Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 10:06 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
SMEGENŲ VERSLAS 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė SMEGENŲ VERSLAS
SMEGENŲ VERSLAS

Aukštojo mokslo būklės apžvalga.
The Economist, 2005 m. rugsėjo 10 d.

Lietuvos mokslo tarybos publikacija

Tiems, kas yra pasiekę tam tikro amžiaus ir išsilavinimo lygio, sunku įsivaizduoti aukštąjį mokslą be senoviškų, tradicinių institucijų. Kai kurie garbaus amžiaus universitetai, kaip Bolonės Universitetas, įsteigtas 1088 metais, ar Oksfordo Universitetas, įsteigtas 1096 metais ir daug kitų, išlaiko savo stiprių tradicijų dvasią. Tikrieji senoviškieji universitetai išspaudžia viską iš savo genealogijos, o tie, kurie atsirado vėliau, atkakliai stengiasi sukurti senovės aurą.
Ir vis dėlto, institucijos, kurios mėgsta tradicijas, šiais laikais susiduria su tokia pasikeitimų audra, kuri yra tiek reikšminga, kad kai kam atsiranda abejonių dėl pačios universiteto idėjos. Universitetai eksperimentuoja su naujais finansavimo būdais, dažniausiai per studentų mokesčius už mokslą, užmezga partnerystes ryšius su privačiomis kompanijomis, įsitraukia į susivienijimus ir įsipareigojimus. Tokie pasikeitimai gerokai kerta per “gebenių lygos” universitetų šaknis.
Tai atsitinka dėl yra keturių priežasčių.
Pirma – aukštojo mokslo demokratizacija, edukacinės sferos profesionalioje kalboje – „masiškėjimas (massification)“. Masiškėjimas vyksta jau tam tikrą laiką. Išsivysčiusių šalių suaugusiųjų su aukštuoju išsilavinimu skaičius beveik dvigubai išaugo per 1975 – 2000 metus: nuo 22% iki 41%. Bet daugumas turtingų šalių vis daro pastangas suvirškinti šį didžiulį augimo mastą. O dabar masiškėjimas driekiasi ir į besivystančių šalių pasaulį. 1990 metais Kinija padvigubino studentų skaičių, o Indija daro viską, kad pasiektų tų pačių rezultatų.
Antra priežastis – ekonominių mokslų plėtojimas. Pasaulis yra „minkštos revoliucijos“ gniaužtuose – mokslas, kaip pagrindinis ekonomikos augimo stūmoklis, pakeičia fizinius išteklius. Labiausia išsivysčiusių šalių ekonomikos rodikliai rodo, kad per 1985 – 1997 metus išnaudojančių mokslinius pasiekimus kompanijų indėlis į bendrąjį produktą išaugo: Vokietijoje nuo 51% iki 59%, o Britanijoje 45% iki 51%. Geriausios kompanijos dabar skiria mažiausiai trečdalį savo investicijų į mokslo pagrindu sustiprinamus nematerialiuosius aktyvus, į mokslinio tyrimo ir kūrimo darbus, licenciavimą ir marketingą. Universitetai yra svarbiausių mokslinio-ekonominio variklių tarpe. Jie ne tik gamina protinio darbo jėgą, kuri vysto mokslinę ekonomiką, jie sudaro jos pagrindinę dalį – nuo laboratorijų iki bibliotekų ir kompiuterinių tinklų.
Trečias faktorius – globalizacija. Atstumų išnykimas taip pat radikaliai transformuoja akademiją, kaip transformuoja verslą. Daugybė išsivysčiusių šalių piliečių studijuoja užsienyje – per pastaruosius 20 metų jų skaičius išaugo dvigubai ir siekia 1,9 milijonų studentų. Universitetai atidaro visame pasaulyje universitetinius miestelius – kampusus, vis daugiau šalių stengiasi paversti aukštąjį mokslą eksporto industrija.
Ketvirta priežastis – konkurencija. Tradiciniai universitetai yra priversti konkuruoti ir dėl studentų ir dėl subsidijų tyrimams, o privačios kompanijos siekia prasibrauti į sektorių, kurį jie laiko „nauju sveikatos apsaugos“ sektoriumi. Pagal Pasaulio Banko paskaičiavimus lėšos, skirtos aukštajam išsilavinimui globaliniu mastu, siekia 300 milijardų dolerių per metus, arba 1% globalinio ekonomikos produkto. Bendras studentų skaičius pasaulyje viršija 80 milijonų, 3,5 milijonų žmonių jiems dėsto ir juos aptarnauja.

Pažadų priešai

Visa tai skamba, tarsi universitetams būtų atėjęs aukso amžius. Tačiau, akademinės aplinkos viduje, ypač Europoje, neatrodo, kad būtų taip. Universitetų dėstytojai skundžiasi dėl „akademiško viešpatavimo smukimo“ (sociologo A. H. Halsey knygos pavadinimas), o administravimo vadovai yra, tarsi užspausti dėl prastai valdomų apsišaudymų su juos finansuojančiais politikais. Kas blogai?
Didžiausia problema yra valstybės vaidmuo. Vis dažniau ir daugiau vyriausybių pasirenka masiškumo kelią, tačiau nedaugelis nori susimastyti ir įvertinti, kur veda jų entuziazmas: kad jie privalės arba įsteigti būtinus fondus, kaip tą daro Skandinavijos šalys, arba leisti universitetams taikyti realų apmokėjimą. Daug vyriausybių mėgino „apskaičiuoti apskritimo kvadratūrą“ per valdymo sustiprinimą, tačiau valdymas nekompensuoja resursų stokos.
Taigi, akademinio pasaulio institucijų daugumai autoritetingo rašytojo Kingsley Amis’o aforizmas „daugiau reiškia blogiau“ jau nebegalioja. Akademinio personalo atlyginimai palyginus su tokiomis pačiomis kitų sričių pareigybėmis mažėja, o pastatų ir bibliotekų būklė blogėja. Mega-institucijose, tokiose kaip Romos universitetas (180 000 studentų), Nacionalinis Meksikos universitetas (virš 200 000 studentų), ar Turkijos Anadolu universitetas (530 000 studentų) individualus dėmesys studentams dabar tapo paskutinės eilės reikalu.
Įgimtas konservatyvizmas, būdingas akademinei profesijai, jau nebepadeda. Modernus universitetas gimė pasaulyje, kuris visiškai skyrėsi nuo šių laikų, pasaulyje, kuriame tik mažytė gyventojų dalelė siekė aukštojo mokslo, ir vis dėlto, daugumas akademinio profesionalo nėra linkę pritarti masiškėjimui. Pavyzdžiui, Italijos universitetai, dar ir dabar primygtinai reikalauja, kad studentai laikytų penkių minučių trukmės viva voce egzaminą, kurį priimtų ir užskaitytų tik visu etatu dirbantys profesoriai.
Ką, jeigu ką nors įmanoma, galima būtų padaryti? Techno-utopistai mano, kad aukštasis mokslas jau yra subrendęs revoliuciniams pasikeitimams. Universitetas, sako jie, yra beviltiškai antikinė institucija, besinaudojanti pasenusiomis praktikomis, tokiomis kaip etatinė dėstytojų tarnyba ir paskaitos, institucija, kuri nebesugeba aptarnauti naujojo pasaulio masinę auditoriją ir nedelsiant pateikti naujausią informaciją. „Po trisdešimties metų iš didelių universitetinių miestelių-kampusų liks tik reliktai“, sako Peter Drucker, prityręs valdymo guru. „Aš manau, kad paskutiniojo keturiasdešimtmečio Amerikos mokslinio tyrimo universitetinė institucija yra nesėkmė“. Laimei, sako jis, pagalba jau ateina per internetinį mokymą ir per siekiančius pelno universitetus.
Kita vertus, kultiniai konservatoriai laikosi nuomonės, kad žingsnis atgal yra geriausias kelias pirmyn. Du vyraujantys modernios aukštojo mokslo politikos principai: demokratija ir naudingumas – yra, kaip sakė kitas sociologas, velionis Robert Nisbel’as, „akademinės dogmos degradacija“. Anot kultinių konservatorių, kvaila eikvoti ir švaistyti aukštąjį mokslą žmonėms, kurie greičiau pasirinktų studijuoti „Seinfeldą“ negu Sokratą ir painioja tiesos siekimą su pelno siekimu.
Konservatorių argumentai dūžta jau nuo pirmosios kliūties: praktiškumas. Aukštasis išsilavinimas sparčiai juda vidurinio išsilavinimo keliu: jis tampa visuotine aspiracija. Techno-utopinė pozicija yra paviršutiniškai labiau viliojanti. Internetas, žinoma, turės poveikio mokymui, o siekiančios pelno kompanijos yra priverstos supurtyti ir išjudinti atgyvenančią prekyvietę. Vis dėlto, yra ribos.
Prieš keletą metų Coopers & Lybrant giedojo, kad internetinė edukacija gali pašalinti du didžiausių kaštų faktorius iš aukštojo mokslo sistemos: „Pirmas – plytų ir skiedinio mišinio poreikis, nes tradiciniai kampusai jau bus nebereikalingi. Antras – pilno laiko fakultetinis mokymas. Internetinis mokymas, mobilizuojantis tik nedidelį profesūros personalą, turi potencialą pasiekti milžiniškos apimties studentų rinką“. Tai yra absurdas. Sąlytis su žmogumi yra daug daugiau vitališkas aukštajam išsilavinimui, negu aukštosios technologijos. Edukacija – tai nėra tik faktų paketo perdavimas, ką internetas daro kuo puikiausiai. Reikalo esmė tame, kad mokėjimą argumentuoti ir įtikinėti galima geriausiai pasiekti tik mokslo žmonių ir studentų bendrijoje.
Norime pasiginčyti dėl nuomonės, kad reikšmingiausi aukštojo išsilavinimo plėtros projektai atsirado superlygos universitetuose. Tai skamba revoliucingai ta prasme, kad šios institucijos traktuoja visą pasaulį, kaip savo sceną, tačiau evoliucinga yra tai, kad jie vis dar laikosi mokslinčių bendrijos idealo, bendrijos, kurioje mokslininkai derina dėstymą su tyrimo darbais.
Strategijos formavimo specialistams atrodo problematiška, kaip sukurti aukštojo lavinimo sistemą, kurioje būtų subalansuoti du vienareikšmiškai svarbūs reikalavimai – tobulumas ir masiškumas. Šią problemą galima adresuoti ir garsiausiems pasaulyje elitiniams universitetams, kurie irgi aptarnauja plačiausias vidutiniško lygio studentų mases ir naudojasi naujų technologijų pagrindu sukurtomis galimybėmis, vienok, pripažįsta, kad edukacija reikalauja ir gyvojo asmens “prisilietimo” taip pat.
Taigi, mes jau turime sėkmingą modelį, pagal kurį reikia organizuoti aukštojo išsilavinimo sistemą: tai yra Amerikos modelis. Ši šalis beveik turi pasaulio geriausių universitetų monopoliją ir tuo pat metu užtikrina galimybę siekti aukštojo išsilavinimo ir tiems, kas to nusipelno.
Amerikos aukštojo išsilavinimo sėkmė glūdi ne tik piniguose, (nors pinigai padeda), pagrindinė sėkmės priežastis yra sugebėjimas organizuoti. Amerikos universitetai žymiai mažiau priklauso nuo valstybės, nei jų konkurentai kitose šalyse. Jų įplaukos ateina iš įvairių šaltinių – iš mokančių už mokslą studentų, iš nostalgijos jausmą turinčių auklėtinių, iš praktiškų verslininkų ir iš tikrų filantropų, o jų yra daug ir įvairių – nuo Prinstono ir Jeilio iki Kalamazoo bendrijos koledžo.
Šios apžvalgos idėja – pasiūlyti du patarimus toms šalims, kurios mėgina sukurti sėkmingą aukštojo lavinimo sistemą, ar tai būtų naujokai, tokie kaip Indija ir Kinija, ar praradusios sėkmę Vokietija ir Italija.
Pirma: išplėskite savo įplaukų šaltinius. Paaiškėjo, kad sandėris su valstybe yra tik paktas su šėtonu.
Antra: leiskite, kad tūkstančiai akademinių žiedų žydėtų. Universitetai, tame tarpe ir tie, kurie siekia pelno, turėtų konkuruoti dėl užsakovų. Moderniai ekonomikai reikalinga daug skirtingų misijų universitetų.
Šie du principai stiprina vienas kitą: ko labiau valstybės rolė susiaurės, to geriau edukacijos įvairiapusiškumas klestės.

