Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Kov 19, 2024 12:21 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Pedagogų kvalifikacija 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė Pedagogų kvalifikacija
Elena JuraŠaitė-Harbison

Kaip pedagogas kvalifikaciją kelia kiekvieną dieną

Mokytojas turi daug galimybių kelti savo kvalifikaciją — jis gali dalyvauti kursuose, seminaruose, metodinių susivienijimų veikloje, Pedagogų tarybos ir kituose posėdžiuose, stebėti ir aptarti kolegų pamokas ir pan. Pedagogų mokymąsi per tokius renginius aš laikau formaliu mokymusi. Tačiau juk žinome, kad pedagogas mokosi kasdien ir neformaliai: minutei stabtelėdamas koridoriuje ir persimesdamas keliomis replikomis su kitu mokytoju, valgykloje tarp kolegų dalydamasis savo mokinių pasiekimais ir nesėkmėmis, mokytojų kambaryje, kai, besiruošdamas kitai pamokai, išgirsta pedagogų, dėstančių aukštesnėse klasėse, diskusiją apie mokinių kompetencijas, taip pat savo klasėje taisydamas mokinių darbus ir viena akimi stebėdamas dalyko mokytojo pamoką ir kt. Kaip patirtis kaupiama tokiomis aplinkybėmis? Kodėl apie tai svarbu žinoti ir pačiam mokytojui, ir edukacinių procesų tyrėjams, ir švietimo politikams?
Šis straipsnis yra pasiūlymas aptarti neformalų pedagogų profesinio tobulinimosi aspektą, atskleisti tokio mokymosi mechanizmą ir apibūdinti kelius, padėsiančius jam kasdien mokytis iš savo ir kolegų patirties kūrybiškai interpretuojant patyrimą ir taikant jį patekus į naujas pedagogines situacijas. Tai tik nedidelė dalis tyrimo, kurį aš atlieku Mičigano universitete lygindama Lietuvos ir JAV pradinių klasių pedagogų neformalaus mokymosi ypatumus.

Šįmet man teko nemažai bendrauti su Lietuvos ir JAV pradinių klasių mokytojais. Kalbėjomės apie jų profesinį mokymąsi neformalioje aplinkoje. Tyrimo dalyviai dienoraščiuose aprašė nueitą savo pedagoginį kelią nuo tos akimirkos, kai nusprendė tapti mokytojais, ir analizavo epizodus, turėjusius didelės svarbos jų profesiniam tapsmui. Tyrimo pabaigoje visų pedagogų paklausiau, ką jiems davė ši patirtis. Abiejų šalių mokytojų atsakymai buvo panašūs: ir vienus, ir kitus nustebino tai, kad, pasirodo, jie mokosi kiekvieną dieną. Supratę tai, pedagogai pradėjo labiau pasitikėti savo, kaip profesionalų, jėgomis, džiaugtis, kad daro pažangą. Pokalbiai apie neformalų, kasdieninį, mokymąsi, dienoraščių ir pedagoginės autobiografijos, kurių esmė — atsigręžimas į save, rašymas konkrečiai jiems parodė, kad mokymasis ir tobulėjimas vyksta nuolat.

Besimokantis mokytojas

Kalbant apie pedagogo raidą, dažniausiai analizuojamos tam tikros ugdytojo profesinio tapsmo pakopos. Pavyzdžiui, D.C.Lortie (2002), atlikdamas klasikinį sociologinį mokytojo pedagogo mokymosi tyrimą, išskyrė tokias pakopas: a) formalus mokymasis; b) profesinė adaptacija (mediated entry); c) mokymasis veikiant (learning-by-doing). Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dažniausiai susipažinimas su mokytojo profesija vyksta mokykloje (apprenticeship of observation), kai vaikas, stebėdamas (gerus) mokytojus, įgyja pirminės pedagoginės patirties. S.Feiman-Nemser (1983), K. M.Zeichneris, B.R.Tabachnickas ir K.DensmoreÕas (1988) atkreipia dėmesį į tokius pedagogo tapsmo raidos elementus, kaip priešprofesinis mokymasis, aukštasis profesinis mokymasis ir mokymasis keliant kvalifikaciją. Visais šiais atvejais pedagogas mokosi formaliai ir neformaliai.

