Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 11:04 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 
Rusų etnopsichologijos bruožai 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Rusų etnopsichologijos bruožai
Paveikslėlis

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Tre Rgs 24, 2008 12:21 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Paveikslėlis

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Tre Rgs 24, 2008 12:23 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Paveikslėlis

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Tre Rgs 24, 2008 12:25 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Paveikslėlis

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Tre Rgs 24, 2008 12:26 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: Rusų etnopsichologijos bruožai
Cituoti:
Baisiausias vergovės palikimas
2011 09 21 /Mykolas Drunga

Šįkart Vakarų spaudos apžvalgoje – arabai ir rusai. Pirma, kas revoliucionieriams po jų pergalės atsitinka, yra tai, kad jie netenka galios. Kaip tik tokį poslinkį arabų pasaulyje prognozuoja gerai jį pažįstantys žurnalistai straipsnyje, išspausdintame dvisavaitiniame „New York Review of Books“.

Husseinas Agha ir Robertas Malley rašo, jog „artimiausią ateitį“ ypač Egipte ir Tunise „ženklins sudėtinga kova tarp kariuomenės, senojo režimo šalininkų ir islamistų. Šios trys jėgos turi šaknų ir išteklių, taip pat ir sugebėjimų bei valios formuoti įvykius.

Regioninės partijos įsigis įtakos, o užsienio galybės taip pat negalės neįsikišti. Todėl galimų rezultatų daugybė – nuo senųjų jėgų restauracijos iki valdžios sutelkimo kariškių rankose, nuo neramios fragmentacijos ir pilietinio karo iki šliaužiančios islamizacijos.

Tačiau vieno dalyko, kurio taip tikėjosi daugelis pašaliečių, būtent, viską pradėjusių demonstrantų pergalės, – beveik tikrai nebus“, – gana liūdnai New Yorko knygų apžvalgoje prognozuoja H. Agha ir R. Malley.

O kad ir Rusijoje greitai nebus tikros demokratijos, teigia teatro ir kino režisierius, scenarijų autorius Andrėjus Končialovskis. Jo straipsnį „Gyvas Rusijos vergovės palikimas“ išspausdino portalas „openDemocracy“.

Jame jis rašo, jog „rusų visuomenė niekada neišmoko už bet ką pajusti atsakomybę. Tik prieš 150 metų panaikinta vergovė, ir tai daugelyje „išlaisvintų“ valstiečių sukėlė panikos pojūtį. Ivanas Karamazovas naudoja Didžiojo inkvizitoriaus legendą tam, jog parodytų, kad lengviau gyventi nelaisviems, kai sprendimus daro tie, kurie galios vertikalėje stovi aukščiau“.

Savo straipsnį A. Končialovskis pradeda cituodamas ne F. Dostojevskį, bet Maksimą Gorkį: „Aš ypač nepasitikiu valdžią gavusiu rusu – neseniai dar buvęs vergu, jis tampa pačiu beatodairiškiausiu despotu, vos tik gavęs teisę įsakyti kaimynui, ką daryti“.

Taip Maksimas Gorkis rašė savo „Nesavalaikėse mintyse“ prieš 90 metų, bet jos nemažiau aktualios ir šiandieną.

Mes susiduriame su despotais kas valandą. Tai durininkas, reikalaujantis parodyti pasą, moteris pasų skyriuje, reikalaujanti papildomų dokumentų, muitininkas, besirausiantis po jūsų bagažą. Tokiom akimirkom tave persmelkia baimės ir pažeminimo pojūtis – kitas vergovės simptomas.

M. Gorkio žodžiais, esame neseniai buvę vergai, kurie, mums nusimetus „savo išorinę vergystę, ir toliau jaučiamės vergais viduje“. Būtent šitaip turėtume suprasti ir A. Čechovo pastabą, kad mums reikia „iš savęs išspausti vergą lašas po lašo“. O tai nelengva“, rašo Andrejus Končialovskis ir tęsia:

„Analizuodami rusų charakterį, tarp jo teigiamų elementų, be abejo, galime išskaičiuoti jautrumą, malonumą, svetingumą, greitą orientaciją, simpatingumą, atjautimą, taip pat sugebėjimą pasiaukoti bei altruizmą.

Kita vertus, pagrindinės neigiamos vertybės yra šios: nenuoseklumas ir žema savivertė, žiaurumas, tikėjimo savimi ir ateitimi stoka, abejingumas savo dabarčiai, nesidomėjimas nuosavybe ir jos negerbimas.

Religijos filosofas Nikolajus Berdiajevas savo 1915 m. straipsnyje „Rusijos žmonių psichologija: Rusijos siela“ teigė, jog „Rusija yra neįsivaizduojamo vergiškumo ir baisaus nuolankumo šalis, visiškai stokojanti individo teisių sąmonės ir neginanti individualaus asmens orumo“.

Ar tai sunku skaityti? Žinoma. Bet tai – nemeluota tiesa“. Toliau A. Končialovskis rašo, jog A. Čechovo frazė apie „vergo išspaudimą iš savęs lašas po lašo“ daug ką pasako. Ne apie paties autoriaus baudžiauninkiškas šaknis, o apie rusų beveik įgimtą polinkį lenktis prieš galinguosius. Paimkite, pavyzdžiui, mane – apie tai jau esu rašęs.

