Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 12:15 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Logotropija, arba Jausmai dėžėje 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė Logotropija, arba Jausmai dėžėje
Logotropija, arba Jausmai dėžėje
VITALIJA PILIPAUSKAITĖ

Paveikslėlis
Piramidė. 1980
Agnes Denes

Skaitant jauniausios kartos (gimusių maždaug 1975 m. ir jaunesnių) atstovų kūrybą į akis krinta vienas naujas, iki šiol lietuvių literatūrai nebuvęs būdingas bruožas, susijęs su pakitusia politine ir ekonomine Lietuvos padėtimi, – čia gausu patirčių, įgytų keliaujant po užsienio šalis, uždarbiaujant, besimokant ar tiesiog gyvenant jose, atspindžių. Pasirinkusi keletą jaunų rašančių moterų knygų, nusprendžiau pažvelgti į jas būtent šiuo aspektu.

Aleksandros Fominos apsakymas „Dėžių pranašumai“ (rinkinys „Nepaprastoji padėtis“) pasakoja apie lietuvių bendruomenę Londone. Jaunuoliai gyvena vadinamajame skvote – tuščiame name be šeimininkų, kai kurie iš jų dirba, kai kurie per dienų dienas tiesiog bastosi po miestą, susipažįsta ir išsiskiria, įsimyli ir linksminasi. Visa tai jie daro nelegaliai, tik, žinoma, tėvai to nežino. Skurdi buitis, ligos, policijos reidai, galiausiai skvoto uždarymas – atrodo, jaunuoliams tenka išgyventi pragarą, tačiau pasakotojos balsas to neišduoda, nutyli, nes „vaikščiodamas ieškant užsiėmimų, už kuriuos tau kažkas mokėtų, gali prisižiūrėti tokių tipažų, kad bematant pasijunti laimingas“ (p. 23). Pasakotoja ir jos draugas apsigyvena didelėje dėžėje tiesiog gatvėje, kur valgo, miega ir mylisi, ir niekuo nesiskundžia – tiesiog mėgaujasi akimirka ir laisvės pojūčiu pasaulyje, kuriame niekas į tave nekreipia dėmesio. Valkatos? Vargu, nors, norint įvardyti taip gyvenančius žmones, greičiausiai tai pats tinkamiausias žodis. Tik šiuo atveju jis kažkodėl netinka. Juk, pasakotojos žodžiais, „[k]oks skirtumas, ar valysi klozetus kabakuose, ar rašysi referatus universitete: ir vienas, ir kitas užsiėmimas turi po tiek pat malonumo bei prasmės“ (p. 22).

Gyventi dėžėje – XXI a. pr. net ne iššūkis, ne maištas, ne susitaikymas ir ne apsileidimas. Gyventi dėžėje – tik vienas iš daugelio kasdien ištinkančių nuotykių, tokių kaip gripas vasarą ar linksmas vakarėlis, tai pasirinkto gyvenimo stiliaus atributas. Be to, gyventi dėžėje Vakaruose, pasirodo, yra „kur kas įprastesnis dalykas nei Rytų Europoje, ir technikos pažanga gelbėja žmonių kailius tiesiogine žodžio prasme“. Pasakotoja, žvelgdama su švelnia ironija, atranda ir teigiamų tokio gyvenimo aspektų: „[j]uk yra taip neapsakomai malonu žvelgti į praeivius iš apačios ir šypsotis, nes jie gi viso to nesitiki: tegyvuoja staigmenos“ (p. 26). Pasakotojos žvilgsnis kritiškas, bet ne smerkiamas, atviras, bet ne naivus. „Tikriausiai tai humanizmas nežmogišku veidu“ (p. 27), „jų vaikai tikriausiai greičiau numirtų badu, nei nusipirktų maisto, reklamos skirtos ne vaikams, o suaugusiems“ (p. 29), – svarsto ji apie žmones ir jų santykius Vakarų pasaulyje.