Formalus mokymas orientuotas į specifinių profesinių kompetencijų ugdymą, o neformalus prasideda pedagogui pačiam ėmus ieškoti būdų, kaip išspręsti iškilusias profesines dilemas, ieškant atsakymų į konkrečius klausimus, norint ką nors pakeisti savo pedagoginiame darbe. Vienas ryškiausių neformalaus mokymosi pavyzdžių yra “mokymasis stebint„. Pvz., mokiniai, stebėdami savo mokytojus, įgyja pradinių žinių ir susidaro pirminį mokytojo profesijos vaizdą. Toks mokinio patyrimas, D.Lortie teigimu, daro didžiulę įtaką pedagogo profesinei raidai. Jis įsitikinęs, kad kaip tik tuo pagrindu formuojasi pedagogo įsitikinimai, kurie vėliau tampa kultūriniais mitais. Tokie mitai vaizduoja pedagoginę realybę tam tikru būdu, nes jie susiformuoja iš idealizuotų vaizdinių, apibūdinimų, aiškinimų, teisinimų ir matmenų. Jų pagrindinė funkcija — prieštaringus reiškinius pakeisti patogiu ir aiškiu pasaulėvaizdžiu. Todėl jie yra įtikinantys ir sunkiai keičiami.

Kaip mokytojas galėtų ištirti ir įvertinti šį priešprofesinį patyrimą? Pedagogo autobiografija yra puikus būdas apmąstyti savo motyvus ir profesinį kelią. Pedagogo autobiografija skiriasi nuo tradicinės autobiografijos tuo, kad joje mokytojas aprašo tai, kaip jis tapo tokiu pedagogu, koks yra dabar. Vadinasi, jis apibūdina save kaip ugdytoją profesionalą ir analizuoja, kokie gyvenimo įvykiai ir žmonės padarė jam didžiausią įtaką. Įdomiausia tai, kad dalis iš jų jau pradinėse klasėse žinojo, nujautė, kad bus mokytojai. Kiti susidomėjo šia profesija tik aukštojoje mokykloje. Tačiau tai dar nereiškia, kad vieni yra pranašesni už kitus. Pavyzdžiui, daugumas tyrime dalyvavusių Amerikos mokytojų neapsisprendė dėl savo profesinių studijų krypties tol, kol neišklausė dvejus metus skaitomų bendrųjų aukštosios mokyklos kursų. O tyrime dalyvavę Lietuvos mokytojai jau stodami į aukštąją mokyklą žinojo, kad renkasi mokytojo profesiją. Svarbu ne tai, kas anksčiau ar vėliau nutarė tapti mokytoju, bet kaip klostėsi jo profesinio tapsmo kelias, kas darė įtaką jo įsitikinimų formavimuisi, kaip ir koks formavosi požiūris į ugdytinį, savo vaidmenį ugdant vaiką.

Suaugę mokiniai

Norėdami geriau suprasti, kaip mokosi mokytojas, apibūdinkime besimokantį pedagogą andragogikos (suaugusiųjų mokymo mokslo ir meno) aspektu. Šios mokslo srities atstovų T.Hylando (1992), M.S.Knowleso (1980, 1989), D.Laberge'o (1999), I.Terehoff (2002), K.Wain (1993) teigimu, besimokančio mokytojo ir mokinio savivaizdis ir savivoka, patirtis ir motyvacija mokytis iš esmės skiriasi. Suaugusieji dažniausiai mokosi ir dirba tuo pat metu. Pirmiausia jie apibūdina save kaip “gamintojus arba veikėjus„ (M. S. Knowles), kurie savarankiškai ir atsakingai priima sprendimus. Formalus mokymasis (kursai, seminarai) šiek tiek riboja laisvo pasirinkimo galimybes, o neformalioje aplinkoje pedagogas pats vadovauja šiam procesui.

Vadinasi, kai pedagogas prisiima besimokančiojo vaidmenį, jis siekia pats savarankiškai nuspręsti, k ą ir k a i p mokytis ir k a i p tai sieti su savo patirtimi. Pedagogas tampa mokiniu siekdamas patenkinti savo profesinės raidos poreikius ir išspręsti konkrečias pedagoginio proceso dilemas, iškilusias tuo metu. Taigi galima teigti, kad pedagogas, ieškodamas sprendimų ir atsakymų į iškylančius klausimus, nuolat siekia sužinoti ir išmokti ko nors naujo. Jis pats numato mokymosi tikslus priklausomai nuo to, kurią savo darbo sritį nori tobulinti. Jis pats pasirenka tokius mokymosi būdus, kurie geriausiai atitinka jo unikalų mokymosi stilių. Kad pasiektų numatytus tikslus, atlieka savo veiklos analizę (žr. “Žvirblių takas„. 2004. Nr. 6).

