Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 7:16 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
Karlas Gustavas Jungas 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Karlas Gustavas Jungas
Karlas Gustavas Jungas (1875-1961)

C.G.Jungas S.Freudo mokinys, davė pradžią analitinei psichologijai. Tačiau jis nesutiko su Freudo panseksualistiniu libido traktavimu. Jungo manymu, asmenybės pagrindas ir jos konfliktų šaltinis yra ne lytinis potraukis, o psichinė energija apskritai, t. y. bet koks poreikis, nebūtinai susijęs su kūnu. Jungas manė, kad aplinkos dėka tik tik pasireiškia visa tai, ką žmogus atsineša ateidamas į šį pasaulį. Egzistuoja tam tikra paveldima psichikos struktūra, kuri vystėsi šimtus tūkstančių metų ir ji verčia žmogų išgyventi bei realizuoti savo gyvenimišką patyrimą tam tikru būdu. Juo asmenybės psichikos sluoksniai yra gilesni, juo labiau jie netenka individualumo ir juo labiau jie tampa autonomiškai funkcionuojančiomis sistemomis. psichikos "dugnas" yra "pasaulinis", kolektyvinis.

Kalbėdamas apie pasąmonę Jungas teigia, jog pasąmonė susideda iš viso to, kas mums nežinoma, kas žinoma, bet apie ką šiuo metu negalvojame, ką žinojome, bet pamiršome, nuslopinome, ką pajuto mūsų jutimo organai, bet ko neužregistravo sąmonė, visa tai, ką darome nesuvokdami, kad darome, o taip pat visa tai, kas dar niekada Žemės istorijoje nebuvo sąmonė (menininkai, kūrybingi žmonės tuos dalykus suvokia pirmieji, jie šiuo požiūriu yra visuomenės priešakyje). Jungas skiria "asmeninę pasąmonę", kai kalba apie tai kas yra nuslopinta. Tačiau pasąmonė apima ir tai, kas nėra įgyta individualiai, o paveldima: instinktai ir archetipai. Instinktai ir archetipai sudaro kolektyvinę pasąmonę.

Archetipai.
Tai universalūs, objektyvūs pasąmonės tūriniai. Jungas išsąmiai aprašė kai kuriuos archetipus: personos, šešėlio, anima, animus (moters ir vyro vaizdiniai), savasties. Grynas archetipas betarpiškam patyrimui neprieinamas. Archetipus Jungas sieja su pasakomis, mitais, tačiau pastarieji skiriasi nuo archetipų savo apdorota forma. Simbolių, vaizdinių, veiksmų pavidalu archetipus galima aptikti sapnuose, mokslo bei meno kūriniuose ir t.t. Simbolis, vaizdinys, veiksmas yra tarsi talpa, kuri atveda archetipo energiją iki sąmonės lygio. Archetipas išjudina veiksmui įvykių seką. Jungo teorija pagrįsta archetipų bipoliariškumu. Abu poliai vienas kitą veikia ir papildo. Pavyzdžiui, jei veikia vaiko archetipas, tai būtinai turime kalbėti ir apie tėvo arba motinos archetipą.

Vaiko archetipas.
Vaikas simbolizuoja kažką naujo, kažką, kas žmoguje reikalauja globos ir priėmimo. Dieviškasis vaikas Kristus simbolizuoja kažką atėjusio visiškai naujo, kas priverčia karalius (t. y. nusistovėjusią tvarką) nusilenkti jam. Asilai ir jaučiai prie lopšio - tai žmogaus instinktai, kurie turi būti greta, kai jis rūpinasi savo sielos dieviškuoju pradu. Tik gimęs kūdikis jau grėsmėje, nes jam grąsina Erodas. taip ir žmogaus impulsai, vos tik gimsta, kai tam iškyla grėsmė (grėsmė būti nuslopintiems).

Dieviškas kūdikis žmoguje simbolizuoja talentus, potenciją. Bet visada prieš šį šventumą atsiranda vidinė kova, kaip Erodas. Įsitikinimas, kad neturi teisės gyventi, užimti vietą. Jei nėra gero motinos archetipo, tai vaikas išauga manydamas, kad neturi teisės gyventi. Vienas pacientas turėjo labai išvystytą pareigos ir atsakomybės jausmą, apsigimęs lyderis. Žmonės jį suvokdavo kaip tėvą pozityviąja prasme. Jo gyvenimas buvo grįstas aukštais idealais. Kiti jam buvo svarbesni. Savo poreikius jis buvo pasirengęs atidėti. Jo paties gyvenimas jam nebuvo toks prasmingas.