Panašus kritiškas požiūris į Vakarų kultūrą išlaikomas ir Gabrielės Klimaitės knygoje „Liūdnas malonumas“. Ši kritika nėra tušti svarstymai ar neigimas be argumentų, ji yra susijusi su pasakotojos ar jai svarbių sutiktų žmonių išgyvenimais. Novelės „Šuo, Balkanai ir nesibaigiančios istorijos“ ašis – pasakotojos sutiktas Igoris iš Makedonijos, dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris „nekentė albanų, niekino serbus, savo gimtąjį miestą Bitolą vadino šiknos skyle ir sakė, kad jo šalyje nėra nieko, kas jam patiktų“ (p. 21). Išryškinama karo paliestų valstybių būklė ir jose gyvenančių jaunų, talentingų žmonių padėtis. „Negaliu gauti norimos muzikos, knygų, rūbų. Pinigų taip pat. Net nenumanau, kada pagaliau baigsiu turizmo studijas“ (p. 21), – sako Igoris. Lietuvė, makedonietis, italas, latviai, azerbaidžanietis ir kitų tautybių jauni žmonės susitinka Danijoje, jaunųjų lyderių kursuose, skirtuose etniniams dalykams, ir imasi improvizuoti: rengti tapybos sesijas, naktimis klaidžioti po miestelį ar eiti į mišką su deglais, rūkyti marihuaną, ant biliardo stalų šokti striptizą ir kiekvieną progą išnaudoti kūrybiškai. Užklupus lietui, jie užsuka į pirmą pasitaikiusią sodybą ir su 88-ąjį gimtadienį švenčiančiu danu, kalbančiu tik daniškai, geria alų. Arba susipažįsta su Danijos indėnais (!), kurie kepa krabus pajūryje ir dainuoja viską iš MTV dainų dešimtuko. Danijoje, kaip ir Anglijoje, toks elgesys nėra įprastas, – supranta pasakotoja, tačiau čia taip pat niekam nerūpi, ką tu darai. „Who cares“ – toks yra Igorio ir apskritai šių dviejų prozininkių tekstų leitmotyvas. Prasminga daryti tik tai, kas tau atrodo svarbu. Taip gyvenant nėra sunku atsisveikinti, kaip ir nėra sunku susipažinti; svarbiausia – akimirka ir jos patyrimas. „Nėra ko verkti, kai prisirinkai tiek atsiminimų“ (p. 26), – paskutinę naktį Danijoje pasakotojai sako Igoris ir padovanoja karolius iš saldainių, vėliau pats juos ir suvalgo.

G. Klimaitė Lietuvos keliaujančiam jaunimui skiria visą novelę. Galima teigti, kad tai puikus jaunosios kartos ar bent jos dalies apibūdinimas; tam tikras išplėtotas kartos apibrėžimas, perteikiamas novelės pavadinimu – „Sugrįžę draugai“. Tai karta, išsiskirianti žmonių santykiais. Novelės veikėja sėdi savo kambaryje, klauso muzikos, žiūri į dangų ir prisimena draugus – vienas ką tik grįžo iš „Jungtinės Vagių Karalystės“ – Londono, kur remontavo barą, „žadėjo „užversti“ negrę“ ir sutiko daug lietuvių, kitas ten pat dirbo statybose ir tiek sustiprėjo, kad „net ilsėtis nebereikėdavo“ (p. 37); bičiulis, su kuriuo pasakotoja gėrė arbatą, „uždėjo Chulijų Iglesiją“, „dainavo ispaniškai, mojavo šaliku, sakė, kad išvažiuos gyventi į Madridą“ (p. 38); dar kiti trys dirbo Amerikoje – vienas jų, anksčiau buvęs abstinentas, prieš pat Osamos bin Ladeno išpuolį buvo „dvyniuose“, vėliau grįžęs į Lietuvą ėmė gerti, antrasis išjungė elektrą keliems Čikagos kvartalams, o trečiasis mėsos kombinate skrodė vištoms vidurius, „ten pasigavo kažkokį smegenų virusą ir „nušoko nuo proto“ (p. 39). „Nebežinau, kaip jam baigėsi“ (p. 39), – baigia ji pasakoti draugų istorijas – turbūt panašias į daugelio jaunų lietuvių.

