.
39. Ženklo kintamumas.
Visi ženklai, kurie žymi pradžią ir pabaigą, yra kintami. Šie ženklai žymi laiką. Nekintamais ženklais tautosakoje vadinami tie, kurių pasikeitimo laikas yra ilgesnis už žmogaus ilgiausią amžių, pvz. „saulė“.
40. Ženklo sudėtis.
Kiekvienas ženklas yra vienetas. Pvz.: duonos kepalas – ženklas vienetas.
Kiekvieną ženklą galima išskaidyti į dalis. Pvz.: duonos kepalas – pluta, riekė, kriaukšlys, minkštimas, padas, trupinys, raugas, kvapas, t.t.
Kiekvieno ženklo dalis yra naujas ženklas – naujas vienetas. Pvz.: riekė – yra naujas ženklas, naujas vienetas.
Prie vieno ženklo pridėję vieną ar kelis ženklus, gauname naują ženklą, naują vienetą. Pvz.: duonkubilis, maišas, miltai, vanduo, šeimininkė, minkymas, rauginimas, šiluma, krosnis, malkos, ugnis, dūmai, kepimas ir t.t. Gaunamas naujas ženklas – „duonos kepalas“, ir jeigu kurio nors nepridėsime, neturėsime „duonos kepalo“.

Ženklo reikšmė žmogui

41. Reikšmės ženklas.
Kiekvienas ženklas turi reikšmės ženklą: tai jo galimybių santykis su savimi ir kitais ženklais.
42. Žinojimo ženklas.
Reikšmės ženklas pagimdo žinojimo ženklą. Kuo mes daugiau pažįstame ženklo reikšmių, tuo mūsų žinojimas didėja.
43. Tikėjimo ženklas.
Žinojimo (regėjimo, girdėjimo, lytėjimo ir t.t.) ženklas pagimdo tikėjimo ženklą. Kai žinojimas tampa nepajudinamas, jis tampa tikėjimo ženklu – kryptinga jėga. Tikėjimo ženklas yra žmogaus galybė.
44. Įstatymo ženklas.
Tikėjimo ženklas pagimdo įstatymo ženklą. Kai žmogus įsitikina, tikėjimo ženklas tampa įstatymu.
45. Bendravimo ženklas.
Įstatymo ženklas pagimdo bendravimo ženklą. Visur yra įstatymas, todėl visi ženklai veikia vienas kitą, „bendrauja“. Svarbiausias mūsų bendravimo ženklas yra kalba.
46. Vertimo ženklas.
Vertimo ženklą kiekvienas žmogus įgyja su savo prasidėjimu, motinos įsčiose: gerai arba blogai. Visi ženklai savo prigimtimi nei geri, nei blogi, bet žmogus savo santykį su kitu ženklu visada vertina. Pvz.: ugnis gera, kai prie laužo šildomės rankas, ir ugnis bloga, kai dega namai.
Pastaba. Senuose tekstuose ženklas yra įvardintas pažinimu, ir jo ženklas yra obuolys.
47. Ženklo prasmė.
Ženklo stengimasis dalytis į naujus ženklus ir ženklų stengimasis jungtis į vieną ženklą yra ženklų prasmė.