SĖKMĖS PASAPTYS

Amerikos aukštojo lavinimo sistema yra geriausia pasaulyje todėl, kad sistemos nėra

Galima daug šaipytis iš Amerikos akademinės sistemos. Kiekvieną savaitę atsiranda vis naujų ir smulkių nepakantumo ir ekscentriškumo pavyzdėlių. Metų pradžioje pasaulis perskaitė du, panašius, tarsi dvyniai, straipsnius, vienas kurių parašytas labai garsaus pasaulyje ekonomisto Laurence Summers’o, o kitas sunkiai suprantamo etninių mokslų profesoriaus Ward Churchill’io. Straipsniai pasirodė beveik tuo pačiu laiku. Ponas Summers’as vos nebuvo priverstas atsistatydinti iš Harvardo Universiteto prezidento pareigų dėl to, kad jis išdrįso laisvame seminare pradėti intelektualinius ginčus, argumentuojant, kad diskriminacija nebūtinai yra vienintele priežastis, dėl kurios moterys užima nepakankamai daug vietų aukščiausiose mokslų ir matematikos sričių instancijose. Ponui Churchill’iui pavyko išsilaikyti savo poste Boulder Universitete, Kolorado valstijoje nepaisant daugybės jam pateiktų kaltinimų, tokių kaip plagiatas, fizinis bauginimas ir melas apie etniškumą.
Pamačius šiuos spalvingus pavyzdžius, nesunku apsigauti dėl realios situacijos: Amerika turi geriausią aukštojo lavinimo sistemą visame pasaulyje. Šanchajaus Universiteto Aukštojo mokslo institutas atliko pasaulio universitetų apžvalgą, klasifikuojant juos pagal visą eilę objektyvių kriterijų, tokių kaip Nobelio premijų laureatų skaičius, mokslinių straipsnių, atspausdintų prestižiniuose žurnaluose kiekiai ir kt. Septyniolika iš dvidešimties garsiausių pasaulio universitetų yra Amerikos universitetai. Be to, apžvalgoje, kurioje buvo klasifikuojami 50 prestižinių pasaulio universitetų, Amerikos universitetų skaičius pasiekė 35. Šiuo metu Amerikos universitetuose pasamdyta 70% Nobelio premijos laureatų. Kaip parodė atlikta 2001 metais apžvalga, Amerikos universitetai išleidžia 35% pasaulio publikacijų mokslo ir technikos temomis, 44% dažniausiai cituojamų pasaulyje straipsnių taip pat išėjo iš Amerikos universitetų.
Kartu su tuo, vis daugiau Amerikos gyventojų siekia aukštojo išsilavinimo, proporcingai daugiau, nei bet kokioje kitoje pasaulio šalyje. Daugiau nei trečdalis koledžinio amžiaus žmonių baigia universitetus ir beveik trečdalis jų siekia aukštesnių mokslinių laipsnių diplomų. Netradicinių studijavimo būdų studentų atžvilgiu duomenys taip pat aukštesni palyginus su daugelio kitų šalių studentais. Paskutiniųjų kursų studentų daugumą sudaro moterys; trečioji jų dalis kilę iš rasinių mažumų, daugiau 40% yra 25 metų ir vyresnio amžiaus. Apie 20% - išeiviai iš šeimų, kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos. Pusė jų - neakivaizdinių skyrių studentai, o 80% dirba tam, kad palengvintų pragyvenimą.
Kodėl Amerika tokia sėkminga? Tam, be abejo, turi įtakos turtas. Palyginus su išsivysčiusiųjų šalių skirtos vienam studentui sumos vidurkiu, Amerika išleidžia daugiau nei dvigubai: apie 22 000 dolerių, palyginus su 10 000 dolerių, pagal 2001 metų duomenis, be to, universitetų auklėtiniai ir filantropai reguliariai apipila savo universitetus aukso lietumis. Didelės įtakos turi ir Amerikos istorija. Visais laikais amerikiečius viliojo mokslas ir traukė aukštasis išsilavinimas. Puritonai įsteigė Harvardo koledžą 1636 metais, praėjus tik dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai pirmieji jų atsirado Naujojoje Anglijoje.
Pagrindinė Amerikos sėkmės priežastis glūdi organizacijoje. Tai yra tas dalykas, kurį kitos šalys galėtų ir nukopijuoti, tik tai nebūtų paprasta – ypač toms šalims, kurios yra besivystančios ir kurios priverstos koncentruoti pastangas į valstybės vystymą bei valstybės struktūrų modernizavimą.
Pirmas principas – federalinės valdžios rolės apribojimas. Amerika neturi centralizuoto plano savo universitetams. Skirtingai nuo Prancūzijos ir Vokietijos, Amerikoje mokslininkai nėra valstybės tarnautojai ar pareigūnai. Vietoj to, Amerikos universitetai turi visą eilę mecenatų ir globėjų, parama ateina tiek iš valstijų valdžios organų, religinių organizacijų, tiek iš mokančių už mokslą studentų ir dosnių filantropų. Amerikos akademinį klimatą formuoja tokie turtingi aukotojai, kaip Ezra Kornell’is, Kornelijus Vanderbilt’as, John D.Rockefeller’is ir kiti. Filantropijos tradicija gyvybinga ir šiais laikais: 2004 fiskaliniais metais privatūs donorai paaukojo universitetams 24,4 milijardų dolerių.
Nors vyriausybės vaidmuo ribotas, tai nereiškia, kad vyriausybė yra abejinga edukacijos problemoms. Federalinė vyriausybė nuolat daro žingsnius, nukreiptus į aukštojo išsilavinimo „turboįkrovimą“. Išleistas 1862 metais dokumentas „Morrill Land Grant Act of 1862“ sudarė pagrindą visoje šalyje įsteigti universitetus su žemės nuosavybe. Valstijos skyrė pinigus universitetų koledžams. 1946 metais išleistas dokumentas “GI Bill of 1946” atvėrė universitetų duris visiems mokslo trokštantiems gyventojams. Ir šiais laikais federalinė vyriausybė toliau investuoja milijardus dolerių į mokslą ir tyrimų darbus.
Antras principas – konkurencija. Universitetai konkuruoja dėl visko: nuo studentų ir profesorių iki krepšinio žvaigždžių. Profesoriai konkuruoja dėl valstybinių subsidijų tyrimo darbams. Studentai konkuruoja tiek dėl narystės koledžų tarybose, tiek dėl stipendijų, paskirtų tyrimo darbams. O tai reiškia, kad sėkmingos institucijos negali miegoti ant laurų.
Trečias principas – labai gerai, kai esi naudingas. Bertrand Russell’as kartą išreiškė nuostabą dėl didžiausio susirūpinimo, su kuriuo susidūrė Wiskonsino universitete: „Jei turnepsų derlius blogas, fermeriai, kurie juos augina, kreipiasi į universiteto profesorius su prašymu moksliškai ištirti priežastis“. Amerikoje universitetai visais laikais buvo daugiau, nei smėlio pilys. 20-jo amžiaus Amerikos istorikas Henry Steele Commager’is sakė, kad eiliniam devynioliktojo amžiaus amerikiečiui „išsilavinimas yra jo religija“, tik kad „jis būtų tinkamas, praktiškas ir duotų dividendus“.
Šis „dividendų“ pabrėžimas lieka Amerikos akademinės kultūros ypatybe ir šiais laikais. Amerika buvo pirmoji šalis, sukalusi ryšius tarp mokslo institucijų ir pramonės. Amerikos universitetai užsidirba virš milijardo dolerių per metus iš autorinių honorarų ir licencijų mokesčių. Daugiau nei 170 universitetų turi vieno ar kito tipo, taip vadinamus, “verslo inkubatorius”, dešimtys jų operuoja nuosavais rizikos kapitalo fondais.