Pasakotoja apibendrina savo draugų patirtis: išvažiuodami mes nepaliekame draugų ar tėvynės, nes „[t]ikri draugai, žygiai ir panašiai neturi vietos, reikia atsisakyti lokacijos paieškų. Draugystė, kaip ir tėvynė, nėra nei vieta, nei laiko taškas“ (p. 39). Čia galima prisiminti sociologo Anthony Giddenso mintį, kad vienas iš esminių modernių institucijų prigimties ir jų daromo poveikio elementų yra iškūnijimas, laiko ir erdvės tuštėjimo procesas, arba „socialinių santykių „iškėlimas“ iš lokalinių kontekstų ir jų naujas artikuliavimas neapibrėžtomis laiko bei erdvės trajektorijomis“.

Jauniausiai kartai visiškai pasikeitė sąvokos „draugas“ turinys: nebeliko sentimentų, prisirišimo, ašarų ar priekaištų dėl užmaršties. Dabar draugai – ne tie žmonės, kuriuos myli, o tie, kuriais domimasi. Štai kaip pasakotoja mato save ir savo draugus ir kaip toks santykių tipas susiformavo: „Mizantropas su filantropu seniai suartėjo ir pagimdė trečiąjį – „logotropą“, neutralų mielą mokslininką, nei mylintį, nei nekenčiantį žmogų, tačiau juos išmanantį (ar besistengiantį) ir aistringai tiriantį. Nuostabų santykių koordinatorių, turintį gerų draugų, bet galintį ir be jų apsieiti. [...] Mes – diskretiškos epochos ekspertai, mes neniekinam pagalbos ar užuojautos, nors pasikeitė jų pobūdis, mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa – fantazijos, pramogos – ramybės. Savo dvasinius klozetus valome nepretenduodami į draugo higieną. Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo pykčio. Tarsi naujieji budos, nušvitę ne po vyšnia, o ant kelmo, vadinamo pofig. Ir nereikia kalti prie kryžiaus laiko, jis iš draugystės neatėmė grožio, bet pavertė ją liudijimu. Mes vienas kito liudininkai, o ne broliai kančioje. [...] Mamutą dabar gali užmušti ir vienas, o draugystė yra toks pat tavo gabumų įrodymas, kaip pinigai, hobiai ar aukštas IQ rezultatas“ (p. 40–41). Ir dar: „Visi gali išvažiuoti, vis viena tai nieko nekeis. [...] Mielas drauge, išvažiuok be tikslo ką nors bandyti, tiesiog dink. Pripažink visuotinį hedonizmą ir mėgaukis už draugus. [...] Amerikos ten, kur gerai, bet ne tam, kad būtų gerai. Pofig į kurią pusę“ (p. 42). O sugrįžus ir susitikus, svarbiausia, yra ką papasakoti, galima pasikalbėti apie naftos kainas ir saldžiarūgštę vištieną, ir niekas nejaučia tuštumos. Nei laikas, nei erdvė nebedaro jokios įtakos draugystei, nes nuo jų nebepriklauso bendravimo kokybė: „Nesakysim: „Ačiū Dievui, kad sugrįžai“, bet „faina“ – kad tau ten patiko“ (p. 42).

Šiek tiek vyresnės autorės Ugnės Barauskaitės romane „O rytoj vėl reikės gyventi“ į emigraciją pažvelgiama tik probėgšmais. „Londonas visus suėda, ir niekas iš ten grįžt nebenori“ (p. 150), – konstatuojama, tačiau nei emigracijos priežastys, nei juolab padariniai nėra aptariami. U. Barauskaitės pasakotojos gyvenimas apskliaudžiamas ta erdve, kurioje ji pati veikia, ir kelionė pasirodo tik kaip miglota ir net visai nerimta svajonė („noriu kur nors nukeliauti: gal į Ispaniją, gal į Rusiją. Ispanijoj man patinka klimatas, o Rusijoj – vyrai“, p. 153). „Noriu emigruoti“ (p. 234), – teigia ji, tik emigracija šiuo atveju reiškia ne išvažiuoti dirbti į Londoną – o pakeisti pasaulį, planetą. Antrajame romane „Dešimt“ minties apie emigraciją apskritai atsisakoma: „Prisiekiu: emigravusi mirčiau. Mirčiau be Lietuvos peizažo“ (p. 160).