Tautosaka ir tauta

Kalbėdami apie tautosaką, turime pradėti kalbėti nuo tautos. Pirmiausia pasaulyje atsirado šeima ir šeimyninė santvarka, kurioje nebuvo tautos. Kiekviena šeima buvo skirtingas ir autonominis dvasinis – administracinis vienetas: „tėvo šeima“, „sūnaus šeima“, „brolio šeima“, „motinos šeima“, „dukros šeima“ ir t.t. Arba: „tėvo šeima gyvena ant kalno“, „sūnaus - lygumoje“, „tėvas turi ožką“, „brolis - karvę“, „vienas žino, o antras nežino“ ir t.t. Tarp dviejų šeimų (kiemų, kaimų) yra skirtumai: geografiniai, daiktiniai, veiksmingai, kokybiniai ir galimybiniai, kurie pagimdo skirtingus žodžius su skirtingomis reikšmėmis, šnektas, tarmes, papročius, įstatymus ir skirtingą gyvenimo būdą. Kadangi viska yra susiję su žodžiu, tai šeimyninėje santvarkoje labiausiai kinta žodis, šnekta.
Vadinasi, skirtingos šeimos pagimdo skirtingus žodžius, kai jos nepriklausomai skleidžiasi į laisvą erdvę; kai jos apsijungia su savo įstatymais ir žodžiais, atsiranda pirmoji tautos ląstelė, taip byloja visų tautų šventraščiai. Tada pirmiausiai atsiranda skirtingi šeimų žodynai, tautosaka, tik po to atsiranda tauta. Žodis pagimdo tautą. Bet nebūkime naivūs manydami, kad skirtumai pagimdo skirtingas tautosakas, o jos – tautas. Dvidešimtajame amžiuje atsirado daug skirtumų šeimose, gentyse ir tautose, bet dėl to neatsirado naujų tautų, o atvirkščiai – išnyko. Prieštaravimas: skirtumai pagimdo naujas tautosakas ir tautas – skirtumai neišlaiko nei tautosakos nei tautos. Bet pirmuoju atveju skirtingos šeimos pagimdo naujas tautosakas ir naujas tautas, žmonijai gyvenant šeimyninėje santvarkoje (kiekviena šeima buvo nepriklausomas medžiaginis ir dvasinis vienetas). Antruoju atveju vienas centras apėmė didelius žemės plotus ir įvairiakalbius žmones ir įvykdė savo centristinius tikslus (čia skirtumai yra tikrai bereikšmis ženklas). Susidaro vaizdas, kad tautos dvasinis turinys, sukurtas šeimyninėje santvarkoje, per paskutiniąsias santvarkas išeikvojamas.
Taip istoriškai galėtume pažvelgti į tautosaką ir tautą.
Ar verta prognozuoti tautosakos ir tautos likimą? Tikrai neverta, nes prognozavimas – tai spėliojimas, kuris gali išsipildyti ar neišsipildyti. Tautų tautosakoje, ypač šventraščiuose, yra tiksliai nurodyti kiekvienos tautos buvimo tarpsniai nuo gimimo iki mirties, o jie yra nepakeičiami ir neišvengiami.

Tautosaka

48. Ką vadiname tautosaka?
Tautos žodis ar sakymas, kurio autorius nežinomas, vadinami tautosaka. Kiekvienas žodis ir sakymas turi savo autorių – gimdytoją. Užmirštų autorių žodžiai ir sakymai vadinami tautosaka.
49. Kas yra tautosaka?
Dvasios saviraiška, įteisinta tautoje, gentyje žodžiais, yra tautosaka. Vadinasi, skirtingos dvasios žmonių – skirtinga ir tautosaka. Kiekviena tautosaka turi tą patį dvasinį ženklą, kaip ir tauta ar gentis. Ji tautai yra įstatymas. Be tautosakos nėra ir tautos.
50. Koks didžiausias tautos vienetas?
Tautos kalbėjimas nuo neatmenamų laikų iki šios dienos yra didžiausias tautosakos vienetas.
51. Tautos vienas žodis yra mažiausias tautosakos vienetas. Ar vienas žodis yra tautosaka? Vienas žodis yra tautosaka, nes dvasia juo gali išreikšti save.
Pastaba. Tautosaka yra viena raidė, kai ja dvasia išreiškia esamą padėtį. Lietuvių dabartinėje šnektoje prie tautosakos dažniau priskirtinos balsės, rečiau priebalsės.