Vaikystėje jo tėvas dirbo toli, kad galėtų išmaitinti šeimą. Jo sesutė buvo fiziškai ir protiškai nepilnavertė. Jis prisiėmė atsakomybę už šeimą ir tapo šeimos galva. Trūko pinigų mokslui, todėl juos užsidirbdavo pats. Jis anksti suaugo. Jo spontaniški , laisvi jausmai buvo išstumti. Ir kitus impulsus susietus su savimi jis išstumdavo. Vėliau terapijos eigoje jis susapnavo sapną, tarsi eina koridoriumi ir koridoriaus gale neapsakoma šviesa, pilna džiaugsmo ir juda link jo. Jis sako "Tėve, tėve, ar tu atėjai?" Sapne jis jautė, kad yra priimtas, kad jam leista būti su visom jo šešėlinėm pusėm, kad jis priimtas be jokių gerų darbų. Pajautė, kad būti vaiku tai malonė, tai reiškia, kad viskas bus atleista. Sapnas pacientui leido pajusti savyje mažą vaiką. Kadangi jis pilnai buvo susitapatinęs su tėvo archetipu, todėl jis išstumdavo visą save į šešėlį. Sapnas parodė, kad pradėjo reikštis vaiko archetipas.

Persona.
Antikoje personomis buvo vadinamos kaukės, kurias dėvėdavo aktoriai. Jungas teigia, kad persona egzistuoja dėl adaptacijos arba asmenybės patogumui. Bet jokiu būdu tai nėra tapatu individualybei. Personai ypatingai rūpi santykiai su objektyviu pasauliu. Persona tai socialinis drabužis. Jei nusirengi drabužius, lieki nuogas ir pažeidžiamas. Žmonės, kurie ateina į psichoterapiją su personos problema, paprastai blogai jaučiasi savo rūbuose. Sunkiai randa žodžius, kad išreikštų savo jausmą. Reikia rasti "rūbą" savo jausmui. Persona - tai tam tikras poreikis turėti santykį su pasauliu. Tai - išorinis individo veidas. Jei yra problemų su persona, tai žmogus gali sapnuoti save nuogą (dažnai viešoj vietoj) arba netinkamai apsirengusį.

Jungas teigia, kad persona atsiranda tarp 10 - 13 metų. Dabartiniai analitikai mano, kad tai atsitinka gimus ar net prieš gimimą. Persona atsiranda vaikams mėgdžiojant tėvus. Persona didele dalimi priklauso nuo autoritetų ir todėl didele dalimi formuojasi per imitaciją. Tai - imitacijos malonumas, pasaulio tyrinėjimo džiaugsmas. Asmenybė gali turėti daug visokių personų, visokių vaidmenų. Tačiau, kai žmogus pereina nuo vienos personos prie kitos, tai tas momentas yra pavojingas, nes individas tuo metu lieka tarsi nuogas, netenka apsaugos.

Anima ir animus.
Jei persona yra išorinis individo veidas, tai anima (animus) yra vidinis individo veidas. Anima atstovauja moteriškąją vyro pusę, o animus - vyriškąją moters pusę. Anima (animus) papildo personą talpindama savyje visas bendrąsias žmogaus savybes, kurių trūksta personai. Kartais labai griežtas, kategoriškas žmogus viduje gali būti nepaprastai jautrus. Jei persona intelektuali, anima bus jausminga. Anima ir animus vystosi didžia dalimi pagal tėvo ir motinos modelį. Tai formuoja moteriškus bruožus vyro asmenybėje ir vyriškus - moters asmenybėje. Sąmoningai suvokta ir integruota anima vyrui suteikia emocinį gylį, įkvėpimą. Sąmoningai suvoktas animus moteriai duoda jėgą, drąsą, objektyvumą, intelektą. Tačiau, kai anima ir animus lieka pasąmoningi, tai jie valdo žmogų. Tada anima gali skatinti irzlumą, blogą nuotaiką, dirglumą, nerealius laimės idealus, kas žmogų izoliuoja nuo pasaulio. Animus tokiu atveju skatins moteryje neapgalvotus sprendimus, nuomones, išplaukiančias iš primityvaus intelekto ir atriboja nuo pasaulio.