Kai vaikštai Kremliaus koridoriais, kuo aukštesnio rango pareigūną sutinki, tuo „žemesnis“ pats patampi. Ėjau į tuomet buvusio premjero A. Kosygino biurą, ir net negalėjau pasiekti durų rankenos. Kaip rašė prancūzų autorius Pierre`as Beauchampas, „Rūmų durys ne tokios aukštos, kaip žmonės mano. Vienintelis būdas pro jas įeiti yra žemai nusilenkti“.

Stačiatikių bažnyčiose nėra suolų ir tikintieji stovi arba klūpo per visas mišias, kurios gali trukti valandas. Ar tai yra viena iš priežasčių, kodėl rusai garbina valdžią?

Tai tipiškai rusiška – pagarba viršininkų atžvilgiu. Reikia nuolatos iš savęs „išspausti“ šitą bizantišką bruožą, šitą likutinį keliaklupsčiavimo, susirietimo, nusižeminimo, pataikavimo, vergiškumo pojūtį. Plačiai nusišypsai vadinamajam VIP`ui, labai svarbiam asmeniui – tai baisu, bet taip yra.

O jei kas nors nėra ar dar nėra VIP`as, gali jam būti kiek nori nemandagus, net nusispjauti į jo pusę jam praėjus. Kaip pastebėjo Saltykovas-Šedrinas, „mūsų šalyje nėra vidurio kelio – mes arba bučiuojame kam ranką, arba skeliame jam antausį“.

O ir vergystė yra vertikali, „bizantiškų ekscesų“ tęsinys. Mums stačiatikiams, Dievas yra virš mūsų, ir bažnyčioje nesėdime – mes arba stovime, arba klūpome. Ir mes matome žemiškuosius galiūnus irgi turinčius vietą šioje vertikalėje, tarp individo ir Dievo.

Štai kodėl rusas garbina valdžią, o švedas, pvz., ne. Katalikų bažnyčios turi suolus, ir man atrodo, kad jeigu gali atsisėsti ir tavo kojos nesustingsta, tai gali visas savo maldas mintis nukreipti į maldą, o ne į tai, kad greičiau baigtųsi pamaldos. Protestantams Dievas yra horizontalioje tiesėje, todėl ir gali su juo sėdėti prie Komunijos stalo.

Anot Nikolajaus Berdiajevo, „laisvė sunki, vergija – lengva“. Iš tiesų, būti „vergu“ patogu, kai bosas sprendžia visus klausimus, „o aš nepakelsiu nė piršto, kol kažkas man to nelieps“. Šitas rusams būdingas atsakomybės jausmo neturėjimas turbūt yra baisiausias vergovės palikimas.

Neturėti atsakomybės savo šaliai, visuomenei, kuriai priklausai, net savo tėvams ir vaikams ! O be atsakomybės jausmo negali būti kaltės pojūčio. Vėl cituojant N. Berdiajevą, „kaltės jausmas yra pono jausmas“. Todėl, manau, naivu reikalauti kolektyvinio nacionalinio atgailos veiksmo už bolševizmo blogybes“, – rašo A. Končialovskis ir tęsia:

„Manau, kad vokiečių liudijamas istorinės kaltės dėl nacizmo pajutimas rodo, kad ši tauta pajėgi prisiimti atsakomybę už tuos tragiškus metus, kai ji sąmoningai apsisprendė už politiką, privedusią prie nežmoniškų nusikaltimų žmonijai.

Mūsų, kita vertus, nekankina istorinės kaltės jausmas, mes įsitikinę, kad bolševizmas buvo mums primestas, jis mums įkaltas į sielą, ir kad mes už nieką nesame atsakingi – tai JIE yra atsakingi! Ir kaip ilgai tai dar tęsis?“ – baigia savo straipsnį svetainėje „openDemocracy“ režisierius A. Končialovskis.

Galop, Jungtinių Valstijų kairios pakraipos žurnale „Nation“ Benjaminas Nathansas aptaria dvi knygas apie vadinamąjį „atlydį“ N. Chruščiovo valdymo metais šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį. Opus taškas buvo amnestijos, kurios buvo paskelbtos Stalino laikų politiniams kaliniams.

„Eiliniai“ tarybiniai piliečiai to nesuprato, jiems visi tie amnestuotieji buvo kriminaliniai nusikaltėliai, tarsi patvirtinant A. Končialovskio tezę, kad tarybiniams piliečiams laisvės troškimas – ne savaime suprantamas dalykas.

Vienos tų knygų autorė Miriam Dobson aiškina, „jog ne tik režimui sukelta baimė, kad inteligentija per greitai išlaisvinta, bet visų pirma šiurkšti viešoji reakcija į amnestiją padarė tai, kad bandymas šeštojo dešimtmečio pabaigoje sovietinę sistemą reformuoti žlugo. Tai sutrukdė pastangoms sukurti apsaugą nuo valstybinio teroro“.

Nuo savęs galime pridurti, kad ir daugeliui Lietuvos žmonių taip persinešė tas rusiškos vergovės ir bolševizmo kvapas, jog atsakomybės jausmo neturėjimas turbūt yra baisiausias palikimas ir mums.

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Rgs 23, 2011 12:59 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007