Toks požiūris į pedagogų kvalifikacijos tobulinimą svarbus ne tik patiems mokytojams, bet ir švietimo politikams. Juk suvokimas, kad mokytojas nuolat mokosi, turėtų daryti įtaką jo požiūriui į švietimo sistemos kaitos mechanizmus. Tikrai, pasak L. Darling-Hammond, “nutarimai ir nurodymai negali pakeisti mokyklos; tik mokytojai, bendradarbiaudami su tėvais ir administracija, gali tai padaryti.„ Būtent todėl verta peržiūrėti mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo sistemas ir sudaryti sąlygas jiems patiems nuolat dalyvauti pedagoginio proceso tyrime, rengiant ir vertinant profesijos standartus ir kt.

Savirefleksija — kūrybinis mąstymas

Nuolatinis neformalus mokymasis — sunkiai vyresnybės valdomas procesas. Juk mokytojas pats nusprendžia, k o, k a d a ir k a i p mokytis. Padėti tobulėti tokiu būdu jam gali sisteminga savirefleksija. Žinoma, kiekvienas pedagogas apmąsto savo darbo dieną ir pasirengia kitai atsižvelgdamas į savo patirtį. Daug puikių minčių kyla pakeliui į mokyklą, pusryčiaujant, skaitant romaną ar žiūrint televizorių, einant gatve ir stebint vitrinas bei žmones, sapnuose ar kalbant su artimaisiais... Mokytojai prisipažįsta, kad ne visos nuostabios idėjos įgyvendinamos. Daug jų pasimiršta. Kaipgi jas išsaugoti ir turėti galimybę, gerai apsvarsčius, taikyti savo praktikoje?

Vienas iš būdų — pedagoginis dienoraštis. Nedaug mokytojų rašo tokius dienoraščius. Gaila, kad tai neakcentuojama nei pedagoginių studijų metais, nei vėliau, tobulinant kvalifikaciją. Tyrime dalyvavusių mokytojų paprašiau kartą per savaitę aprašyti, ko jie išmoko naujo, kaip tai įvyko ir kodėl būtent tą ar kitą įvykį pasirinko. Pavyzdžiui, viena Lietuvos mokytoja (tyrime aš ja vadinu Marija) savo mokymosi patyrimui apibūdinti pasirinko tokią struktūrą: 1) iš pradžių ji aprašė situaciją ir suformulavo savo problemą, apibūdino situacijos dalyvius ir jų vaidmenis šioje situacijoje; 2) tada pateikė savo, kaip dalyvės, aprašymą (dažniausiai dalijosi savo mintimis, problemomis arba įsitraukė į diskusiją); 3) galiausiai — rašė komentarą, ką pati apie tai sužinojo ir kaip tai galėtų pritaikyti klasėje. Kartais Marija parašydavo komentarą, kaip jai pavyko pritaikyti naują idėją. Tokia dienoraščio struktūra kai kuo primena John Dewey (1933 —1989) refleksinio mąstymo schemą. Tai suprantama, nes refleksinis mąstymas yra neatskiriama bet kurio pedagoginio dienoraščio dalis. J.Dewey pateikia penkias refleksinio mąstymo fazes:

1) pasiūlymų (suggestions), kai mintis skrieja galimų sprendimų link;
2) problemos ar kilusio klausimo suintelektualinimo (intellectualization);
3) darbo hipotezės (hypothesis), kuria vadovaujamasi vykdant stebėjimą ir renkant informaciją, formavimo remiantis pateiktais pasiūlymais;
4) naujos idėjos plėtojimo (reasoning);
5) hipotezės išbandymo praktinėje arba įsivaizduojamoje veikloje.