Niekas neprilygsta

Daug kuo gali stebėtis Amerikos aukštojo išsilavinimo sistemoje, pradedant tos sistemos tvirtumu vykstančių išoriniame pasaulyje sukrėtimų fone ir baigiant visišku tos sistemos tobulumu. Iš visų šalių tik Amerika tyrinėja tokią įvairovę temų, tarp kurių pasitaiko kad ir ganėtinai abejotinų, kaip GBLT (gejų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų) problemų nagrinėjimas. Bet labiausiai stebina sistemos platus diapazonas, lankstumas ir diversiškumas.
Siekiant įsitikinti Amerikos sistemos lankstumu, pasižiūrėkime į Niujorko universitetą – NYU. Iš pradžių šis universitetas buvo tik priemiesčio universitetu, kuris turėjo nedaug pinigų ir dar mažiau prestižo. 1970 metais universitetas buvo labai arti bankroto, jis turėjo parduoti savo didžiausią kampusą Bronkse. O šiandien, dėka pritraukto kapitalo, jis yra užplūstas pinigais, „populiarus“ tarp norinčių studijuoti ir siekiančių įsigyti pirmo laipsnio diplomą, ir garsus, nes pritraukia į akademinį pasaulį superžvaigdes. Pagal Šanchajaus universiteto reitingus šis universitetas užima 32 vietą.
Akademinės superžvaigdės, žinoma prisidėjo prie universiteto populiarumo ir sėkmės, bet du kiti dalykai davė dar daugiau naudos. Pirma, Niujorko universitetas sugebėjo ištraukti naudą iš savo geografinės vietos – Manhatteno centre, paverčiant ją savo aktyvais. Daugybė universitetų turi puikias ekonomikos mokslo katedras, tačiau vien tai, kad kaimynystėje randasi Birža, kažin kaip neapčiuopiamai pasitarnauja šio universiteto labui. Antra, universitetas pasižymi sugebėjimu laiku pastebėti rinkos nišas.
Visa tai tapo įmanoma dėl to fakto, kad visa valdžia yra koncentruojama centrinės administracijos rankose. Kitų šalių universitetuose valdžia paprastai paskirstoma tarp profesorių, tuo tarpu Amerikos universitetuose yra įsteigtas prezidento postas, kaip fakulteto valdžios atsvaras, kuris leidžia kai kuriems jų dirbti, greičiau, kaip dirba verslo firmos, o ne kaip apimtos letarginio miego akademinės institucijos.
Amerikos aukštojo išsilavinimo sistemos įvairiapusiškumas leidžia užtikrinti platųjį įvairaus tipo institucijų diapazoną ir derinti sistemos tobulumą su tuo, kad universitetai yra lengvai prieinami norintiems studijuoti. Iš 3 200 Amerikos aukštojo išsilavinimo institucijų tik apie 100 yra tyrimo universitetai. Daugumas kitų – tai nedideli valstybiniai universitetai ar dviejų metų koledžai prie tų universitetų. Reikia pastebėti, kad gabūs studentai įgauna galimybę po kuklių 2-jų metų koledžų kursų stoti į prestižinius mokslinių tyrimų universitetus.
Teisybės dėlei reikia pridurti, kad Amerikos universitetai yra tokie puikūs dėl to, kad jie daug ir pakankamai liberaliai pasiskolino ir įsisavino iš užsienio universitetų, ypač iš Britų – Oksfordo, Kembridžo viduramžių universitetų ir iš Vokietijos - 19 amžiaus Wilhelmo von Humboldo technikos/mokslinio tyrimo universiteto.

Gyvatės rojuje

Visgi, Amerikos akademinio mokslo rojaus uostuose knibžda ir nemaža gyvačių. Politinis korektiškumas, kuris sudavė per poną Summers’ą, yra tik vienas rimtesnių problemų pavyzdžių: Amerikoje gilėja polinkis atsisakyti pagrindinių principų, kurie padarė ją pasaulio lyderiu.
Ross Douthat’as nesenai sukėlė sąmyšį, padaręs Gebenių ligos išsilavinimo exposé: „Privilegija: Harvardas ir valdančiosios klasės išsilavinimas“. Aukštųjų mokyklų moksleiviai išlaiko didžiulę konkurenciją, kad patektų į Gebenių ligos universitetus, tokius kaip Harvardas, tuo tarpu ponas Douthat’as, kuris, tik prieš keletą metų pats baigė tos ligos universitetą, pareiškia, kad studentams retai tenka „įsitempti“ nuo pat atvykimo dienos. Nedaugelis profesorių mėgina pateikti studentams temines apžvalgas reikšmingų dalykų, tačiau dauguma jų laikosi, it prilipę, savo mėgstamų dalykų, neatsižvelgiant į tai, ką studentai privalo studijuoti ir išmokti. Ponas Douthat’as norėjo surinkti pilną sąrašą edukacinių programų paskaitų iš jo pasirinktų istorijos ir literatūros sričių, tačiau šio darbo rezultate gavosi „keistokas kratinys, kurį dėsto neetatiniai profesoriai ir gerokai apkrauti dėstymo asistentai“. Atsigręždamas į savo patyrimą, jis sako, kad jaučiasi apgautas.
O jis nėra vienintelis. Dažnai Amerikos universitetų absolventai jaučiasi taip, tarsi būtų jos edukacinės sistemos povaikiais. Neretai mokslinių institucijų dėstytojas daugiau dėmesio skiria moksliniams tyrimams nei dėstymui, o universitetai, vardan “akademinio pasirinkimo”, vis neskiria reikalingo dėmesio savo pagrindinėms edukacinėms programoms.
Kartkartėmis universitetai mėgina patobulinti paskutiniųjų kursų studentų dalią, kaip dabar daro ponas Summers’as Harvarde, reformuojant pagrindinę edukacinę programą, švelninant laipsnio infliaciją ir prašant profesorius koncentruoti pastangas daugiau į dėstymą, nei į savireklamą. Tačiau, tie reformatoriai kariauja priešo teritorijoje. Stambiausi piniginiai apdovanojimai akademiniame pasaulyje yra rezervuojami mokslinių tyrimų darbams, o ne dėstymui, nes tyrimą lengviau pastebėti ir įvertinti. O daugumas studentų, savo ruoštu, noriai sutinka su tokiu indiferentišku dėstymu, bent iki diplomo gavimo dienos.
Nusiskundimai dėl aplaidžios edukacinės sistemos tokie pat seni, kaip ir patys mokslinio tyrimo universitetai, nors, reikia pastebėti, kad pastaruoju metu ateina nauja Amerikos universitetų kritikos banga, pirmiausia dėl to, kad universitetai nebeskiria tiek dėmesio laisviems tyrinėjimams, kiek skirdavo ankščiau. Pono Summers’o persekiojimas dėl intelektinio gromuliavimo nuodėmės yra didesnės problemos simptomas. Tuo tarpu, kai tarp stambių Amerikos politinių partijų yra gili takoskyra esminių klausimų kontekste (nuo “gyvenimo” prasmės iki prevencinio karo etinių aspektų), universitetų profesorių dauguma iš esmės palaiko vieną politinę partiją. Tik apie 10% etatinių profesorių sako, kad jie balsuoja už respublikonus. Liberalinė dauguma atkakliai demonstruoja, kad su malonumu triuškina nuomonių skirtumus dėl bet ko – nuo pasisakymų ir kalbų kodų iki pasirinkimo temų ir dalykų, kuriuos verta studijuoti.
Atsiranda požymių, kad mokslininkai irgi pradeda susirūpinti dėl laisvo ir atviro pasirinkimo, bet tas atsitinka, greičiau komerciniais sumetimais, o ne dėl ideologinių motyvų. Korporaciniai sponsoriai pradeda kelti papildomas sąlygas dėl savo paaukojimų, siekiant apsisaugoti ir tam, kad konkurentai negalėtų „laisvai jodinėti ant jų tyrimų darbų“. Tų sąlygų lygmenyje gali būti, pavyzdžiui, reikalavimas, kad mokslininkai neskubėti pranešti apie darbą žiniasklaidoje, ar netgi, kad išmestų svarbiausius fragmentus iš savo publikuojamų straipsnių. Taip pavyzdžiui, kai Šveicarijos farmaceutikos gigantas firma Novartis, sutiko investuoti 25 milijonus dolerių į Berkley universiteto augmenijos ir mikrobinės biologijos fakulteto tyrimo darbus, buvo iškelta sąlyga, kad su atliekamo tyrimo didžiausia dalimi pirmiausiai mokslininkai susipažindintų pačią firmą.
Kitas kritikos aspektas – Amerikos universitetai pernelyg brangiai įvertina save, kad juose galėtų studijuoti paprasti amerikiečiai. 1971 – 2003 metų laikotarpyje metinis mokestis už mokslą, tvirtais 2002 metų doleriais, siekė nuo 840 iki 1 735 dolerių valstybinių universitetų dviejų metų koledžuose ir nuo 7 966 iki 18 273 dolerių privačiuose ketverių metų universitetuose. Tiesa, federalinė vyriausybė kasmet skiria virš 100 milijardų dolerių studentų paramai, o elitiniuose universitetuose daro viską, kas įmanoma, siekiant subsidijuoti neturtingus studentus. Tyrimas parodė, kad 2001 – 2001 metais studentams iš šeimų su vidutinėmis pajamomis mokestis už mokslą buvo sumažintas iki 34 % nuo paskelbtojo mokesčio sumos.
Vienok, visiškas akademinio lavinimo sistemos infliacijos nepalenkiamumas kelia susirūpinimą. Elitiniai koledžai neturi stimulo konkuruoti dėl kainos, jie, žinoma, stengiasi konkuruoti – įsigyjant brangią papildomą ekipuotę, pritraukiant įžymius profesorius ar įrengiant supermodernias sporto sales, tačiau dėl to dar daugiau kyla mokslo kaštai. O valstybiniai universitetai, kurie vaidino tokią karžygišką rolę suteikiant neturingiems studentams galimybes studijuoti, yra priversti irgi kelti savo kainas dėl nuolatinio valstybinio finansavimo mažinimo. Vidutinė mokslo kaina valstybiniuose universitetuose pernai išaugo 10,5 % – keturis kartus daugiau, nei infliacija.
Dramatiškas mokėjimo už mokslą augimas, it sunki našta gula ant viduriniosios klasės šeimų, kurių pajamos yra truputį didesnės ir kurių vaikai nebepraeina pagal specialiosios paramos kategoriją. O žemesnių pajamų šeimos, kurios galėjo ir nežinoti apie įmanomas subsidijas, gauna neigiamą signalą. Viešosios nuomonės apklausos specialistė Deborah Wadsworth pabriežia, kad universitetai gali susilaukti nepalankios reakcijos iš liaudies. Amerikiečiai vis daugiau laiko universitetus gerų darbo postų vartininkais, tačiau universitetai yra neleistinai brangūs. Rezultate viso to, visuotinis susižavėjimas tomis, ankščiau taip aukštai vertinamomis institucijomis, nuolat krenta.
Trečias kritikos objektas: universitetai tampa daugiau privilegijų, nei socialinio mobilumo bastionais. Pradedant nuo 1930 metų Amerikos garsūs universitetai daug padarė, kad įgyvendintų idėją, kad lygios galimybės yra Amerikos religija. Harvardo universiteto 1933 iki 1953 laikotarpio prezidentas James Bryan Conant’as įsteigė stipendijas už mokslinius nuopelnus, ir milžiniška pokario metų aukštojo išsilavinimo plėtojimas pakilo dar aukščiau. Konant’o gabumo vertinimo sistemos nuopelnas – tos stipendijos buvo skiriamos milijonams studentų. Valstybiniai universitetai – „flagmanai“, tokie kaip Mičigano, Teksas ir Berklio, Kalifornija užtikrino pasaulinės klasės išsilavinimą beveik už nieką.