Apie animos pobūdį galima spręsti iš personos. Jei personą, kaip adaptacijos išorinėje aplinkoje instrumentą stipriai įtakoja aplinkos sąlygos, tai animą (animus) formuoja pasąmonė. Primityvioje aplinkoje persona būtinai įgauna primityvius bruožus, o anima (animus) tada perima pasąmonės archainius bruožus. Susitapatinimas su persona autonomiškai veda individą į nesąmoningą susitapatinimą su anima (animus). Tada negali būti sąmoningo ryšio su pasąmonės procesais. Bet kas rigidiškai sutapęs su savo išorine role, patenka vidinių procesų valdžion. Dar daugiau, anima (animus) tada suprojektuojama į realų konkretų objektą (žmogų), su kuriuo įeinama į beveik visiškai priklausomą ryšį. Dažnai būtent taip formuojasi tragiški meilės ryšiai. Anima (animus) yra tarsi tiltas į pasąmonę. Sapnuose anima (animus) išgyvenimai susiję su lyties specifiškumo nebūvimu, su ilgesio, susižavėjimo jausmais.

Šešėlis.

Tai visų asmenybės bei kolektyvinių psichinių elementų suma, kuriems neleidžiama pasireikšti gyvenime dėl jų nesuderinamumo su sąmoninga nuostata. Todėl jie jungiasi į palyginti autonomišką, pasąmoningą asmenybę, turinčią visiškai priešingas tendencijas. Sąmonės atžvilgiu šešėlis yra kompensuojantis. Jo efektas gali būti ir pozityvus ir negatyvus. Kaip atsiranda šešėlis? Vaikystėje yra daug dalykų, kurių tėvai nori iš vaikų, ir kuriuos draudžia. Tai, kad yra šešėlyje, verčia jausti gėdą, kaltę, pavydą, įtūžį. Kai vaikai yra gerai išauklėti, daug ką laiko savyje. Pavyzdžiui, viena moteris atėjo į psichoterapiją kamuojama labai stipraus pavydo. Pasakodama visokias savo kasdieninio gyvenimo istorijas, kaip ateina pavydas, ji priėjo prie savo šeimos istorijos. Ji gimė emigravusioje į JAV čekų šeimoje. Taigi jau jos tėvai kentėjo dėl to, kad buvo nukirsti nuo savo istorijos ir kad buvo vargšai. Tėvai skatino vaikus išmokti kalbą, įsisąvinti naują kultūrą, gerai mokytis, adaptuotis. Viso to ši moteris sėkmingai siekė, bet liko jausmas, kad ji kitokia.

Objektyvūs pasąmonės turiniai jau egzistuoja iš anksto. Vienas iš tokių yra paliktumo (išstūmimo, praradimo) archetipas. Tėvai šį archetipą jau išgyveno per ištrėmimą, o ji išgyvena jį jausdama nušalinimą. Archetipas tai lyg gyvenimo tema, kuri egzistuoja dar ateinant žmogui į gyvenimą. Jų pašalinti negalima, bet reikia atrasti asmeninę erdvę. Sapnuose šešėlinė figūra visada būna tos pačios lyties, kaip ir sapnuotojas. Darbas su šešėliu tai labai lėtas darbas, tarsi ėjimas per tamsų kambarį, graibant rankomis ten esančius daiktus. Žodžių neužtenka, viskas turi būti patirta, iškentėta jausmais. Šešėlinės savybės turi būti pamatytos istorijos kontekste.