Jaunos lietuvaitės emigrantės dalia, išgyvenimai, nusivylimai ir atradimai gana įdomiai atskleidžiami Indrės Jonušytės romane „Rožių sala“. Nors šis romanas priskirtinas prie meilės romanų žanro ir svarbiausia jo siužeto linija – lietuvės Rūtos Tėjos meilė graikui, perskaityti knygą įdomu būtent jaunos moters, pasaulio pilietės, patirties požiūriu (beje, pasakojama pirmuoju asmeniu). Kai lietuviai „[v]yrai išbando Europos ekonomiką, moterys – Europos vyrus“, – pristatydamas šią knygą šypteli Skirmantas Valiulis („Literatūra ir menas“, 2005.IX.9).

Šiame romane išplėtojami A. Fominos, G. Klimaitės apčiuopti emigracijos aspektai ir atpažįstama U. Barauskaitės romano „O rytoj vėl reikės gyventi“ problematika, dar labiau išryškinamos galimybės rinktis ir klysti. Tačiau nors galimybių daugiau, jos beveik nesikeičia: darbas, vakarėliai, seksualinė laisvė, svaigalai, blizgus žmogaus ir gyvenimo paviršius bei vienatvės tuštuma viduje: „Šį rytą pabudau skaudančia nuo pagirių galva. Londonas skendi Kalėdų šurmulyje. Tokie kaip aš, neturintys čia šeimos, atostogas leidžiame, pirkdami dovanas namiškiams ir toli likusiems draugams, o vakarais skęstame nesuskaičiuojamų vakarėlių ir karnavalų maratone. Tas maratonas – savotiškas savisaugos mechanizmas: geri, šoki, bendrauji. Išlieji emocijas, išsunki ir išsekini save. Grįžęs į tuščius namus, nebeturi energijos savęs gailėtis. Esi įklimpęs į visuotinį, neaprėpiamą, sarkastišką realybės šou. Esi nereikšminga ir niekam nerūpinti pigiai blizgančio vienkartinės meilės ir sintetinių laimės tablečių kupino pasaulėlio dalis. Gali nebent pasiguosti: tokių daug, tokie – mes visi, nesuprasta laisvų vienišių karta“ (p. 9). I. Jonušytė nekelia klausimų apie tokio gyvenimo priežastis ir padarinius, nereflektuoja savo pačios tapatybės, teksto neproblemina. Rūtos Tėjos istorija – tai tikra šiuolaikinės Pelenės istorija, šviesiaplaukės lietuvaitės pasaka, laimingai pasibaigianti Graikijoje. Tik, deja, nedaugelio lietuvaičių likimas svetimose šalyse yra pasakiškas; romane esama užuominų apie moterų iš Rytų Europos prostituciją Vakarų šalyse: „Jis nėra pirmas graikas, visas lenkes, čekes, rusaites ir su jomis tapatinamas lietuvaites laikantis laisvo elgesio merginomis. Šlykšti reputacija, kuri tikriausiai persekios dar ne vieną Lietuvos merginų kartą“ (p. 54).

Rusijoje šiuo metu rašoma gana daug romanų apie jaunas moteris, dirbančias prostitutėmis Vakarų Europos šalyse ar ištekėjusias už užsieniečių, jie vadinami „Intergirl“ romanais (juk ne kartą girdėjome apie Vakarų Europos gatves užplūdusią posovietinių šalių merginų armiją). Kad ir labai fragmentiškai, ši problema užgriebta I. Jonušytės romane. Skaičiusieji „Miegančių drugelių tvirtovę“ pridurs – ir išplėtojama Jurgos Ivanauskaitės. Iš tiesų išplėtota, tačiau kažkaip negiliai, neskausmingai, tarsi tik dėl intrigos, siekiant suvilioti skaitytoją. Kažkodėl nepalieka nuojauta, kad konkretus, tiesus G. Klimaitės pripažinimas pofig, nors ir nesiejamas su jokia konkrečiai išgyvenama Sandros, Jurgos ar Jurgio istorija, šią dramą atspindi geriau ir esmingiau – kokia stiprybė nerti va taip, stačia galva, į didžiąją pasaulio erdvę, nebetelpant Lietuvoj! Ir kaip nebėra į ką atsiremti, ir koks esi vienas, kai viskas tik taip – iš pofig...
Šiaurės Atėnai. 2006-09-10 nr. 812

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Rgs 14, 2006 1:01 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007