Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 4:39 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Ar tautinė tapatybė – atsilikimo požymis? 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Ar tautinė tapatybė – atsilikimo požymis?
Cituoti:
Ar tautinė tapatybė – atsilikimo požymis?

Lietuva jau 150 metų yra emigracijos šalis. A.Barzdžius
Kęstutis K.Girnius (Žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“)

Pasirodė naujas žurnalo “Naujasis židinys-Aidai” numeris. Žurnalo redakcijai maloniai leidus lrytas.lt skaitytojams siūlo Kęstučio K. Girniaus komentarą apie tautinę tapatybę.

Kaip mes įsivaizduojame Lietuvą, kas yra lietuvių tauta, koks jos santykis su Lietuvos valstybe – tai dalis klausimų, kuriuos turėtų svarstyti neseniai Nepriklausomybę atgavusi šalis. Juolab kad dėl nepalankios demografinės padėties ir masinės emigracijos mažėja gyventojų skaičius.

Tiesa, po Konstitucinio Teismo nutarimo dėl dvigubos pilietybės kurį laiką buvo diskutuojama, kam, jei apskritai, ji turėtų būti suteikiama, ar ji naudinga tautai, ar tik ją įgijusiam asmeniui, kokios kitų šalių nuostatos ir t. t. Bet diskusijos vyko vakuume, nes neaprėpė klausimų apie lietuvių tautinę tapatybę, jos ugdymą, ryšius su dabartine valstybe ir globalizacijos poveikį.

Paprastai tokias diskusijas išjudina politikai ar akademikai. Bet šiandien Lietuvoje dauguma politikų yra lengvasvoriai, išsiugdę imunitetą idėjoms ir valstybiniam galvojimui. Šiuo atžvilgiu Gedimino Kirkilo tapimas premjeru yra beveik dėsningas. Vadinamųjų inteligentų, labiausiai susirūpinusių savo smunkančiu statusu ir visuomenės abejingumu, nebesiklausoma, nes jie neturi ką pasakyti.

Išimtį sudaro šiemet Strateginių studijų centro ir Pilietinės visuomenės instituto išleistas leidinys „Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos“, kur siekiama „aptarti mūsų visuomenę kaip politinę bendruomenę – Lietuvos tautą“. Pats pavadinimas atskleidžia autorių kolektyvo tikslą įpiršti naują tautos supratimą, dabartinę „archajišką ir atitrūkusią nuo politinės realybės“, etniškumu grindžiamą tapatybę papildyti (gal ir pakeisti) politiniu ir pilietiniu turiniu. Pasak autorių, „ydinga ir grėsminga yra dabartinė situacija, kai lietuviškumas vis dar siejamas su apolitišku etniškumu, o ne su pilietiniu mąstymu, demokratinėmis vertybėmis, laisva politine bendruomene“. Pastangos „formuoti tautos tapatybę turėtų būti sąmoningai ir kryptingai orientuotos į politinės tautos tapatybės kūrimą“ (p. 99).

Autoriai tapatybės nagrinėjimui skiria apie dešimt puslapių, tad analizė neišvengiamai lieka šūkių lygmenyje. Ir nors etninė tapatybė nėra neigiama, ji nustumiama į antrąjį planą. Susidaro įspūdis, kad pasikliaujama tarp Vakarų politologų kadaise paplitusia schema, pagal kurią valstybės skirstytos į etnines ir pilietines, pilietinę valstybę laikant pažangesne, ypač doroviškai. Šios klasifikacijos pėdsakai pastebimi autorių pastabose apie etninės tapatybės archaiškumą, rezistencinį pobūdį, negebėjimą „įgyvendinti moderniai nacionalinei valstybei kylančių uždavinių“. Nors ši tapatybių priešprieša yra gana madinga ir moderni, ja galima suabejoti.

Ar tautinė tapatybė yra atsilikimo požymis? Neginčytina, kad valstybingumo lygmuo yra sudedamoji brandžios tautos savybė, ir kad etninė bendruomenė tampa tauta, kai ji siekia lemti savo politinį likimą arba sukurdama savo valstybę, arba kovodama dėl autonomijos. Šia prasme lietuvių etnosas tapo tauta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Okupacijos metais sovietų valdžia ir LKP negailėjo pastangų, siekdamos įtvirtinti etninį tautos suvokimą, tautos likimą atsiejant nuo politikos, juolab valstybingumo. Valdžia puoselėjo Dainų ir šokių šventes, etnografinius ansamblius – šokančią, dainuojančią, lietuvių sportininkais ir gilia praeitimi besidominčią tautą.
Šitoks politiškai „išromytas“ etniškumas iš tikrųjų netinka moderniai tautai, bet vargu ar jis Lietuvoje dabar egzistuoja. Valstybingumo dimensija vėl inkorporuota į etninę ir tautinę savimonę, nors šis elementas ne visada pabrėžiamas, ypač jei jis sutapatinamas su domėjimusi dabartine politika. Daugeliu atžvilgių Lietuvos vidaus politika yra atgrasi, tad suprantamas polinkis ja nesidomėti ir pabrėžti etninius pradus, ypač kalbą ir kultūrą. Bet šitoks pabrėžimas nėra nei archaiškas, nei rezistencinis, nei „labiau būdingas engiamoms etninėms grupėms“. Jis tiesiog tikroviškesnis, nes minimos etninės savybės yra tautinės savimonės pagrindas, būtent jos yra lietuviams unikalios. Be lietuvių kalbos ir ja grindžiamos kultūros nebūtų lietuvių tautos, ją pakeistų kokia nors kita, gal ir lygiavertė bendruomenė.