Kompleksai.
Tai psichikos fragmentai, kurie atsiranda traumų ar tam tikrų tendencijų poveikyje. Tai individo poreikis prisitaikyti ir nesugebėjimas to padaryti. Kompleksai sutrikdo atminties procesus, sukuria blokus, aptemdo sąmonę. Jie automatiški, todėl atsiranda ir išnyksta pagal savo nuosavus dėsnius. Komplekso metu situaciją žmogus mato nerealią, per komplekso akinius. Kompleksas visada emociškai nuspalvintas, jis turi emocinę šerdį - tai, kas laiko kompleksą surištą. Užtenka kokio nors neutralaus įvykio, kuris primena tą emociją ir iškyla visas kompleksas, kurio metu pradeda veikti įprastos gynybos, aktyvuojasi visi prisiminimai, o taip pat iškyla ateities lūkesčiai. Anksčiau buvo manoma, kad komplekso priežastis tai praeityje (dažniausiai vaikystėje) buvusi konkreti traumuojanti situacija ir jos reikia ieškoti. Jungo pasekėjai mano, kad tai generalizuota (apibendrinta) reakcija, kad žmogus reaguoja ne į vieną situaciją, o į visas panašias. Pavyzdžiui, vienas pacientas vyras negalėdavo nieko daryti, net pasirašyti, kai šalia atsistodavo kitas vyras. Vaikystėje jis turėja griežtą tėvą, po to turėjo direktyvų mokytoją, kuris atsistojęs šalia baksnodavo pirštu į jo sąsiuvinį. Komplekso metu šis vyras tarsi įkrisdavo į vaikystą, išgyvendavo komplekso vaikiškąjį aspektą, o suaugusiojo aspektą suprojektuodavo į kitą vyrą. Komplekse individas būna tol, kol nepatiria savyje dviejų komplekso aspektų (šiuo atveju-vaiko ir tėvo).
Komplekso metu yra susitapatinama su vienu aspektu, o kitas suprojektuojamas į kitus žmones. Už komplekso stovi archetipas. Žinojimas, kad turi tokį kompleksą nepadeda. Ne žmogus turi kompleksus, o kompleksai turi jį. Dirbti reikia su konkrečiais vaizdiniais, fantazijomis, simboliais, kurie pasirodo sapnuose.

Vienas pacientas sapnavo pomidorą, kurį jo tėvas išmetė. Kadangi jis nieko daugiau negalėjo apie tai pasakyti, tai psichoterapeutas paprašė: Įsivaizduokite, kad jūs pats esate pomidoras ir kažkas nori jus išmesti. Ką jūs jaučiate tam, kas nori jus išmesti?…Kažkas yra jumyse, kas nori išmesti jūsų dalį, kuriai išauginti reikia daug šilumos…Yra kažkas, kas turi poreikį gauti daug žmogiškos šilumos, kad subręstų. Kada tai būna, kai jūs norite atsisakyti šiltų jausmų? Ką jums reiškia būti emociškai šiltu.
Savastis. Savastis yra visos psichikos centras, apimantis sąmonę ir pasąmonę, o taip pat - praeitį, dabartį ir ateitį.

Savastis tai centrinis archetipas, kuris nusako visą vystymąsi. Taip pat Jungas traktuoja savastį kaip Dievo įvaizdį sieloje, kaip psichinį organą suvokimui to, kas dieviška ir amžina. Išorinis pasaulis yra labai svarbus, bet žmogus turi paisyti ir to, ko reikalauja savastis. Negerbti savasties reikalavimų, tai rizikuoti gyventi neprasmingą gyvenimą. Vienas vyriškis tikrovėje sprendė problemą, ar toliau būti vaistų pardavėju ir gauti gerą atlyginimą, ar būti menininku, rašytoju, daug dirbti, neturėti tvirtų garantijų ir konfliktuoti dėl to su šeima. Savo sapne jis matė save juodaodžiu bliuzo muzikantu. Tai atvejis, kai savastis kartais pareikalauja ego pralaimėjimo.

Ego.
Pagal Jungą ego yra ir archetipas, ir kompleksas. Archetipas - todėl, kad žmogus paveldi gebėjimą būti sąmoningu. Kita vertus ego turinys atspindi ir konkrečią bei asmenišką individo patirtį. Šia prasme ego yra kompleksas. Ego atsakingas už į sąmonę ateinančios informacijos atranką. Informacija ateina iš išorinio pasaulio ir vidinio. Ego atrenka ją ir susistemina. Šia prasme ego yra laikomas sąmonės centru. Jis atsakingas už tai, kad informacija neužplūstų individo, kad individas turėtų apibrėžtas ribas ir liktų iš dalies nepriklausomas. Ego atsako į klausimą "kas aš esu?" Tai savo savybių žinojimas, savo kompleksų bei archetipų įsisąmoninimas. Ego vystymasis vaikystėje siejamas su motinos archetipu ir motinos komplekso įsisąmoninimu. Vėliau formuojantis edipiniams santykiams tampa labai svarbūs tėvo archetipas bei kompleksas. Taip pat tai susiję su autoriteto bei menkavertiškumo kompleksais. Ego vystymasis susijęs su asmeninio šešėlio formavimusi, o vėliau - jo pripažinimu ir integravimu. Ir kiti archetipai svarbūs ego vystymuisi. Ypatingai ego vystymuisi reikšminga savastis. Manoma, kad ego atsiranda iš savasties. Vėliau ego bręstant ryšys su savastimi tolsta ir darosi silpnas. Ego-savasties ryšio palaikymas leidžia geriau įsiklausyti į savasties siunčiamus signalus ir kontroliuoti gyvenimiškas situacija.

