Sero Keno Robinsono įtaigi kalba apie švietimo sistemą, kuri turėtų puoselėti (o ne smukdyti) kūrybiškumą. Joje pranešėjas išskiria tris pagrindinius dalykus: išskirtinį žmogaus kūrybiškumą, nežinomybės būseną dėl ateities ir vaikų gebėjimą kūrybiškai pažvelgti į naujoves. Lietuvoje ypač aktualūs kūrybiškumo ugdymo klausimai, todėl manome, kad sero Robinsono mintys aktualios ir mūsų švietimo sistemai.

Pagrindinis K. Robinso teiginys – „Šiais laikais kūrybiškumas švietime yra ne ką mažiau svarbus už raštingumą“.

K. Robinso konferencijos pranešimas

Labas rytas. Kaip gyvuojate? Buvo puiku, tiesa? Visa tai mane tiesiog pakerėjo. Tad gal jau eisiu… (juokas salėje).

Šiai konferencijai būdingi trys aspektai, susiję su tuo, apie ką ketinu kalbėti. Pirma, tai išskirtinis žmogaus kūrybiškumas, kurį matėme visų dalyvių kalbose ir pasirodymuose. Kokia įvairovė, koks spektras!

Antra, mes visi esame nežinios būsenoje, kai kalbame apie ateitį. Sunku nuspėti, kaip viskas gali klostytis. Mane domina švietimas, tiesa sakant, pastebiu, kad švietimas domina visus. Negi jūsų nedomina? Ir tai labai įdomu. Jeigu dalyvauji kviestiniuose pietuose ir pasakai, kad dirbi švietimo srityje… nors tiesa sakant, ne taip jau dažnai dalyvauji tokiuose pietuose, jeigu dirbi švietimo srityje (salėje juokas). Tavęs niekas nekviečia.

Įdomu ir tai, kad vieną kartą pakviestas, antrą kartą jau nebūni kviečiamas. Man tai keista. Bet jeigu jau esi, ir jeigu kažkas pasiteirauja: „Kuo užsiimate?“ ir atsakai, kad dirbi švietimo srityje, tada regi, kaip pašnekovo veidas ima blykšti. Mintyse galvoji: „o dieve, kodėl tai nutinka man? Vienintelį savaitės vakarą, kurį galėjai skirti pramogai“ (Juokas).

Tačiau, kai paklausi apie jų išsilavinimą, jie ima tave kalti prie sienos, Nes tai yra viena iš tų temų, kurioms žmonės giliai neabejingi, tiesa? Kaip religija, pinigai ir pan.

Mane švietimas domina labai, ir, manau, jis domina visus. Mums švietimas yra ypatingos svarbos sritis, iš dalies dėl nuostatos, kad būtent švietimas veda į ateitį, – …kurios nesame pajėgūs įžvelgti. Susimąstykime: vaikai, kurie šiemet pradėjo eiti į mokyklą, į pensiją išeis 2065 metais.

Pastarasiaas keturias dienas klausėmės ekspertinių vertinimų, tačiau niekas negali pasakyti, tačiau niekas negali pasakyti, koks pasaulis bus po penkerių metų. Ir vis dėl to manoma, kad vaikus mokome ateičiai. Manau, kad ateities nenuspėjamumas yra didesnis, nei bet kada.

Trečiasis dalykas yra tas, kad kaip bebūtų, visi mes sutariame, kad vaikai turi ypatingų gebėjimų inovacijoms. Kalbu apie vakarykštį Seirenos pasirodymą, – ji buvo nepakartojama. Tiesa? Kvapą gniaužė stebint jos mesitriškumą. Ji nepakartojama, tačiau, vertinant vaikystės kontekste, ji nėra išskirtinė. Matėme pasišventųsį žmogų, kuris atrado talentą. Teigčiau, kad visi vaikai turi milžiniškus talentus. Kuriuos mes negailestingai paleidžiame vėjais. Taigi, norėčiau kalbėti apie švietimą ir apie kūrybiškumą.

Mano teiginys yra toks: dabar švietimas yra nemažiau svarbus, negu raštingumas, ir į jį turime žvelgti kaip į lygiavertės svarbos dalyką. Tai tiek ir tenorėjau pasakyti. (Plojimai)

…nesenai išgirdau nuostabią istoriją – mėgstu ją perpasakoti – apie mažą mergaitę piešimo pamokoje. Ji buvo šešerių. Klasėje, sėdėdama paskutiniame suole, ji piešė. Mokytoja pasakojo, kad jai būdavo sunku sutelkti dėmęsį, tačiau šioje piešimo pamokoje ji buvo susikaupusi. Pakerėta mokytoja priėjo prie mergaitės ir paklausė: „Ką tu pieši?“ Ji atsakė: „Piešiu Dievą.“ Mokytoja tarė: “ Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas.“ Mwergaitė atsakė: „Netrukus sužinos.“ (Juokas salėje)