Gabumų vertinimo sistema atsitraukinėja

Reikia pasakyti, kad akademinės gabumų vertinimo sistemos sparta krenta iki slinkimo, kai kuriose srityse ji net gi atsitraukia. William Bowen’as iš Prinstono universiteto kartu su dviems kolegomis išstudijavo įstojimo į elitinius universitetus tvarką ir priėjo išvados, kad 11 iš jų išnagrinėtų universitetų parodė geriausius rezultatus, studentų iš turtingiausios aplinkos skaičius nuo 39 % 1976 metais padidėjo iki 50 % 1995 metais. Studentų skaičius iš žemiausių pajamų sluoksnių irgi truputį išaugo – dabar jis priartėjo vidurio.
Ponas Summers’as sako, kad dabar Harvardas skiria mokymo stipendiją studentams, iš šeimų, kurių pajamos nesiekia 40 000 dolerių per metus, be to, mokestis už mokslą yra sumažintas tiems studentams, kurių šeimų pajamos siekia nuo 40 000 iki 60 000 dolerių per metus. Kiti elitiniai universitetai seka Harvardo pavyzdį. Vienok, tuo pat metu šie universitetai suteikia prioritetus sportininkams, žmonėms, kurie anksčiau pateikia pareiškimus įstoti (kurie dažnai būna iš privilegijuotos aplinkos) ir buvusių universiteto studentų vaikams, taip vadinamiems “legatams”. Universitetas – kunigaikštis ragina galingus tėvus teikti pareiškimus kuo ankščiau ir palankiai traktuoja jų vaikų atėjimą.
Gabumų vertinimo sistemos bauginanti pusė ta, kad tai ateina ne iš universiteto vidaus, bet iš plačios visuomenės. Viena pasekmių spaudimo dėl valstybinių universitetų finansavimo, kuris susidarė dėl amerikiečių nenoro mokėti mokesčius, yra mokslo protų nutekėjimas į socialiu požiūriu labiau ekskluzyvinius privačius universitetus. 1987 metais, pagal News&World Report apžvalgą, 26 pirmaujančiųjų Amerikos universitetų sąraše atsirado septyni valstybiniai universitetai, vienok 2002 metais tas skaičius krito iki keturių.
Didžiausia Amerikos aukštojo lavinimo sistemos rizika yra konkurencijos principo erozija. Vannevar Bush’as, žmogus, dažnai vadinamas Amerikos akademinės sistemos sėkmės architektu, dirbo antrojo pasaulinio karo laikais mokslinių tyrimų ir plėtros centro direktoriumi. Po karo jis atkakliai reikalavo, kad mokslinio tyrimo subsidijos būtų skiriamos universitetams atvirų konkursų ir apžvalgų atrankos principu. 1980 metais universitetai ėmė blokuoti šiuos principus, darydami spaudimą vietos kongresmenams dėl tiesioginių asignavimų. 2003 metais pinigų sumos, gautos iš federalinio biudžeto mokslinio tyrimo darbams ne konkurencijos būdu, pasiekė du milijardus dolerių, tuo tarpu 2003 metais tai buvo tik vienas milijardas dolerių.
Amerikos akademinės sistemos nuopelnai yra žymiai didesni, nei silpnosios pusės, ir daugumas Amerikos abiturientų yra pakankamai nutuokiantys, kad gautų universitete pirmos klasės išsilavinimą. Nemažai akademinio personalo prieštarauja pagundai cenzūruoti ideologines mažumas. Daugumas tyrimo darbų subsidijų yra skiriami nuopelnų pagrindu. Vis tik, Amerikos universitetai įgauna visą seriją blogų įpročių, dėl ko vieną dieną jie gali tapti lengvai pažeidžiami iš kitų pasaulio universitetų-konkurentų pusės, nors, panašu, kad ne iš Europos universitetų, kuriems netrūksta savo problemų.

PLEVENIMAS DEBESYSE

Europa tikisi, kad pasieks mokslo dėka pasieks pranašiausios pasaulyje ekonomikos. Nepanašu!