Medžiaga paruošta Vaičiūlienės VPU

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Spa 11, 2005 12:28 am
Aprašymas WWW
Standartinė 
„Tas, kas nori ką nors sužinoti apie žmogaus psichiką, iš eksperimentinės psichologijos neišmoks beveik nieko. Jam bus pasiūlyta apleisti tikslų mokslą, atsisveikinti su studijomis ir keliauti per pasaulį vedinam savo žmogiškosios širdies. Tik čia, kur kalėjimų siaubas, beprotnamiai, apleistos priemiesčių aludės, viešnamiai, lošimo namai, kur elegantiški salonai, fondų biržos, socialistų susitikimai, bažnyčios, naujųjų tikėjimų propaguotojų susirinkimai, fanatikų sektos, tik per meilę ir neapykantą, tik patirdamas visokių pavidalų aistrą savo paties kūnu, jis įgys daugiau žinių nei jų gali suteikti vadovėliai, galbūt jo kojos sutins, bei jis, turėdamas tikrų žinių apie žmogaus sielą, žinos, kaip reikia gydyti nuovargį.“
(Carl Jung)


Tre Gru 07, 2005 5:09 pm
Standartinė 
Beje, Jungas priklausė slaptam druidų kovenui... Tai paaiškėjo po mirties... Rusų kalba yra išleista Jungo knyga, tai greičiau jo dienoraščiai, tai ką nusprendė publikuoti geriausi jo draugai, išvardinti testamente... Tai užrašai apie tai, kaip jis surado arhetipus ir kitus dalykus, tai jo užrašai darbinių sąsiuvinių paraštėse... Nors kažkiek gaila, kad 4/5 visų užrašų atsidūrė židinyje, prie kurio Jungas labai mėgo pasišildyti kojas :)


Paskutinį kartą redagavo Vigintas Pir Gru 12, 2005 1:09 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Šeš Gru 10, 2005 12:45 am
psichologas konsultantas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Geg 14, 2005 10:42 am
Pranešimai: 273
Miestas: Buvusi sostinė
Standartinė 
Cituoti:
<...>Rusu kalba yra išleista Jungo knyga, tai greiciau jo dienoraščiai,<...>


O kaip vadinasi ta knyga ir kur ją galim įsigyti? Kažkaip apie tai nieko negirdėjau :roll:

_________________
Tiesa, kaip šešėlis po tavo kojom...
Aš esu, vadinasi tu gyvas<:)


Šeš Gru 10, 2005 1:45 am
Aprašymas
Standartinė 
Kauno izoteriniame knygyne, pas Algimantą geriausia kolekcija psichologinių knygų. Jei labai reikia, jis ir pačią kreiviausią iš kažkur ištraukia :) Kaip tiksliai vadinasi pamiršau, kažkam paskolinau prieš kokius 3 metus :) Na, kai būsiu knygyne galėsiu paklausti :)


Šeš Gru 10, 2005 11:57 am
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Gnostikai 6-me dešimtmetyje padarė didelę įtaką šveicarui K.G. Jungui. G.Filoramo teigimu, Jungas juos laikė giluminės psichologijos pradininkais. Aklas ir arogantiškas demiurgas primena susvetimėjusį žmogaus Ego, praradusį ontologinį ryšį su savo tikruoju Aš. Pasakojimas apie Sofiją
primena žmogaus psichiką, praradusią ryšį su kolektyvine pasąmone ir kurią reikia "gelbėti".
Cituoti:
Gnostikai pasaulio sutvėrime ieškojo prasmės. Jiems Adomas ir Ieva buvo kiekvieno žmogaus du dvasios principai: Adomas - psichikos ar sielos įsikūnijimas; Ieva - pneuma arba dvasios. Siela, pagal gnostikus, apima asmenybės emocines ir mąstymo funkcijas, o dvasia - žmogiškąjį sugebėjimą suvokti dvasinius dalykus. Pirmasis - žemesnysis "Aš" (psichologijos giluminis ego); antrasis - trancendentinis. Tad Ieva savo prigimtimi pranašesnė už Adomą.