J.Dewey atkreipia dėmesį į tai, kad šių fazių seka gali būti ir kitokia. Refleksinio mąstymo, kurį aš linkusi vadinti ir kūrybiniu mąstymu, kiekvieno žingsnio tikslas — pasiūlymų formulavimas ir jų pavertimas naujomis idėjomis arba hipotezėmis. Kiekvienu mąstymo žingsniu siekiama tiksliau apibūdinti problemą ir jos kontekstą. Kiekvienąsyk patikslinus idėją artėjama naujų stebėjimų link, kurie pateikia naujų faktų. Hipotezė tikslinama ir išbandoma nelaukiant, kol problema bus išstudijuota ir apibūdinta. Tai gali vykti bet kuriuo kūrybinio (refleksinio) mąstymo metu. Pavyzdžiui, pedagogui kilo mintis, kad vertėtų pradėti kitaip parengti ugdytinius diktantams. Jis pasitarė su kolegomis, pasiskaitė straipsnių ir numatė, ką taikys savo praktikoje. Vieną iš atrinktų metodų jis bandė savaitę ir suprato, kad tai jam netinka. Tada jis išbandė dar kelis metodus, kurie padėjo jam sėkmingai parengti mokinius. Tačiau greitai paaiškėjo, kad kai kurie mokiniai vis tiek daro daug klaidų. Jis pradėjo juos stebėti ir ieškoti papildomų priemonių, kaip jiems pagelbėti. Taigi idėjų tikrinimu niekas nepasibaigia. Tai atveria kelią naujiems stebėjimams ir paskatina rinkti naujus faktus. Kūrybinis mąstymas yra grandinė, kuri veriama ne tik atsižvelgiant į esamus elementus, bet ir klausant vidinio balso. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-ąją Marija rašo:

Rugsėjo 9-ąją turėjo įvykti pirmasis tėvų susirinkimas. Nauji mokiniai, nauji tėvai (kontekstas). Aš susimąsčiau, kaip tėvams parodyti, kad būtina lankyti susirinkimus (problema). Juk ne paslaptis, kad I klasėje tėvai dar beveik visi ateina, o vėliau — jų būna vis mažiau ir mažiau (patirtis). Pasikalbėjau su kolegomis — I klasių mokytojomis (šaltinis). Kalbėjomės rugsėjo 6-ąją darželio patalpose. Ten mokosi viena mūsų I klasė (kontekstas). Viena mokytoja pasidalijo patirtimi. Ji papasakojo, kad kartą, po susirinkimo, kuriame nebuvo kelių tėvelių, aplankė juos namuose. Kitąsyk susirinko visi (patirtis — nauja idėja). Kita papasakojo, kaip jos pažįstama mokytoja N mokykloje atliko tokį eksperimentą: pirmame susirinkime paprašė kelių tėvelių išeiti ir palaukti už durų porą minučių. Tada ji pasidalijo su likusiais tam tikra informacija. Kai sugrįžo laukusi už durų tėvų grupelė, kiti jiems perpasakojo, apie ką kalbėtasi. Aišku, informacija buvo neišsami, netiksli. Tai leido tėveliams akivaizdžiai įsitikinti, kad būtina lankyti susirinkimus (patirtis — nauja idėja).

Kiekvienas pedagogas turi savo būdų, kaip atsakyti į rūpimus klausimus. Kaip elgiasi mokytoja Marija? Ji dažniausiai pati pradeda pokalbį su kolegomis prašydama jų patarimo, dalydamasi savo pedagoginio darbo dilemomis. Ji nuoširdžiai domisi tuo, ką veikia kiti. Ji klauso kolegų pasakojimų ir pati pasakoja, ką ir kaip daro, kviečia neformaliai stebėti ir aptarti jos pamokas. Ji aktyviai bendrauja su kitais: klausinėja mokytojų norėdama išsiaiškinti konkrečius niuansus, teigiamai reaguoja į gaunamą informaciją. Jos bendravimo ratas labai platus — pradinių klasių mokytojai, dalyko mokytojai, buvę kolegos, mokyklos administracija ir kiti mokyklos specialistai. Ji sulaukia didžiulės paramos: kolegos dalijasi su ja pamokų planais, žaidimais, užduotimis, pasakoja apie savo sėkmingą patirtį. Vadinasi, Marija savo kasdienines profesines problemas sprendžia strategiškai. Jos mokymosi tematika tiesiogiai siejasi su darbu.
Pabandę užrašyti savo mokymosi patyrimą, ir jūs pastebėtumėt, kaip J.Dewey nurodyti aspektai atsispindi jūsų kūrybiniame mąstyme.