Europos lyderiai labai mėgsta kalbėti ne apie ką kitą, o apie jų planus dar iki šio dešimtmečio pabaigos paversti Europos ekonomiką pasaulio konkurencingiausia, „grįsta mokslu“ ekonomika. Pirmą kartą apie tai buvo prabilta per 2000 metų kovo mėnesio ES viršūnių susitikimą Lisabonoje. Nuo to laiko tai kartojama su hipnotišku užsidegimu.
Kad pilnai suvoktum šių ambicingų pareiškimų absurdiškumą, verta apsilankyti Humboldo universitete Berlyne. Per pagrindinį foje pakilkite laiptais į antrą aukštą – ant sienos auksu išgraviruotas užrašas: „Filosofai tik interpretuoja pasaulį, tikslas yra keisti jį“. Dar pasižiūrėkite į iškabintus ant sienos Nobelio premijų laureatų portretus. Aštuoni jų gavo premija per 1900 –1909 metų laikotarpį, šeši – per 1940 –1919, keturi per 1920 – 1929, šeši per 1930 – 1939 , vienas per 1940 – 1949 ir keturi per 1950 – 1956 metų laikotarpį. Šviesulių tarpe pagerbti: Teodoras Momsenas, Maxas Plankas, Albertas Einšteinas ir Werner Heisenbergis. Tačiau, nuo 1956 metų Nobelio premijų srautas staiga sustojo.
Nobelio premijų laureatų sąrašas, faktiškai, kiek sumenkina universiteto praeities šlovę. 19-tajame šimtmetyje universitetas ne tik išugdė tokius pasaulinio masto intelektualus, kaip Hegelis ir Fichte. Universitetas buvo pirmaujanti, naujo tipo aukštojo mokslo institucija – mokslinių tyrimų universitetas. O Nobelio premijų srauto ,išdžiuvimas’ nuo 1956 metų nėra vienintelis dabartinių universiteto menkos padėties ženklas. Šanchajaus sąraše šis universitetas užima 95 vietą, sekantis po – Amerikos Jutos valstijos universiteto. Universiteto pastatai apleisti, auditorijos perpildytos, o kai kurie geriausieji profesoriai paliko universitetą.
Apologetai galėtų pateisinti tokią situaciją tuo, kad universitetas vis dar atsigauna nuo blogų laikų, nes jis buvo iš blogos Berlyno sienos pusės. Reikia pastebėti, kad Humbolto universiteto problemos persišaukia su Vokietijos kitų universitetų tokiomis pačiomis problemomis, ar jie būtų vakarų ar rytų pusėje. Aukščiausią – 45 tą vietą Šanchajaus universitetų reitingo sąraše užima Miuncheno technikos universitetas. Studentų ir dėstytojų proporcinis santykis Vokietijos universitetuose gluminančiai aukštas. Per kai kurias paskaitas tūkstantis ir net daugiau studentų susigrūda vienoje auditorijoje-salėje. Vienintelis rodiklis, pagal kurį Vokietijos universitetai vis dar pirmauja pasaulyje – jų absolventų amžius, tai vidutiniškai 26 metai.
Vokietijos universitetų didžiausia problema yra ta, kad jis negauna valstybės pagalbos, tarsi valstybės pagalbos ranka būtų nudžiuvusi. Vokietijos valdžia, tiek centro, tiek regionų daro pastangas ,mikrovaldyti’ kiekvieną akademinio gyvenimo aspektą, pradedant tuo, ką universitetai gali samdyti ir baigiant tuo, kam jie gali dėstyti. Be finansavimo universitetai buvo palaipsniškai nustekenami, dalinai ir dėl to, kad jiems uždrausta imti mokestį už mokslą. Be to, vyriausybė užgniaužė konkurenciją tarp universitetų. Universitetai neturi daug galimybių rinktis mokinius ir pritraukti abiturientus, dar mažiau jie turi galios privilioti dirbti turinčius gerą vardą profesorius-žvaigždes.
Pastaruoju metu, vokiečiai pradeda pripažinti, kad jų sistema tampa vis mažiau funkcionuojanti, ir ne tik dėl to, kad vis daugiau gabių ir ryškių Vokietijos studentų ima ‘balsuoti kojomis’ ir išvažiuoja studijuoti į užsienį. Vyriausybė daro visas įmanomas pastangas, kad pritrauktų užsienio studentus atvažiuoti studijuoti į Vokietiją. Šių pastangų sėkmės priežastis yra, greičiau, ne edukacinės sistemos aukšta kokybė, o tai, kad aukštasis mokslas Vokietijoje yra nemokamas – ne tik Vokietijos piliečiams, bet ir atvykusiems studijuoti iš kitų šalių. Vokietijos vyriausybė stengiasi pakelti savo universitetų konkurencingumą ir siekia sukurti Vokietijos Gebenių Ligą. Dar daugiau, Vokietijos Konstitucinis teismas panaikino federalinės valdžios draudimą imti mokesčius už mokslą, suteikiant universitetams galimybes gauti įplaukas, dėl ko pradėjo protestuoti tūkstančiai studentų. Šios reformos yra tik pradžia. Panašu, kad, kontroliuojama kairiųjų Vokietijos valdžia norėtų ir toliau priešintis mokslo apmokėjimams, o konservatoriškiausiai nusiteikę sutinka pritarti tik minimaliai mokesčio sumai.
Visose Europos universitetuose yra netvarka: jeigu Amerika skiria 2,7% BVP aukštojo lavinimo sistemai, Europos šalys išleidžia tik 1,1% BVP. Palyginus su Europos universitetais, Amerikos universitetai gali išleisti vienam studentui 2 – 5 kartus daugiau lėšų, dėl to ir atsiranda galimybes sumažinti grupes, pasamdyti geresnius profesorius ir užtikrinti aukštesnį mokslinių tyrimų darbų ir technologinės plėtros lygius. Europos Komisijos duomenimis daugiau nei 400 000 gimusių Europoje mokslinio tyrimo specialistų šiuo metu dirba Amerikoje, daugumas jų neplanuoja sugrįžti į savo tėvynę. Palyginus su Amerikos duomenimis, patentuoti išradimai Europoje milijonui žmonių sudaro tik ketvirtąją dalį. Europa turėtų klausti savęs ne kaip jai tapti aukščiausia pasaulyje ekonominio mokslo viršūne ir aplenkti Ameriką iki 2010 metų, o susirūpinti, kaip išvengti, kad Europos neaplenktų Kinija ar kiti Azijos tigrai.
Pagrindinės visų Europos universitetų problemos yra tos pačios: pernelyg daug valstybės kontroliavimo ir pernelyg mažai laisvės spręsti savo reikalus ir problemas. Vyriausybės privertė universitetus užtikrinti pigų aukštąjį mokslą ir ugdyti milžiniškas studentų armijas, tačiau atėmė iš universitetų dvi laisves, sumenkindamos jų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje: pasirinkti savo studentus ir mokėti profesoriams rinkos atlyginimus už jų darbą.
Vis gi, siekiant padėti savo universitetams jų prastoje situacijoje, Europoje daromi kai kurie žingsniai. 1999 metais pasirašyta „Bolonijos Deklaracija“ siekia suformuoti Europoje vieningą aukštojo mokslo erdvę, įvedant palyginamuosius kvalifikacinius įvertinimus ir kilnojamus /perkeliamuosius kreditus. Visa eilė Europos Sąjungos iniciatyvų skatina jaunimą važiuoti studijuoti kituose Europos Sąjungos šalyse: taip pavyzdžiui, Erasmus programos projektais jau pasinaudojo virš milijono studentų. Padidėjęs skaidrumas ir sustiprintas mobilumas skatina konkurenciją tarp universitetų.
Tačiau, visų šių žingsnių yra per maža, ir jie yra daromi pernelyg pavėluotai. Nepaprastai menkai sekasi, jei apskritai sekasi, tiek mokesčio už mokslą įvedimo klausimais, tiek universitetų išlaisvinimo nuo valdžios kontrolės, koncentruojant mokslinius tyrimus elitiniuose universitetuose, aspektais. Britai siūlo keletą naudingų patarimų, padedant suprasti, kaip daug dar turi padaryti Europos universitetai, ir suvokti, kaip sudėtinga jiems bus tą padaryti.
O Britanija yra Europos nusiraminimo, pasitenkinimo ir nuosmukio modelio išimtis. Du Britanijos universitetai yra tarp dešimties geriausių Šanchajaus reitingo sąraše: Kembridžo universitetas užima trečią vietą, o Oksfordo – aštuntą, dar keturi Britanijos universitetai įeina į trisdešimtuką geriausių – tai daug geresni rodikliai, nei kitų Europos universitetų. Ir pagal ekonomiškai stipriausių šalių aukštojo išsilavinimo turinčių žmonių rodiklius tas pats – daugiau nei 30 % atitinkamo amžiaus žmonių studijuoja universitetuose ar universitetų koledžuose, palyginus su 1980 metais tas rodiklis siekė tik 14%.

Pusiau teisingai

Britų mokslinis-akademinis pasaulis buvo apstulbintas, kai Margaret Thatcher 1980 metų pradžioje ėmėsi universitetų pertvarkymo. Oksfordas net atsakė jau senai jį baigusiai pirmai moteriai Ministrei-Pirmininkei garbės laipsnio. Tačiau, jos politikos, kuri, 1997 metais atėjus į valdžią leiboristams buvo tęsiama ir netgi sustiprinta, ilgalaikis efektas nukėlė Britanijos universitetus į daug geresnę situaciją Europos kontinento varžovų fone.
Britų universitetai laimėjo tam tikrą laisvumo erdvę – tai mokesčio už mokslą sumos paskyrimo laisvė: šis mokestis žada būti trigubai padidintas kitais metais - iki 3000 svarų. Be to, britai svarsto variantus, kaip pritraukti pinigines įplaukas iš privataus verslo ir iš baigusiųjų universitetus studentų. Jei 1960 metais ryškiausia britų kampusų figūra būdavo radikalusis sociologas, šiandien jo vietą užima universitetinis antrepreneris/verslininkas arba ‘universitetinis įmonininkas’. Tačiau Britanijos universitetai vis dar turi dvi apmaudžias problemas.
Pirma – Britanijos vyriausybės kišimasis. Vyriausybės ryžtas tobulinti universitetinį produktyvumą suformuoja stalinistinę biurokratiją iš “akademinių auditorių”, kurie nesugeba atskirti dirbtinai sukuriamos darbinės veiklos straipsnių nuo tikrų mokslinių tyrimų straipsnių, o vyriausybės noras plačiau atversti duris į aukštąjį mokslą suformuoja antrą stalinistinę biurokratiją sąžiningų galimybių tarnybos lygmenyje.
Antra problema – negailestingas finansinis spaudimas. Sėkmingos vyriausybės trimitavo dėl produktyvumo augimo, kuris sudarė galbūt 1% per metus. Tačiau, pernelyg dažnai tas augimas virsta tik kokybės erozijos sinonimu. 1990 metais išlaidos vienam studentui krito daugiau nei trečdaliu, o santykis studentai/dėstytojai išaugo nuo 9:1 iki 18:1. Akademiniai atlyginimai krito per du dešimtmečius 2 % kasmet, tuo tarpu valandininkų armija išaugo dar labiau. Pusė Britanijos universitetų išgyvena biudžetų deficitą.
Tai užminuoja šalies galimybes paremti savo pasaulinės klasės universitetus. Kai kurie garsiausieji mokslininkai pasitraukė į užsienio universitetus-konkurentus. Kitas triuškinančiai blogas dalykas - universitetai priversti maitintis iš savo kapitalo. Oksfordo universitetas dabar turi eksploatacinių išlaidų deficitą, siekiantį 20 milijonų svarų sterlingų per metus, o mokymo ir tyrimo darbų susikaupęs deficitas sudaro 95 milijonų svarų sterlingų. Tokia situacija susidaro dėl to, kad Valstybės iždas moka tik apie pusę Oksfordo sąmatinio vidurkio vienam studentui – 18 600 svarų sterlingų per metus, todėl universitetas ir jo kolegos turi surinkti skirtumą iš savo resursų. Naujai įvesti aukštesni mokesčiai už mokslą palengvins situaciją, bet ne tiek, kad išspręstų universiteto problemas.
Britanijos vyriausybė pralenkia kontinentinę Europą universitetų reformavimo srityje. Ji įsteigė studentų paskolų sistemą, ir peržengė svarbųjį slenkstį įgyvendinant „kintamo dydžio mokesčius už mokslą“. Tačiau, sukurtos Britanijoje reguliuojamos rinkos tipas, kurioje vyriausybė reguliuoja, ką universitetai gali parduoti ir už kiek, yra tik pusiaukelė, kuri neišsprendžia problemų. Britanija turėtų dabar jau išleisti universitetus į laisvę.