Žodis

52. Žodžio sudėtis.
Kiekvienas žodis yra sudarytas iš dviejų dalių: kūno ir dvasios.
53. Žodžio kūnas.
Žodžio kūnas sudarytas iš garsų – raidžių, kuriuos girdime, matome ir galime pakartoti; nepaisant to, suprantame ar nesuprantame.
54. Žodžio dvasia.
Žodžio dvasia (jėga, veikla) priklauso nuo kalbėtojo dvasios, žodžio žodyninės reikšmės, klausytojo dvasinės būklės, jo supratimo ar nesupratimo.
Žodžio dvasia, galinti prisiliesti prie klausytojo (suprnatama), turi jėgą ir veikimo kryptį.
Žodžio dvasia, negalinti prisilieti prie klausytojo (neuprantama), yra neveiksminga, bet ji yra.
Ar žodis yra dvasia? Jeigu išgirstame ar perskaitome žodį ir jis įvykdo dvasios pakeitimą ar palieka antspaudą, jis yra dvasia.

Žodis ir reikšmė

55. Žodžiai yra vienareikšmiai ir daugiareikšmiai. tą patvirtina lietuvių šnekta ir žodynas.
56. Vienareikšmiai žodžiai.
Žodžiai, kurie turi tik vieną reikšmę, vadinami vienareikšmiais žodžiais. Dažniausiai vienareikšmiai yra jungtukai, įvardžiai, skaitvardžiai. Pvz.: ir, tas, šeši.
57. Daugiareikšmiai žodžiai.
Žodžiai, kurie turi kelias reikšmes, vadinami daugiareikšmiais. Pvz.: „duona“ – alga, amatas, darbas, maistas, penas, turtas ir t.t.
58. Daugiareikšmių žodžių skirtumai.
Daugiareikšmiai žodžiai visada turi vieną – tiesioginę – reikšmę, o visas kitas netiesiogines.
Žodžio tiesioginė reikšmė yra tada, kai to žodžio neįmanoma pakeisti kitu tiesioginiu žodžiu. Pvz.: „Aš valgau duoną“; čia visų trijų žodžių reikšmė yra tiesioginė.
Žodžio netiesioginė reikšmė yra tada, kai jį galima pakeisti kitais žodžiais. Pvz.: „Jis uždirba gerą duoną“; pirmųjų trijų žodžių reikšmė yra tiesioginė, o ketvirtasis reiškia „algą“; „Jo duona dirbti kailinius“, duona čia – amatas; „Kurmio duona kasti žemę“ – duona – darbas; „Jų namai niekada nestokojo duonos“, duona – turtas.

Žodžio ženklas

59. Visi tiesiogine reikšme pavartoti vienareikšmiai ir daugiareikšmiai žodžiai vadinami tiesioginiais ženklais. Pvz.: „Žaltys laka pieną“. „Žaltys“ – šliaužiantis gyvūnas; „laka“ – maitinasi; „pienas“ – skystas baltas maistas.
60. Visi daugiareikšmiai žodžiai, pavartoti netiesiogine reikšme, vadinami netiesioginiais ženklais. Pvz.: „Žaltys laka pieną“. „Žaltys“ – išmintis; „laka“ – renka, gauna, ieško; „pienas“ – tobulumas, tyrumas, dvasinis penas.

Paaiškinimas

Pirma. Netiesioginiai ženklai yra atsiradę skirtingu laiku ir skirtingose tautose. Antra. Netiesioginiai skirtingų tautų ženklai yra ir skirtingi, ir bendri. Trečia. Daugelio netiesioginių ženklų tiesioginė reikšmė yra užmiršta. Ketvirta. Visa tautosaka reiškiasi tik tiesioginiais ir netiesioginiais ženklais. Penkta. Nors netiesioginio ženklo tiesioginis ženklas ir užmirštas, tautosakoje vis tiek vartojamas tas žodis ar žodžiai, kurie buvo pirmoje redakcijoje. Šešta. Dėl to, kad buvo užmirštas netiesioginio ženklo tiesioginis ženklas, kai kurie tautosakos tekstai buvo įvardinti antgamtiškais, stebukliniais, o būtybės netikroviškomis. Septinta. Nežinant tiesioginio ženklo reikšmės, negalima aiškint (interpretuoti) teksto pasikliaujant tik savo intuicija, sąskambių panašumu ir kt., nes tai klaidinimas
Tyrinėjant tautosaką, svarbiausia žinoti netiesioginio ženklo tiesioginę reikšmę.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pir Vas 22, 2010 11:28 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007