Priešpriešindami etninę ir politinės tautos tapatybę, autoriai pažymi, kad politinei tautos tapatybei „nėra reikšmingas biologinis genetinis pradas“, taip lyg duodami suprasti, kad etninis tautiškumas kažkaip susijęs su atavistinėmis atgyvenomis. Bet zoologinis nacionalizmas yra svetimas lietuviškam tautiškumui, nors, kaip ir kiekvienoje tautoje, neapsieinama be rasistų.

Antra vertus, neapgaudinėkime savęs. Esame lietuviai, rūpinamės Lietuva, nes lietuviais gimėme. Beveik ant rankos pirštų galime suskaičiuoti tokius žmones kaip Juozas Eretas ar Viktoras Jungferis, kurie sąmoningai nutarė tapti lietuviais. Čia šiek tiek perdedu, juk lietuvių gretas papildo mišrių šeimų nariai, kitataučiai Lietuvos gyventojai, kurie tampa lietuviais įaugdami į Lietuvos kultūrą, savo likimą susiedami su ja ir kt. Šia prasme tauta, kaip ir šeima, yra likimo bendruomenė, jungianti dabartinius jos narius su buvusiomis ir būsimosiomis kartomis. Kaip ir šeima, ši bendruomenė nėra uždara. Žmonės gali į ją įsilieti, o nutautėdami – palikti.

Leidinio autoriai yra linkę vaizduoti politinę tautą tarytum idealą, riterį sans peur et sans reproche. Tikrovė yra gerokai sudėtingesnė. Pirma, nėra grynų politinių tautų. Visos, net JAV ir Prancūzija, turi tvirtą etninį pradą. Užsienietis galėjo tapti Prancūzijos ir JAV piliečiu, bet buvo laukiama, kad jis įsilies į vyraujančią etninę bendruomenę, išmoks jos kalbą, papročius, švęs tautines šventes. Taigi taps ne tik Prancūzijos piliečiu, bet ir prancūzu. Antra, politinės tautos nebuvo pakantesnės ar šviesesnės negu etninės. 1794 m. per patį Prancūzijos revoliucijos įkarštį, kai buvo kuriama pilietinė tauta bei skelbiamos žmogaus ir piliečių teisės, jakobinai atvirai teigė, kad šalies kalba, kaip ir Respublika, turi būti viena, ir įvairiose provincijose uždraudė neprancūziškus leidinius. Vienas pareigūnas pasiūlė suprancūzinti Elzasą, nužudant ketvirtadalį gyventojų ir ištremiant visus kitus, išskyrus aktyvius revoliucijos rėmėjus. JAV tautybių katile buvo verdama kuo grynesnė amerikietiška sriuba. Imigrantai turėjo išmokti angliškai, suamerikoninti savo vardus ir pavardes. Dar 1960 m. kandidatuodamas į prezidentus Johnas Kennedy’s turėjo daugelį įtikinti, kad jis, nors ir būdamas katalikas, nebus pavaldus popiežiui. Antikatalikiškumas ir rasizmas buvo JAV politinės tautos tapatybės sudedamosios dalys. Tik per pastaruosius dešimtmečius vadinamosios politinės tautos tapo pakantesnės ir liovėsi primetinėti savo papročius bei gyvenseną kitakilmiams piliečiams.
Sutinku su leidinio autoriais, kad įsipareigojimas valstybei yra svarbus tautinei tapatybei. Bet nereikėtų jo pervertinti, ypač etninių elementų sąskaita. Įsipareigojimas demokratinei santvarkai, ką Jürgenas Habermasas vadina Verfassungspatriotismus, paprastai nesaisto žmogaus, nepririša jo prie tautos ir valstybės. Jei pirmenybė skiriama pilietinei visuomenei ir demokratinei sanvarkai apskritai, tai racionalus žmogus rinktųsi gyventi šalyje, kurioje jie įgyvendinami geriausiai. Kodėl tokiu atveju įsipareigoti Lietuvai, o ne Estijai, juolab Švedijai ir Suomijai, kurios politiškai pažangesnės? Tad perdėm uolus vadinamosios politinės tautos puoselėjimas gali pakenkti ir tautos, ir valstybės pamatams.