GALIMYBIŲ PASAULIS

Ekonomiškai silpnose šalyse aukštasis mokslas vertinamas

Visame pažangiajame pasaulyje aukštasis išsilavinimas išeina iš užšalimo būklės. Praėjo laikai, kuomet aukštasis mokslas buvo tik elito privilegija. Vyriausybės intensyviai plėtoja savo šalių edukacines sistemas, o dabartinės Kinijos studentų armija yra didžiausią per visą jos istoriją. Daromos pastangos steigti tobulinimo centrus, permetant tą sektorių į privačių verslininkų valdas.
Toks suaktyvėjimas vyksta ir dėl to, kad šiose šalyse vis daugiau auga norinčių studijuoti potencialas, vidurinių mokyklų moksleivių armija auga taip pat. Revoliuciniai pokyčiai turėjo įtakos ir ekonominiam mastymui. Dar visai neseniai Pasaulio Bankas niekinamai žiūrėjo į pinigų paskyrimą aukštesniajam mokslui, argumentuodamas, kad tai būtų tiek ekonomiškai neefektyvus, tiek socialiai regresyvus dalykas. Šiais laikais daugybė pažangių ekonomistų plėtros kontekste geriau vertina aukštąjį išsilavinimą, teigiamai traktuoja specialistus su aukštuoju išsilavinimu. Tokie specialistai dabar turi privalumą, ką rodo ir priedai prie jų atlyginimų. Vis dažniau pabrėžiama, kad darbai, atlikti universitetinių ekonomikos tyrimų pagrindu, duoda labai teigiamą efektą.
Visi supranta, kad nėra lengva statyti ir steigti padoraus lygio universitetus ekonomiškai silpnose šalyse. Daugybėje tokių šalių kolonializmo palikimas susijungė su anti- kolonializmo reiškiniais. Kolonializmo laikais universitetų misija buvo išauginti ir išleisti nedidelę grupelę elitinių administratorių, o anti-kolonializmas susirišo savo įsipareigojimus su vyriausybe.
Valstybinės išlaidos universitetams ekonomiškai silpnose šalyse yra ganėtinai regresyvaus pobūdžio. Lotynų Amerikos šalyse, profesiniai kursai, kuriuos lanko 15% gyventojų, apima beveik pusė vietų, kurias turi universitetai. Ruandoje 15% viso, skirto mokslui biudžeto, išleidžiama tik universitetus lankantiems studentams, kurių skaičius sudaro tik 0,2% . Ekonomiškai silpno pasaulio universitetai paprastai yra beviltiškai prastai valdomi.
Nors, horizonte galima pastebėti ir keletą ryškesnių taškų. Keli vargingesnių šalių universitetai atlieka pasaulinės reikšmės mokslinio tyrimo darbus. Taip, San Paulo universiteto Botanikos fakultetas pirmas pasaulyje sugebėjo suskaldyti bakterijos Xylella fastidiosa genetinį kodą, nors tos bakterijos apsčiai veisiasi Kalifornijos vynuogynuose. Šis darbas pritraukė ne tik globalinį dėmesį, bet ir finansavimą – tiek iš Amerikos Žemės ūkio ministerijos, tiek ir iš Amerikos Vynuogynų fondų.
Kitas vertas dėmesio dalykas, užtikrinantis įspūdingus patobulinimus yra geras valdymas. Ugandos Makereres Universitete, kuris dar 1980 metų pabaigai buvo bankroto slenkstyje, dabar penkeriopai daugiau studentų siekia mokslo, universitetas jau pradėjo investuoti ir į savo infrastruktūrą. Universitetas įvedė mokesčius už mokslą, kuriuos moka 80% studentų, be to, trečdalis pajamų dabar gaunama iš įvairių komercinių įmonių, kaip pavyzdžiui, duonos kepyklos, arba iš konsultacijų, kurios teikiamos darbo vietose.
Trečias dalykas, kuriam galima pritarti, atsiranda vis daugiau įvairių universitetų tipų. Dar prieš keletą metų daugumas pasaulio universitetų buvo, iš esmės, tokie patys, vienodo profilio: sukurti elitiniam sluoksniui ir su valstybės dominavimu. Dabar universitetai yra daug skirtingesni. Didelė naujiena yra atsiradimas ,pelno’ universitetų, kur mokymas koncentruojamas į tokius dalykus, kaip apskaita, ar į kompiuterinį raštingumą, dažnai naudojamos novatoriškos edukacinės programos.
Ar yra reali galimybė, kad perspektyvoje geros naujienos atsvers blogas? Pasižiūrėkime į dvi šalis, kurios šiuo metu praveda didžiausius eksperimentus aukštojo mokslo ‘masifikacijos’ srityje: Indiją ir Kiniją.
Indijos aukštesnio lavinimo sistema turi nemažai įgimtų trūkumų. Kai kurie jų yra kolonializmo palikimas , kiti jau anti-kolonializmo išdava; kai kurie – dėl prasto valdymo ir politinės sumaišties. Indijos aukštesniojo ir aukštojo lavinimo sekretorius B.S.Baswan sako, kad jo sektorius stokoja aiškaus politinio nuoseklumo. Ir vis dėlto, problema yra gilesnė: vyriausybė neturi resursų plėtros finansavimui, tiek kiek ji norėtų, tačiau ji nesiryžta pradėti imti iš studentų mokestį už mokslą. Taigi, panašu, kad darydama du žingsnius pirmyn, Indija visuomet padaro vieną žingsnį atgal.
Nėra abejonių, kad Indija vis tik daro pažangą. 1990 metais Indijos universitetuose studijavo dvigubas studentų skaičius: nuo 4,9 milijonų iki 9,4 milijonų studentų. To išdavoje - mokymo kokybės smukimas. Indija turi du vertingus privalumus šia prasme: vienas – jos elitiniai universitetai. Dešimtmečiais Indija skyrė lėšas Indijos medicinos mokslinių tyrimų institutui Bangalore ir, dar daugiau lėšų, Indijos technologiniam institutui. Kasmet 180 000 kandidatų turi praeiti atranką į septynių Indijos technologinių mokslų institutų 3 500 vietas. Šie institutai užtikrina pakankamai intensyvias mokymo programas, visi institutų studentai ir daugelis profesorių gyvena institutų miesteliuose - kampusuose. Studentai gauna pakankamai aukšto lygio išsilavinimą. Juos baigę specialistai aktyviai dalyvauja profesinio meistriškumo standartų įgyvendinime. „Tie institutai yra atskira klasė – Oksfordo ar Kembridžo universitetų lygio“, sako universitetų ekspertas P.V.Indiresanas.
Šios elitinės institucijos padeda Indijai įsijungti į globalinę mokslinės plėtros ekonomiką. Indijos technologijos instituto buvęs direktorius R.S.Sirohis papasakojo, kad jis praktikuodavo leisti savo personalą metinių atostogų moksliniam darbui Vakarų universitetuose. Trečdalis personalo kiekvieną vasarą išnaudodavo tas atostogas Amerikoje. Jo institutas gauna multinacionalinių kompanijų, tokių, kaip Sun Microsystems, Cisco, Volvo ir Ford, subsidijavimą mokslinio tyrimo darbams. Net jeigu daugelis baigusių šiuos institutus žmonių emigruoja iš Indijos ir įsidarbina kitur, pakankamas ryškių specialistų kontingentas pasilieka Indijoje, o jeigu Indijos ekonomikos plėtra vyks ir toliau, manoma, kas tie emigrantai gali sugrįžti. Indijoje gyvuoja sentencija, kad gabiausieji studentai studijuoja Indijos technologiniuose institutuose, o tik gabūs studentai važiuoja mokytis į Ameriką.
Kita dalykas, kuriuo gali pasidžiaugti Indija yra privataus sektoriaus suklestėjimas. Tačiau, nebūtų Indija – privatų sektorių persekioja ir kamuoja skandalai. Dėl žemo mokymo lygio Indijos Aukščiausias Teismas vasario mėnesį priėmė nutarimą uždaryti apie 100 privačių universitetų. Nors, pastebėtina, kad geriausi privatūs koledžai ir dabar atlieka puikų darbą, užpildant techninio ir valdymo personalo apmokymo spragas, neretai labai kūrybingais metodais, koreguojant Indijos tendencingumą edukacinių programų teorinių aspektų link ir skatinant verslininkus investuoti milijonus į sektorių, kuris visuomet badavo dėl menko finansavimo ir buvo apleistas.
Vienas tokių verslininkų yra Vinay Rai, telekomunikacijų ir plieno magnatas. Jo universitetas reklamuojasi, kaip “geriausias Indijoje privatus universitetas” su 16 įsteigtais visoje šalyje kampusais. Ponas Rai siekia, kad jo universitetas užpildytų spragą rinkoje. Jis mato, kad yra didelis poreikis plėtoti praktines edukacines programas, tame tarpe tokias, kaip valdymas, žiniasklaida, apskaita ir turizmas. Jis suinteresuotas ne tik sparčiai augančios rinkos poreikių patenkinimu. Ponas Rai pabrėžia, kad pusė jo universiteto studentų gauna stipendijas. Jo universiteto tikslas ne išmokyti klusnius klerkus, bet išauginti sugebančius savarankiškai veikti ir iškilti verslininkus. Jis mėgsta lyriškai pasakoti apie aukštojo mokslo puikų modelį, kokį pamatė Masatčiusetso technologijos institute Amerikoje .
Kontrastas tarp Rai pagrindinio universiteto kampuso/miestelio Delyje ir valstybinio Džavaharlajaus Neru vardo universiteto, kuris laikomas geriausiu iš visos Indijos valstybinių universitetų, kampuso yra stulbinantis. Rai universitetas yra naujutėlis, švarutėlis ir tvarkingas, tuo tarpu Džavacharlal Neru vardo universitetas yra išsidriekęs ir netvarkingas. Rai universitetas yra su pažangiausiomis technologijomis, pilnai kompiuterizuotas, tuo tarpu Džavachalal Neru vardo universiteto techninis aprūpinimas yrs absoliučiai žemo lygio. Rai universiteto studentai yra ryžtingai nusiteikę dalyvauti pasaulinio masto ekonomikos lygiuose, tuo tarpu Džavachalal Neru vardo universiteto studentų nuotaikos yra nukreiptos į protesto akcijas prieš kapitalizmo piktažaizdes ir blogį.
Sėkmingų privačių kompanijų banga kyla ir daro įtaką technologijos procesų švietimo programų plėtojimui. Kompiuterinio mokymo kompanija NIIT turi 40 nuosavų centrų ir atlieka daugiau 1 000 franšizių tipo operacijų, jos plėtra jau siekia Ameriką ir Britaniją. Ji jau įsteigė mokslinio tyrimo ir vystymo tarnybą, kurios tikslai – efektyviausių mokymo metodų atskleidimas. Viena protingiausių šios kompanijos idėjų buvo prileisti beraščius vaikus prie kompiuterių, siekiant įsitikinti, kaip lengvai tie vaikai gali išmokti ir įsisavinti kompiuterinį raštingumą. Be to, buvo nustatyti internetiniai ryšiai su Citibank, kas palengvina studentams atlikti paskolų paėmimo ir mokesčių mokėjimo operacijas. Kompanija užsitarnavo tokį garsų vardą, kad net laikraščio Times of Indija matrimonialiniuose skelbimuose kartais pažymima apie NIIT institutų baigimą.