Neformalaus mokymosi aspektai

Pedagoginių dienoraščių analizė atskleidė, kad pedagogų mokymasis labiausiai priklauso nuo penkių dalykų:

1) nuo polinkio į mokymąsi (ar, norėdamas ko nors išmokti, pedagogas veiklą planuoja, ar tik laukia tinkamo momento);
2) nuo mokymosi šaltinių (socialinių ir individualių);
3) nuo mokymosi orientacijos (tobulinti mokymo procesą ir save);
4) nuo mokymosi proceso (apgalvoto ir spontaniško);
5) nuo to, kaip reaguojama į mokymosi situacijas (racionaliai ir emocionaliai).


Trumpai apibūdinsiu kiekvieną iš šių kategorijų. Polinkis neformaliai mokytis — tai tokia pozicija, kai pedagogas iš pradžių konkrečiai apibrėžia, ką nori sužinoti, tada numato veiksmus, kurie išmokytų to siekti. Nuostata “laukia tinkamo momento„ būna tada, kai pedagogas atviras mokymuisi, bet jo neplanuoja. Skiriamos dvi tokio polinkio rūšys: a) pedagogas yra aktyvus įvairių situacijų dalyvis; b) pedagogas atlikdamas savo pareigas nesistengia išsiveržti iš rutinos ir sužino kai ką naujo tik tuo atveju, jei palankiai susiklosto aplinkybės.

Socialiniams mokymosi šaltiniams būdinga tai, kad pedagogas mokosi bendraudamas su kolegomis, administracija, tėvais, ugdytiniais. Jis noriai dalijasi savo profesinėmis dilemomis ir problemomis, diskutuoja, klausia patarimo, ieško įdomios mokymo medžiagos, klauso kolegų pasakojimų, taiko jų patirtį. Pedagogai individualiai mokosi tada, kai analizuoja savo patirtį, skaito literatūrą, ieško medžiagos internete. Vykdant tyrimą, išryškėjo du tipai pedagogų, kurie labiau linkę remtis individualiais šaltiniais: vieni daugiausiai mokosi iš savo patirties, kiti — iš rašytinių šaltinių.

Besimokydamas pedagogas orientuojasi į pedagogines problemas tada, kai svarsto konkrečias profesines dilemas (pavyzdžiui, kaip geriau formuoti skaitymo įgūdžius vaikų, kuriems tai nekaip sekasi) arba ieško atsakymų į bendrus mokymo klausimus (tarkim, koks pedagogo vaidmuo klasėje). Kai kurie pedagogai neformaliai mokydamiesi atsigręžia į save. Tokie mokytojai ieško galimybių tobulinti savo kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbų ir kt. įgūdžius. Jiems labai rūpi darbo atmosfera ir galimybė taip atlikti savo pareigas, kad būtų patenkinti jų asmeniniai poreikiai.

Mokymosi procesas gali būti apgalvotas. Tada pedagogas, ieškodamas sprendimų iškilusioms problemoms spręsti, atlieka tam tikrus suplanuotus veiksmus (klausia kolegų patarimo, ieško papildomos medžiagos, literatūros ir pan.). Spontanišku mokymusi laikomas toks, kai nesiimantį jokių veiksmų, pastangų pedagogą kai ko išmoko situacijos, į kurias jis patenka.
Patekus į naujas mokymosi situacijas, visada vienaip ar kitaip reaguojama. Reakcija gali būti racionali ir emocionali. Racionali ji būna tada, kai pedagogas naują informaciją atsirenka, ją analizuoja, svarsto, kaip tai galėtų pritaikyti savo veikloje. Emocionali — kai pedagogas iš pradžių aprašo patirtus jausmus: džiaugsmą, pasipiktinimą, pasididžiavimą, baimę, susierzinimą ir pan.

Visi šie dalykai sudaro kontinuumą — neturintį pertrūkių vientisumą. Daugumai mokytojų būdingi beveik visi požymiai. Tačiau remdamiesi Howardo Gardnerio (1993) intelektų įvairovės teorijos pagrindine idėja galėtume teigti, kad vienas arba grupė anksčiau išvardytų požymių visada turi dominuoti. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip tai matyti iš dviejų pedagogių — jau pažįstamos Marijos iš Lietuvos ir Kristi iš JAV — neformalaus mokymosi.