Minėto leidinio autoriai žavisi politinės tautos privalumais, o štai Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas balandį pasisakė už siaurą geografinę Lietuvos sampratą. (Tiesa, liepos pradžioje jis kalbėjo kitaip.) Jis pasisakė prieš dvigubą pilietybę, nes jos įteisinimas reikštų šalies raidos koncepcijos keitimą. Darni ir teisinga pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė Lietuvos Respublikos piliečių esanti kuriama jų tėvų ir protėvių žemėje – Lietuvoje. Muntianas nenurodė, kas sudaro tą „šalies raidos koncepciją“, bet panašu, kad jo manymu Lietuva kuriama Lietuvoje, tad norintieji dalyvauti ją kuriant, turi joje gyventi. Už Lietuvos ribų gyvenantys lietuviai esantys tik šio proceso stebėtojai. Lietuva suprantama kaip geografinis, teritorinis vienetas, o ne kaip etninė lietuvių tėvynė, jų žemė. Fizinis buvimas Lietuvoje, o ne kilmė ar jausmai lemia ryšį su Lietuva. Tad išvykdamas iš šalies teritorijos, žmogus ne tik palieka Lietuvą, bet jos atsisako, gal net „išduoda“, nes nutraukia pagrindinį saitą.

Kompartija sąmoningai diegė šios sampratos variantą. Lietuva buvo Tarybų Lietuva, „Nemuno kraštas“. Tarybų Lietuvą esą kūrė jos gyventojai darnioje tarybinių tautų šeimoje. Už jos ribų gyvenantys lietuviai, išskyrus vadinamuosius „bimbininkus“, t. y. JAV komunistų partijai priklausančius senuosius išeivius, buvo laikomi buržuaziniais nacionalistais, parsidavę svetimoms jėgoms. Komunistų nuostatos buvo nuoseklios. Lietuva buvo SSRS provincija, vienintelė pilietybė buvo „tarybinė“, „kapitalistinių šalių“ gyventojai, nepaisant jų kilmės, priklausė priešo stovyklai.

Bet lietuviai yra maža tauta, o Lietuva jau 150 metų yra emigracijos šalis. Apskaičiuojama, kad iki 1914 m. į JAV atvyko nemažiau negu 300 000 lietuvių, dar 70 ar 80 000 iškeliavo į įvairius Rusijos imperijos miestus. Tad išvyko apie penktadalis tautos. Tarpukariu iš Lietuvos emigravo 102 500 gyventojų, 70% jų buvo lietuviai. Lietuviai santykinai aktyviau emigravo negu kitos Rusijos imperijos tautos, o XX a. trečią dešimtmetį Lietuva emigrantų nuošimčiu pralenkė beveik visas Europos šalis. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė bent 60 000 lietuvių. Nežinia, kiek įsitrauks į dabartinę, vadinamąją trečiąją bangą, bet kalbama apie gal net 400 000. Užsienio trauka yra tradiciškai stipri.

Nors karo metais žmonės bėgo nuo komunistinio teroro, dauguma emigrantų iškeliavo siekdami sau ir savo šeimoms geresnio gyvenimo. Geresnio gyvenimo troškimas nėra nuodėmė, visi mes jo siekiame kokia nors forma, bet ne visiems suteikiamos lygios sąlygos juo džiaugtis savo tėvynėje.

Emigracija sukelia šaliai nuostolių. Ir nepaisant visų pastangų, emigrantai ir jų vaikai ilgainiui nutautėdavo, nors ir likdavo sentimentų protėvių žemei. Prieš 100, net 50 metų žmogus, palikęs šalį, palikdavo ją amžinai. Dabar sąlygos pakito. Pigūs skrydžiai, naujos komunikacijos priemonės, palydovinės televizijos programos sudaro unikalias sąlygas sulėtinti emigrantų nutautėjimą bei ilgainiui skatinti jų grįžimą. Būtų graudu, jei Lietuva, veikiama iš sovietų paveldėta Lietuvos ir lietuvybės samprata, užsisklęstų savyje ir nusigręžtų nuo emigracijos.

Neaiškus politinės tautos puoselėtojų požiūris į emigraciją. Kadangi politinė tauta kuriama Lietuvoje, emigrantai gali būti laikomi nereikalingu balastu. Antra vertus, tai gali būti paskata kovoti už dvigubą pilietybę, nes be pilietybės dalyvavimas politinėje tautoje yra bergždžias.

.lrytas.lt

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 1:56 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007