Kinija verbuoja rinką

Palyginus su Indija, Kinija akivaizdžiai pirmauja aukštojo lavinimo srityje, beje, kaip ir kitose srityse. Šiuo metu Kinijoje vyksta dar neregėto masto universitetų plėtra. 1980 metais tik 2-3% abiturientų stojo tęsti mokslą į universitetus, o 2003 metais jau 17%. 1999 metai tapo takoskyros metais, kuomet norinčių įsigyti aukštąjį mokslą skaičius beveik padvigubėjo. O mokslų daktaro laipsnį siekia gauti dar daugiau baigusių universitetus studentų: 1999 – 2003 beveik 12 kartų daugiau baigusių universitetus gavo daktaro laipsnį, nei per 1982 – 89 metų laikotarpį. O 2003 metais daktarato siekiančių studentų skaičius pašoko nuo 14 500 1996 metais iki 48 700 2003 metais.
Kiniečiai yra pasiryžę sukurti superlygos universitetus, kurie galėtų konkuruoti su pasaulio garsiausiais universitetais. Centro valdžia skiria milžiniškas investicijas pasirinktiems universitetams, tame tarpe Pekino, Tsinghua ir Fudano universitetams. Ten mokami aukštesni atlyginimai, tų universitetų mokslinio tyrimo darbai finansuojami geriau. Valstybės vyriausybė tvarkosi panašiai. Neatsitiktinai populiariausias pasaulyje mokslinio tyrimo universitetų reitingo darbas yra atliekamas Kinijoje – Šanchajaus universitete.
Už viso to stovi gigantiškos pastangos nukopijuoti technologijas. Kiniečiai daro pastangas atkurti geriausius pasaulio universitetus savo krašte, tikslu sugebėti konkuruoti pažangiausių pramonės šakų srityse. Daugybė dirbančiųjų turi užsienyje apgintus mokslo daktaro laipsnio diplomus, kai kuriuose Pekino Universiteto fakultetuose trečdalis dirbančiųjų yra gavę Amerikos mokslo daktaro laipsnį. Panašiai, kaip tą daro akcinės bendrovės, jie vienijasi su užsienio universitetais.
Kiniečiai nedvejodami pasinaudoja rinkos mechanizmais savo tikslams – technologijų nukopijavimu. Dabar mokesčiai už mokslą sudaro 26% valstybinių universitetų pajamų – beveik dvigubai daugiau, nei 1996 metais. Dažnai akademinio personalo uždarbis priklauso nuo studentų, kuriuos jie sugebėjo pritraukti, skaičiaus. Paraleliai valstybinei sistemai Kinija plėtoja privačių universitetų sistemą. Taip pavyzdžiui, į Pekino universitetą paduoda daugiau pareiškimų, nei universitetas turi vietų. Taigi, universitetas įsteigė paralelinį universitetą, kuriame reikia daugiau mokėti už mokslą, ir kuris priima tik kiek mažiau studentų. Ryšiai tarp universitetų ir pramonės įmonių yra plačiausiai skatinami. Daugiausiai apgintų Kinijoje 1992 – 2003 metais daktaratų temų, buvo skirta praktiškai panaudojamiems dalykams, kas pritraukia pačius išmintingiausius studentus, iš technikos, konstravimo (38% bendro skaičiaus), gamtos mokslų (22%) ir medicinos (15%) sričių.
Ar Kinija sugebės įgyvendinti savo ambicingus planus? Visa problema yra ta, kad ir su investicijomis nieko gero negalima pasiekti be didesnių kultūros pasikeitimų plačiąja prasme. Australijos Monsho Universiteto profesorius Rui Yangas pabrėžia, kad akademiniame pasaulyje klesti korupcija. Galinga profesūra, kuri užsiima mokslinių tyrimų fondų paskirstymais, yra politinio favorizmo ir lobizmo rankose. Plagiatas yra įprastas, kasdieninis dalykas. Nemažai profesorių išnaudoja gerą finansavimo, skirto moksliniams darbams, dalį ne akademiniams tikslams, o asmeniniams poreikiams.
Šalies autoritarizmas irgi patvirtina ribojimo faktorių, nes turi poveikio ne tik žmonėms, bet ir mokslams. Pavyzdžiui, Kinijos mokslininkai užgniaužė informaciją apie SARS (paukščių gripo štamą, vert.), nes tą informacija prieštaravo oficialiai linijai. Pasaulinės klasės universitetas be mąstymo laisvės? Tai būtų akivaizdus ir loginis prieštaravimas.

KLAJOJANTYS MOKSLININKAI

Studentams aukštasis mokslas tampa beribiu pasauliu

Bilas Klintonas pasakojo gražią istoriją, kaip jis pirmą kartą pamatė Oksfordo universitetą. Buvo lietingas spalio mėnesio vakaras. 11 valandą jis su trim draugais, irgi Rhodes mokslininkais, kurių vienas - Robertas Reichas, būsimas jo sekretorius, labai žemo ūgio, išėjo iš savo koledžo. Keturi amerikiečiai žygiavo pagrindiniu koledžo keturkampiu kiemu susižavėję puikia XVII amžiaus architektūra, istorijos galia, kuri atsivėrė prieš jų akis, kai staiga juos nuleido ant žemės vyriausiojo portje, Douglaso Millino balsas: “Sakė, kad atvyksta keturi jankiai, o matau tik tris su puse!”
Pono Klintono studijavimo laikais tarptautinis išsilavinimas buvo tik nedidelės elitinės grupės, potencialių superžvaigždžių, monopolinė privilegija. Šiais laikais ir čia vyksta ta pati “masifikacija”, kuri pakeitė Amerikos aukštojo išsilavinimo veidą. Studijuojančių užsieniečių iš ekonomiškai stiprių šalių skaičius padvigubėjo per paskutiniuosius 20 metų – išaugo iki 1,5 milijono.
Kokios to reiškinio priežastys? Be abejonės, studentus magnetiškai pritraukia pasaulinio masto garsūs universitetai ir nepakankamas studentų vietų skaičius besivystančių šalių universitetuose. Gabiausi pasaulio studentai, ypač gabiausi abiturientai nori studijuoti pasaulio garsiausiuose universitetuose. Pusė pasaulio studentų yra iš šalių, kuriose ekonomika tik plėtojama ir jų universitetuose nėra pakankamai vietų, tiek, kiek norinčių studijuoti. Kinija ir Indija yra stambiausi studentų eksportuotojai – 10% visų, studijuojančių užsienyje studentų yra iš Kinijos ir 4 % - iš Indijos.
Per pastarąjį laikotarpį ir kiti dalykai dar daugiau padidino šiuo skaičius.
Pirmas dalykas – konkurencija dėl talentų. Vis daugiau turtingų šalių rekonstruoja savo edukacinę sistemą ir pertvarko imigracinę politiką siekiant pritraukti ko gausesnę aukštos kvalifikacijos darbo jėgą.
Antras dalykas – konkurencija dėl mokesčio už mokslą, kuris taikomas studentams iš užsienio, ypač iš tų šalių, kuriose universitetams uždrausta imti mokestį iš savo piliečių. Oksforde dabar dvigubai išaugo skaičius studentų iš kitų šalių – jis siekia 15%. Londono ekonomikos mokykloje studentai iš užsienio šalių sudaro 75%.
Trečias faktorius – tai Europos Sąjungos politika finansiškai skatinti studentų mobilumą Europos Sąjungos ribų lygmenyje tikslu sukurti jaunųjų tarpe europiečio identiškumą.
Kelios šalys, ypač Australija ir Naujoji Zelandija daro žingsnius padaryti edukaciją eksporto pramone. Užsienio studentai yra vertinami trigubai daugiau. Jie moka universitetams mokestį už mokslą, išleidžia pinigus pinigams, būstui ir, ko gero, gali pasilikti gyventi visam laikui. Nėra geresnio varianto, kaip pasukti savo ekonomiką iš tradicinio priklausomumo nuo pagrindinio produkto?
Per pastaruosius 50 metų Amerika be jokių pastangų dominavo studentų – užsieniečių rinkoje, kas davė Amerikai tiek tiesioginės tiek ir netiesioginės naudos. Jie įneša 13 milijonų dolerių į Amerikos BVP, jie tiekia protinį potencialą valstybinei mokslinių tyrimų mašinai ir papildo verslo ekonomiką energija. Tačiau, šiais laikais Amerikos lyderystei metamas iššūkis. Tarptautinio šveitimo instituto (The Institute of International Education) duomenimis, per 2003 – 2004 metus užsienio šalių studentų skaičius sumažėjo 2,4% – pirmą kartą per 30 metų. Pateiktų į Amerikos universitetus pareiškimų iš užsienio šalių skaičius pernai sumažėjo 28%, o priimtų iš kitų šalių studentų skaičius – 6%.
Po stabilaus augimo per kelis dešimtmečius šie šokiruojantys rodikliai, kaip banga nuvilnijo per Amerikos universitetus. Daugelis universitetų pradžioje kaltino, kad įvyko dėl sugriežtinto įvažiavimo vizų režimo po rugsėjo 11-tosios įvykių ir atkakliai organizavo žygius dėl reformos projekto. Aišku, vizų problema turėjo įtakos, bet reikia pripažinti faktą, kad Amerika nuo 1997 m. praranda šios rinkos dalį. Pagrindinė priežastis – užsienio konkurencija. 2002 – 2004 metų laikotarpyje užsieniečių studentų skaičius Britanijoje išaugo 21%, Vokietijoje – 23% ir Prancūzijoje – 28%. Vis daugiau Europos šalių gali pasiūlyti anglų kalba amerikietiško tipo edukacines programas moksliniam laipsniui įgyti. Vokietija įvedė nemokamą aukštąjį mokslą užsienio studentams, taip, kaip ir Vokietijos piliečiams. Ekonomiškai silpnų šalių pasaulyje vis daugiau atsiranda universitetų, o vietinės darbo rinkos pasirengusios absorbuoti specialistus, baigiančius aukštąjį mokslą.
Vis dėlto, būtų klaidinga lyginti Amerikos kvazi-monopolijos aukštojo išsilavinimo suteikimo užsienio studentam srityje praradimus su ilgalaikiu smukimu. Vienas dalykas, panašu, kad rinka vis dar augs, kadangi Azijoje masiškai auga jos vidurinė klasė. Kitas dalykas, Amerikos universitetai turi gerą poziciją operuoti globalinėje rinkoje surenkant talentingus studentus. Ankščiau Amerikos universitetai puikiausiai galėdavo konkuruoti dėl dėstytojų personalo ar dėl savo šalies studentų. Kodėl gi užsienio studentai turi būti geresni?