Kristi, mokytojos iš JAV, polinkiui į neformalų mokymąsi nebūdingas strateginis aspektas: ji, norėdama ko nors išmokti, nelinkusi veiklos planuoti. O Marija iš Lietuvos, priešingai — norėdama ko nors išmokti, veiklą susiplanuoja, nelaukia tinkamo momento. Kristi mokosi individualiai, o Marija — bendraudama su kitais.

2005 m. vasario 2-ąją Kristi rašo:

Šią savaitę (ir vėl) dar kartą patyriau, kaip svarbu būti lanksčiam! Mano planai pasikeitė ne vieną kartą. Mano kolegių — antrokių — komanda planuoja kartu. Man tai labai patinka. Mes bendradarbiaujame pasidalydamos idėjomis ir įsipareigojimais.
Ši savaitė prasidėjo “sniego diena„ (iškrito labai daug sniego, ir mokyklos vienai dienai buvo uždarytos — aut. pastaba). Aš apsidžiaugiau, kai ankstų rytą, 4 val. 30 min., man paskambino ir apie tai pranešė. Bet tai reiškė, kad mano pamokų planai turės keistis. Pirmadienį klasėje turėjo vykti vakaronė, skirta Šv. Valentino dienai. Ji buvo nukelta į antradienį.
Šią savaitę mes buvome numatę įdomių susitikimų su svečiais. Dėl suprantamų priežasčių planai pasikeičia. Mano kolegė penktadienį nedirbs, todėl reikia ją pavaduojančiai mokytojai perdaryti planus. Lankstumas — pedagogo profesijos pagrindas!

Kristi labiau rūpi, kad būtų gerinamos darbo sąlygos, o ne tobulinamas mokymo procesas. Marijai, kaip matyti iš skelbto dienoraščio fragmento, svarbūs atsakymai į konkrečius pedagoginius klausimus. Kristi mokymosi procesas dažniausiai spontaniškas. Marija iškelia problemą ir, ją spręsdama, atlieka sistemingus veiksmus. Kristi reaguoja emocionaliai, o Marija — racionaliai.

Neformalaus mokymosi kontekstai ir šaltiniai

Neformalų mokymąsi galima apibūdinti mokymosi šaltinių ir mokyklos aplinkos (konteksto) aspektu. Mokyklos aplinka ir atmosfera vaidina ypatingą vaidmenį pedagogui neformaliai mokantis. Juk mokyklos pagrindinė paskirtis — organizuoti ir vykdyti kokybišką vaikų mokymo, mokymosi ir ugdymo procesą. Todėl suprantama, kad pedagogų profesinė raida nėra prioritetinė mokyklos darbo sritis. Kvalifikacijos tobulinimo reikšmė ir vieta kiekvienoje mokykloje subtiliai įpinta į bendrą mokyklos, kaip institucijos, kultūrą. Vienoje mokykloje tai gali būti siejama su valstybiniais kvalifikacijos tobulinimo reikalavimais, o kitoje — su pedagogų kolektyvo dvasia, neatsiejama nuo kasdieninio darbo ir poreikio tobulėti. Neformalus mokymasis priklauso ir nuo bendravimo su administracija, kolegomis ir mokinių tėvais stiliaus. Taigi mokyklos aplinka (kontekstas) gali sąlygoti, skatinti, kviesti arba riboti, malšinti pedagogų norą mokytis ir tobulėti.

Puiku, jei mokyklos aplinka sudaro galimybes tobulėti kiekvienam pedagogui. O tai nėra paprasta. Juk kiekvienam iš mūsų būdingas ypatingas mokymosi stilius, ir pirmenybę teikiame skirtingiems šaltiniams. Dalis mokytojų linkę, kaip matėme, kilus problemai, ieškoti atsakymų knygose, žurnaluose, internete, analizuoti savo patyrimą — dažniausiai renkasi individualius mokymosi šaltinius. Vadinasi, jiems reikia bibliotekos, turtingo metodinio kabineto, kad galėtų laisvai naudotis kompiuteriu. Kiti pedagogai pirmiausia linkę dalytis savo problemomis ir sumanymais su kolegomis, ieškoti geros patirties pavyzdžių. Jiems geriausia mokytis grupėse kartu su kitais — aptariant, diskutuojant, stebint kitų veiklą.

