Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Spa 23, 2019 1:04 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Lietuvos įvaizdis pasaulyje.STRAIPSNIAI 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė Lietuvos įvaizdis pasaulyje.STRAIPSNIAI
Vokiečiai Paryžiuje, arba kaip galima puoselėti Lietuvos įvaizdį Europoje

Nijolė Feldmanaitė

Įvairių pasaulio šalių germanistų naujamečiai sveikinimai su linkėjimais nepamiršti malonių akimirkų iš Paryžiuje vykusio germanistikos kongreso paskatino vėl susirasti prieš kelis mėnesius vykusio renginio užrašus.

Paryžius germanisto akimis

Pasaulinis germanistikos kongresas Paryžiuje? – nustemba ne vienas. Bet juk germanistai dirba beveik visuose pasaulio universitetuose, todėl kas penkeri metai organizuojamas pasaulio aukštųjų mokyklų vokiečių kalbos specialistų susitikimas vyksta vis kitoje šalyje. Tačiau toks nusistebėjimas „turi racijos“ – juk smalsu, kaip pedantiški vokiečiai jaučiasi laisvamaniškame ir gana šiukšliname Paryžiuje.

Nors dauguma į Paryžių susirinkusių germanistų – ne vokiečiai, bet šiai tautai būdingas tikslus laiko ir erdvės dalijimas yra „pažeidęs“ ne vieno germanisto mentalitetą, todėl kai kurie prancūziško gyvenimo ypatumai trikdo ir juos. Štai kongreso atidarymas Senosios Sorbonos auloje, iš kurios skliautų dairosi ką tik restauruoti angelai, o styginio kvarteto grojama V. A. Mocarto muzika užpildo pauzes tarp pranešimų. Vienam garsiam prancūzų germanistui užtęsus pranešimą, organizatoriai atneštą stiklą vandens pastato... ant žemės, nes ant pranešėjo pulto nėra vietos. Po kiek laiko stiklinė perkeliama ant pristumtos kėdės, o profesorius į jam siūlomą vandenį net nežvilgteli. Germaniškuose kraštuose toks epizodas sunkiai įsivaizduojamas, tuo tarpu čia... Čia juk Paryžius! Bet šiame iš pažiūros laisvame prancūziškame pasaulyje yra ir labai griežtų nuostatų. Pavyzdžiui, be leidimo patekti į senąjį Sorbonos universitetą nėra jokių šansų – budįtojai prie įėjimo vienodai negailestingi ir užsieniečiams, ir vietiniams. Tokios griežtos kontrolės neteko patirti nei Vokietijoje, nei Austrijoje ar Šveicarijoje. Bet tuo nebesistebi, kai pamatai didžiulėmis tvoromis aptvertas prancūziškas gimnazijas. Tiesa, naujojoje Sorbonoje, kur vyko darbas sekcijose, tokio priekabumo nepatyrėme.

Iš senosios į naująją Sorboną paprastai nusigaunama metro, bet turint laiko galima paėjėti pėstute Senos krantine pro bukinistų kioskelius, pro Luvrą ar Liuksemburgo sodą, kur zuja minios „orientacininkų“, t. y. turistų, bandančių susiorientuoti itin netiksliuose Paryžiaus žemėlapiuose. Tokiais atvejais gelbsti paryžiečių paslaugumas – ilgiau užtrukus prie žemėlapio, dažnai išgirsti klausimą „Gal reikia pagalbos?“ ir paaiškinimą – esą Paryžiaus gatvės tokios kreivos, jog jų niekas niekada nenubraižys jokiame žemėlapyje, o tiksliai viską parodyti gali tik paryžietis.

Išsprendusiam šią problemą germanistui kyla klausimas – kaip elgtis degant raudonam šviesoforo signalui? Šauti per gatvę, nes taip daro prancūzai, kurių laisvė vargiai gali būti apribojama šviesoforo signalo, ar kantriai laukti žalios šviesos, kaip įprasta Vokietijoje ar Austrijoje? O gal elgtis kaip Lietuvoje – jei niekas nemato, tai darau taip, kaip man patogiau? Bet šios problemos kamuoja tik iš pradžių, kol pradedi suprasti, kad šviesoforai čia reikalingi tik pirmosiomis viešnagės Paryžiuje dienomis – po kelių dienų nardai tarp mašinų kaip tikras paryžietis. Be abejo, tai daryti reikia prancūziškai subtiliai, kad niekam nekenktum – nei sau, nei vairuotojams, nei policininkams, kurie turi teisę tave už tai be jokių sentimentų nubausti.

Išsprendus interkultūrines problemas, galima imtis ir rimtesnių – pasaulinių germanistikos ir apskritai aukštojo mokslo problemų.

Europos aukštojo mokslo ateitis Paryžiaus diskusijose

Aukštojo mokslo problemos kamuoja visą Europą. Tai darosi ypač akivaizdu diskutuojant apie Bolonijos procese numatomą vieningą Europos studijų sistemą. Šiai temai skirtoje diskusijoje apie savo patirtį kalbėjo Vengrijos, Vokietijos ir Anglijos atstovai.