Protų cirkuliacija

Tas faktas, kad tiek daug talentingų žmonių iš vargingų šalių keliasi gyventi į turtingesnį pasaulį kelia klausimus dėl socialinio teisingumo, dalinai ir todėl, kad jie atiduoda savo protus ir pinigus šaliai, kuri juos priima, o dar ir dėl to, kad daugumas jų pasilieka tose šalyse. Kai kurie mato šį plėtros aspektą kaip proto neo-kolonializmą . Tik nėra jokios garantijos, kad šie talentingi žmonės suklestėtų, jei būtų pasilikę savo šalyse. Indijos informacinių technologijų instituto (IIT) absolventų Amerikoje sukurta vertė siekai 30 milijardų dolerių. Tačiau, ar visi šie talentingi indai taip praturtėtų, jei būtų pasilikę Indijoje? Kaip sakydavo Indijos Ministras Pirmininkas Radživ Gandi: „Geriau tegul protas nuteka, nei pasilieka kanalizacijoje nenutekėjęs“.
Ko gero tai nėra proto nutekėjimas, daugiau tai proto cirkuliacija. Dažnai ekonomiškai silpnų šalių vyriausybės skatina studentus važiuoti studijuoti kitur, net skiria stipendijas, traktuodami tai, kaip bendros galingumo kėlimo politikos elementą. Dar buvo nuomonė, kad tie žmonės geriau įsisavins naujausias Vakarų šalių mąstymo kryptis.
Nedaugelis kvalifikuotų migrantų nutraukia ryšius su savo šalimi visiems laikams. Dažniausiai jie palaiko ryšius, pervesdami pinigines sumas (ir, jeigu juos lydi sėkmė, spekuliacinį kapitalą), keičiasi idėjomis, palaiko kontaktus ir, netgi grįžta į tėvynę jau kaip sėkmingi verslininkai. Vis daugiau Indijos ir Kinijos studentų po tam tikro laiko grįžta namo siekiant sėkmingai pasinaudoti Šanchajaus ir Mumbajaus darbo rinkų galimybėmis.Auga emigrantų – verslininkų investicijos savo šalyse.
Vis daugiau ekonomiškai silpnos šalys skatina užsienio universitetus atvykti pas juos, kad nereikėtų siųsti studentų ten. Singapūras užmezgė dalykiškus ryšius su 15 partnerių, tame tarpe tokiomis institucijomis, kaip Stanford universitetas, Cornell universitetas ir Duke medicinos mokykla. Dubajuje atidarytas „mokslo žynių kaimas“, kuriame 13 užsienio universitetų, o Katare įsteigė „mokslo edukacinį miestelį“, kurio mokymo procesuose dalyvauja keturi universitetai. Šis miestelis skirtas Vidurinių Rytų studentams, siekiantiems gauti vakarietišką išsilavinimą namuose, nes atsiranda vis daugiau abejonių, ar su laiku Amerikoje vis dar bus pageidaujami išeiviai iš Vidurinių Rytų.
Keletas ekonomiškai besivystančių šalių netgi prisiėmė švietimo tarpininkų vaidmenį – kaip talentų importuotojai ar eksportuotojai. Kinija ne tik siunčia daugybę studentų mokytis į užsienį, bet yra ir pagrindinė studentus priimanti šalis Azijoje. Per 1998 – 2002 metų laikotarpį tarptautinių studentų skaičius išaugo dvigubai – nuo 43 000 iki 86 000. Malazija siunčia daug studentų į užsienį, bet taip pat aktyviai priima studentus iš Kinijos ir Indonezijos, ir vis daugiau - iš Pakistano bei kitų islamo šalių.
Lygybės problemos dažniau kyla ne tarp turtingų ir vargingų šalių, bet tarp pačių ekonomiškai turtingų šalių. Kaip taisykle, tik besivystančių šalių elito atstovai atvyksta į užsienio universitetus. Fordo fondas skiria didžiules sumas tam, kad pakoreguotų šią nelygybę: 2000 metais buvo išskirta 280 milijonų dolerių dvylikai metų – tai didžiausia visų laikų subsidija, skirta stipendijų programai, kurios tikslas sudaryti galimybę neturtingų šalių beturčiams studentams važiuoti mokytis į vedančiuosius universitetus užsienyje. Gaila, su mumis nebėra Douglaso Millino. Bet jei Fordo fondas gyvuos ir toliau, jo paveldėtojai turės reikalus su žmonėmis iš ganėtinai tolesnių už Hope, Arkanzasas vietų.

AB AUKŠTASIS MOKSLAS

Universitetai darosi daugiau komerciški, nors jų funkcijos lieka tos pačios, kaip ir senais laikais

Fenikso Hohokamo (Phoenix Hohokam) universiteto miestelis labiau panašus į korporacijos valdybos būstinę, nei į įprastą universitetinį miestelį – kampusą. Čia nerasite, paprastai būdingos studentų bendrabučiams linksminančios betvarkės, pastatų langai – iš juodo refleksinio stiklo, koridoriuose – ideali tvarka ir tyla, kiemelių vejos – visuomet sutvarkytos, kampuso parkinge – kiekvieno automobiliui pakanka vietos, apsaugos automobiliai atsako už tvarką. Universiteto teritorinis išsidėstymas labai patogus – arti greitkelių ir tik apie dešimt minučių kelio iki artimiausio oro uosto.
Negali sakyti, kad šis kampusas atrodo, kaip korporacijos būstinė – jis ir yra tokia būstinė. Fenikso universitetas yra stambiausias ir didžiausias iš siekiančių pelno Amerikos universitetų – jame studijuoja 280 000 studentų. Universitetas yra įsteigęs 239 universitetinius miestelius-kampusus, be to, šis universitetas turi įvairių giminingų institutų visame pasaulyje, keli jų randasi Kinijoje ir Indijoje. Hopokamo kampuse yra korporacijos Apollo Grupe, kuriai priklauso universitetas, centro būstinė ir pats universitetas-korporacija.
Fenikso Universitetą sukūrė Džonas Sperlingas, ekonomistas, Keimbridžo universitetą baigęs ekonomistas, ilgainiui tapęs verslininku. Dar dėstydamas 1970 metais San Chose universitete, Sperlingas pastebėjo, kad suaugę studentai nelabai domisi, kas naujo dėstoma universitetuose, kuriuose mokosi 18 – 22 metų jaunimas. Jis suprato, kad tai yra ne tik negerai, bet ir neišmintinga. Žmonės, kurie dirba modernios ekonomikos sąlygomis turėtų grįžti į universitetą pasitobulinti, o kad ir atšviežinti savo profesinį bagažą.
Fenikso universiteto struktūra sukurta taip, kad patenkintų jau dirbančių specialistų poreikius – iki 95% visų studijuojančių yra jau dirbantys specialistai. Pagrindinė ir svarbiausia universiteto edukacinė misija – dėstyti praktinės temas, skirtas verslui ir naujoms technologijoms, dalykams, kurie studijuojantiems būtų naudingi jų karjerai ir padėtų sugebėti sėkmingai įsipaišyti į įtemptus verslo planus.
Viena universitetinio kampuso auksinių taisyklių – automobilių parkinge visuomet turi būti pakankamai laisvų vietų, užtikrinant, kad studentai per 5 minutes galėtų pasiekti auditorijas. Internetas yra neatskiriama visų mokymo programų dalis, jau 1990 metais šis universitetas buvo pirmas, kuriame galėjai apginti laipsnį per internetą.
Įsteigdamas universitetą suaugusiems, kurie jau dirba, Sperlingas akcentavo universiteto struktūroje dvi inovacijas.
Pirma inovacija – koncentruoti galią į organizacinius dalykus. Tradiciniuose universitetuose mokslininkai dirba, tarsi pusiau nepriklausomi sutarties dalyviai ir skiria mokslinio tyrimo darbui tiek laiko, kiek gali. Fenikso universitete jie dirba, kaip paprastai dirba tarnautojai. Mokymo planą ir programas sudaro ir vykdo ne dėstytojai, o pats universitetas. Kompanijos bosas Todd Nelsonas sako, kad tai leido universitetui tapti „pažinimo organizacija“, kuri nuolat tobulina savo sugebėjimus dėstyti ir skleisti sėkmingas metodikas, nes darbo rezultatai čia yra įvertinami. Vienintelis tyrimas, kuris šiai organizacijai svarbūs yra, kaip gerinti ir kelti dėstymo lygį.
Antra inovacija – paversti aukštąjį lavinimą verslu. Fenikso universitete mokslas kainoja 9 000 dolerių per metus, kas palyginus su privačiais universitetais nėra labai brangu. Mr Nelson linksmai kalba apie „aukštojo mokslo pramonę“ ir giriasi, kad dabar mokslo per metus kaina kasmet kyla 25 %. Pernai Appolo Grupė išleido 383 milijonų dole

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Tre Geg 31, 2006 1:55 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007