Tokiems mokytojams, kurie labiau linkę vadovautis kolektyviniais mokymosi šaltiniais, padėtų tai, į ką aš esu atkreipusi dėmesį lankydamasi Lietuvos ir JAV mokyklose. Pavyzdžiui, mokytojų tarpusavio bendravimui skiriamas tam tikras laikas ir sudaromos atitinkamos sąlygos: prieš pamokas, iš ryto, mokytojų kambaryje laukia kvapnios kavos puodelis. Pamokų tvarkaraštis sudaromas taip, kad visi I klasių mokytojai kiekvieną trečiadienį turėtų antrą laisvą pamoką, o, sakykim, visi III klasių mokytojai — ketvirtą laisvą pamoką antradieniais. Mokytojų kambarys jaukus: jame daug kampelių, kur galima pasitarti, dalytis problemomis, kartu papietauti. Taigi mokymosi aplinka (kontekstas) — labai svarbus neformalaus mokymosi faktorius, į kurį negalima neatsižvelgti.

Mokyklos aplinkos kultūrinis antropologinis aspektas

Mokyklos institucinė kultūra yra sudėtingas, subtilus reiškinys — lydinys, atspindintis švietimo sistemos istoriją bei tradicijas, bendruomenę, kuriai priklauso mokiniai, ir individualią vadovo bei kiekvieno pedagogo kultūrą. Juk geriausiai apie mūsų kultūrą galima spręsti iš to, ką mes darome (J.Kottler, 1997). Neformalūs kontekstai, kuriuos mažiau varžo bendros tradicijos ir taisyklės, atspindi tokius institucinės ir individualios pedagogų profesinės kultūros apsektus, kuriuos sunku pastebėti formalioje institucijos veikloje.

Kuo skiriasi Lietuvos ir JAV pedagogų institucinė kultūra palyginus neformalaus mokymosi sąlygas? JAV, kaip ir Lietuvos pradinės mokyklos, be abejo, labai skirtingos. Tai, ką aš pastebėjau keliose, negali būti taikoma visoms. Tačiau tų mokyklų patirtis gali būti įdomi Lietuvos švietimo bendruomenei. Kalbėdama apie JAV pradines mokyklas, ypač norėčiau atkreipti dėmesį į rūpinimąsi mokytojų darbo sąlygomis: erdvūs, aprūpinti buitine technika (kavos aparatais, mikrobangėmis krosnelėmis ir pan.) ir patogiais baldais mokytojų kambariai, klasėse ant kiekvieno mokytojo stalo telefonas ir kompiuteris, daug metodinės medžiagos, atskiri “darbo kambariai„ su dauginimo aparatais ir kanceliarinėmis priemonėmis, didžiulės bibliotekos.

Tačiau mokytojai prisipažįsta, kad jie nelanko kolegų pamokų, mažai bendrauja, jaučiasi atskirti, vieniši. Tai aiškinama laiko trūkumu. Dažniausiai pedagogai dirba su vaikais nuo 8 val. 50 min. iki 15 val. 40 min. Kiekvieną dieną turi po vieną du langus, per kuriuos jų mokiniai eina muzikuoti, sportuoti arba įgyvendinti dailės projektų su kitais mokytojais. Per šiuos langus mokytojai planuoja veiklą, ruošiasi kitai dienai, daugina dalomąją medžiagą, jeigu lieka laiko, bendrauja su kolegomis — dažniausiai per pietus mokytojų kambaryje vaikams išėjus pietauti į valgyklą (prižiūrimiems valgyklos darbuotojų ir budinčių mokytojų). Lietuvoje sąlygos kol kas kuklesnės, nors mokytojai mokyklose jau gali naudotis kompiuteriais, miestuose steigiami pedagogų profesinės raidos centrai, daugėja pedagogams skirtų interneto svetainių, o mokytojų kambariuose — minkštų baldų, televizorių ir kt.