Vengrai Bolonijos procesą juokais įvardijo kaip iš Europos atklydusią „šmėklą“ – Bolonijos gairių įgyvendinimas pas juos, deja, susijęs su finansavimo kai kuriems dalykams mažinimu. Vokietijos aukštojo mokslo sistema smarkiai skiriasi nuo kitų Europos šalių, tad atstovui iš Bielefeldo universiteto (kuris pirmasis iš dalies jau pertvarkė savo studijų sistemą remiantis Bolonijos deklaracija) pristatant savo laimėjimus, į diskusiją įsijungę šios šalies atstovai išreiškė ir kitokią nuomonę: esą Bolonijos proceso įgyvendinimas šalyje – tai nacionalinės aukštojo mokslo sistemos žlugdymas. Atrodo, kad galvos neskauda tik anglams, nors ir pasirašiusiems Bolonijos deklaraciją, bet neturintiems, ką keisti – jie jau senokai turi dviejų pakopų studijų sistemą, kurios trukmė – 5 metai, o į aukštąsias mokyklas patenkama tik su labai gerais pažymiais.

Lietuvoje daugiau nei prieš 15 metų studijos truko taip pat 5 metus. Dėl kokių priežasčių buvo pereita prie ketverių (o ne trejų!) metų bakalauro ir dvejų metų magistro studijų? Ar viskas, kas tinka didžiosioms šalims, tinka ir Lietuvai? Juk anglams ar amerikiečiams (iš dalies ir vokiečiams bei prancūzams) mokytis užsienio kalbų nėra taip svarbu. O ar mažosios šalys be užsienio kalbų gali konkuruoti pasaulyje? Beje, neseniai atliktas ES tyrimas parodė, kad iš 25 ES tautų mažiausiai kalbų moka britai (ir vengrai). Be to, ir dabartinis Europos šūkis yra mokėti bent dvi ES kalbas, nes „kuo daugiau kalbų moki, tuo didesnis žmogus esi“. O užsienio kalboms išmokti reikia laiko, nors šiuo metu netgi pasigirsta siūlymų naikinti užsienio kalbų mokymą aukštosiose mokyklose, joms skirtų mokymo valandų mažinimo procesas jau yra prasidėjęs.

Kita vertus, remiantis Bolonijos gairėmis, galima įvykdyti nors ir penkias Lietuvos aukštojo mokslo reformas, bet niekas iš esmės nesikeis, kol nebus suvokta, kad universitetai be modernių kompiuterizuotų bibliotekų – universitetai be ateities. Tokioje didelėje šalyje kaip Vokietija reikiamą informaciją randi per pusvalandį, tuo tarpu nedidelėje Lietuvoje tam sugaišti porą ar trejetą dienų, be to, negali būti tikras dėl informacijos tikslumo. Tai yra esminis Lietuvos ir vakarietiškos universitetų sistemos skirtumas, kurį ypač pajunti grįžęs namo.

Lietuviški motyvai Paryžiaus kongrese

Pirmoji kongrese sutikta pažįstama buvo kolegė iš Estijos Merle, su kuria teko matytis ir Grace (Austrijoje) vykusiame pasauliniame vokiečių kalbos kongrese (tai – svarbiausias pasaulyje renginys, nagrinėjantis vokiečių kalbos problemas bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose, o germanistų kongresas – antrasis pagal svarbą, jame aptariamos germanistikos bei vokiečių kalbos aktualijos aukštosiose mokyklose). Pamačiusi mane, Merle taip nustebo, kad iš rankų vos neišmetė renginio programėlės – mat ji manė, kad iš Baltijos šalių nieko daugiau nebus. Aš savo ruožtu nusistebėjau dėl tokio Talino Pedagoginio universiteto germanistų aktyvumo. Paaiškėjo, kad dėl to „kalta“ nauja katedros vedėja, ką tik apsigynusi disertaciją Austrijoje, skatinanti kolegas dalyvauti svarbiausiuose germanistikos kongresuose.

Lietuvos germanistams šis kongresas nėra labai žinomas, gal todėl nieko iš Lietuvos neteko sutikti, nors Paryžiuje skambėjo ir lietuviški motyvai. Turbūt įdomiausias buvo vieno Airijos universiteto atstovės pranešimas apie baltų mitologiją J. Bobrowskio kūryboje (tai jos daktaro disertacijos, kurią ginsis Hamburgo universitete, tema). Pranešime buvo pateikti keli J. Bobrowskio eileraščiai, kurių pirmasis prasidėjo žodžiais „Wilna, Eiche du“ („Vilniau, ąžuole tu“). Nors tiek šiame, tiek kituose eilėraščiuose ryškūs lietuvių mitologijos pėdsakai (Bobrowskio gyvenime Lietuva užėmė ypatingą vaidmenį), bet pranešėja tai įvardijo kaip baltų mitologiją, nes, akivaizdu, nebuvo tikra, kur yra lietuvių, latvių ar estų mitologijos ribos. Atsakydama į klausimą, kas yra baltų mitologija, ji paminėjo ne tik latvius, lietuvius ir estus, bet ir suomius bei švedus.

Baltijos regionas Europai įdomus, bet kad jis dar sunkiai suvokiamas – tai irgi akivaizdu. „Vilniau, ąžuole“ skamba tikrai kitaip, nei „Taline, ąžuole“, bet, deja, Paryžiuje nebuvo Lietuvos germanistų, kurie galėtų ką nors paaiškinti, nubrėžti baltų mitologijos ribas. J. Bobrowskis niekada nebus įdomus masinei publikai, bet jis visada trauks akademinę bendruomenę. Štai taip galima spręsti ir Lietuvos įvaizdžio klausimą ir populiarinti Lietuvą ir tame pačiame Paryžiuje, ir apskritai pasaulyje.


• „Park@s“ – Šiaulių universiteto mėnraštis. Nr.38 2006 m. kovas

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Bir 01, 2006 5:04 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007