Kaip tai susiję su mokytojų neformaliu mokymusi? Mano tyrimo duomenimis, Amerikos mokytojai, palyginti su Lietuvos, daugiau dėmesio skiria savo darbo aplinkai ir kitaip naudojasi jos teikiamomis galimybėmis siekdami profesinio tobulėjimo. Jų manymu, tokios ir dar geresnės sąlygos — būtinybė, be viso to neįmanomas mokytojo darbas. Jų pagrindinis rūpestis (ir neformalaus mokymosi tikslas) — kaip padaryti aplinką dar patogesnę dirbti ir kaip, remiantis esamomis galimybėmis, tobulinti savo asmenines kompetencijas. Tačiau Amerikos pradinių klasių mokytojai rečiau negu jų Lietuvos kolegos mąsto apie konkrečių mokymo problemų sprendimą, alternatyvių metodų taikymą ir savo profesinės kompetencijos tobulinimą. Džiaugiuosi, kad kūrybinio mąstymo pavyzdžių nepalyginti daugiau radau Lietuvos mokytojų pedagoginiuose dienoraščiuose.

Pabaigos mintys

Pedagogų dienoraščiai atskleidė, kad kai kuriais atvejais mokytojai aktyviai siekia sužinoti ar išmokti ką nors naujo, o kartais jie patenka į nenumatytas mokymosi situacijas ir mokosi spontaniškai. Dažniausiai toks aktyvus sprendimų ar atsakymų ieškojimas prasideda tada, kai mokytojas konkrečiai suformuluoja problemą, kurią nori išspręsti. Grįžkime prie mokytojos Marijos dienoraščio. Jame ji ieško būdų, kaip įtikinti tėvelius atkreipti dėmesį į vaikų kalbos problemas, kaip padėti vaikui bendrauti su kitais bendraklasiais, kaip vertinti jų pasiekimus, kad tai skatintų dar labiau stengtis, kaip mokyti skaityti tuos, kuriems prasčiau sekasi, kaip taikyti žaidimus per pasaulio pažinimo pamokas, kaip numatyti užimtumą tų, kurie greitai atlieka užduotis, kaip parengti mokinius diktantui ir pan. Nenaujos problemos. Juk mokytojui nuolat iškyla panašių klausimų. Kai kurie jų — iš tiesioginio kasdieninio darbo patyrimo, o kiti — iš bendresnio savo veiklos apmąstymo. Tai gali būti mokymasis iš savo klaidų, mažų nesėkmių (nepatiko, kaip praėjo, sakykime, matematikos pamoka: ką ir kaip reikėtų keisti kitą kartą) arba mintys, nukreiptos į ateitį (norėčiau išmokti naudotis daugialypės terpės priemonėmis ir savo įgytą patirtį pritaikyti pamokose). Kūrybinis mąstymas ir savirefleksija pedagoginiuose dienoraščiuose turėtų padėti mokytojams tobulėti ir mokytis kiekvieną dieną.

ŽVIRBLIŲ TAKAS, 2005-ieji metai, Nr. 6

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Bir 14, 2006 4:01 pm
Aprašymas WWW
Ieškantis(i)

Užsiregistravo: Tre Lie 30, 2008 1:25 pm
Pranešimai: 14
Miestas: vilnius
Standartinė Re: Pedagogų kvalifikacija
Sutinku, kad reikia rašyti dienoraščius.Tačiau, jie reikalingi tik mums patiems, kad pagerintume savo darbo rezultatus. Bet pažiūrėkime į visą tai iš kitos pusės- mes pamatome spragas, mes tobuliname darbą.....bet darbas be bendradarbiavimo su tėvais lygus nuliui. Šių dienų tėvai- yra dar didesnė problema, negu vaikai. Kaip taktiškai, pamačius problemą ją įvardinti? Bandžiau ir visada vedu pedagoginį dienoraštį> Man jis praverčia, tačiau neužtenka pedagoginės kompetencijos, kai susiduri su tėvais, kurie nieko nenori girdėti apie savo vaiką. Turėjau ne vieną atvejį, kada savo susirūpinimą pasakiau tėvams, man tai kainavo skundų rašymu, kad kaip aš išdrįsau pasakyti vieną ar kitą pastabą, -kurio pasekoje, man praėjo noras kištis ne į savo reikalus. O darbas be padėjimo ir bendradarbiavimo, priveda prie to, kad vaikai pradeda manipuliuoti situacija ir tu kaip pedagogas tampi tiesiog bejėgis.

_________________
geriau žvirblis rankoje, negu erelis danguje.


Tre Lie 30, 2008 3:38 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007