Gnostikai: Sutvėrimo veiksnys straipsnis čia
http://www.elnet.lt/vartiklis//plato/sophia.htm

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pir Sau 09, 2006 3:26 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Archetipo koncepcijos vystymasis iki K.Jungo

Paul Schmitt pateikia tokį termino “archetipas” paaiškinimą: “Pirmoji dalis „arche“ reiškia pradžią, kilmę, priežastį, pirminį šaltinį ir principą, bet kartu ir vadovaujančią padėtį, aukščiausią valdžią, vyriausybę (kitaip, tam tikrą dominavimą); antroji dalis „type“ reiškia vėją ir kas jo sukurta, monetos reljefą, … formą, vaizdą, kopiją, prototipą, modelį, tvarką ir normą, … šiuolaikine prasme, šabloną, pagrindo formą, pirminę formą (pvz., forma, apibūdinanti panašias žmonių, gyvūnų ir augalų rūšis)”
Tuo tarpu van der Hammer siūlo „type“ kildinti iš graikų „typos“, kuris iš pradžių reiškė „klišę“ (tuščią formą arba matricą).

Terminas dažnai vartotas metafizine Idėjos prasme, būtent, kaip Dievo minties, pagal kurią sukurti visi daiktai (Filonas iš Aleksandrijos ir panašia prasme naudojęs Plotinus). Tikėtina, kad pats Jungas terminą paėmė iš dviejų šaltinių: “Corpus Hermeticum” ir Dionysius Areopagite “De Divinis nominibus”. Bet jis panaudotas ir Irenėjaus “Prieš erezijas” bei Augustino “De diversis guaestionibus”, o vėliau Agrippa von Mettesheim “De occulta philosophia”. Jis sutinkamas Pico della Mirandola (1463-1494) “De Dignitate Hominis”, iš kur vėliau jį perėmė Kembridžo platonistai, pvz., Henry More (1614-1687).

XVI a. Johannes Kepler juo išreiškė idėjas ar formas, egzistavusias iki Dievo minties – savo prigimtimi geometrines. Kadangi žmogaus siela yra Dievo atvaizdas, žmogus gali suvokti archetipines geometrines formas, pagal kurias sudarytas pasaulis. Šį terminą panaudojo ir Rene Descartes 1641 m. leidimo “Meditationes Prima Philosophia”, o vėliau ir John Locke.
Ypač pažymėtinas trancendentinės morfologijos „archetipo“ vartojimas XIX a. Sąvoka pakito nuo Kanto “intellectus archetypus”, kuris perduoda tikslingą sukūrimą, koordinavusį visų gyvų būtybių organizacijos principus, į Getės “Urbild” arba visų stuburinių “pradinį planą”, kurį sudarė stuburo slankstelių tvarka bendra skirtingoms rūšims, nors specifiniai elementai ir skiriasi. Šią koncepciją labiausiai išvystė britų morfologas Richard Owen (be Getės, remdamasis ir C.G.Carus). Vėliau Owen ir pirmtakų sukurtą homologijos sistemą drastiškai pakeitė Darvinas. Kartu keitėsi ir “archetipo” sąvoka: “Paaiškinimas [stabilių šablonų] didele dalimi remiasi nuoseklių nežymių pokyčių atrankos teorija… Jei tarsime, kad visų žinduolių, paukščių, reptilijų pirmtakas, kuris gali būti pavadintas archetipu, turėjo galūnes, sudarytas bendru principu… galime iškart suprasti vieningą galūnių struktūrą visoje klasėje”.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Sau 17, 2006 12:26 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Sinchronizmas
Asmenybės teoretikai ilgai daugelį metų ginčijosi, ar psichologiniams procesams tinka mechanizmo ar teleologijos sąvokos. Anot mechanizmo sampratos, procesai vyksta priežasties ir poveikio sąlygojami. Vieni dalykai seka kitus, prieš tai ėjęs apibūdina dabartinį. Teleologija teigia, kad mus lydi mintys apie ateitį, paremtos tikslais, prasmėmis, vertybėmis ir t.t. Mechanizmas susijęs su determinizmu ir gamtos mokslais. Teleologija susijusi su laisvais troškimais. Ji retai pasitaiko. Ji vis dar įprasta tarp moralės ir įstatymų normų besilaikančių, religingų filosofų ir, žinoma, tarp asmenybės teoretikų.
Froidistai, bihevioristai, paprastai laikosi mechanistinio požiūrio, o tuo tarpu neofroidistai, humanistai, egzistencialistai – teleologinio požiūrio. Jungas tikėjo, kad abu požiūriai reikšmingi, bet pridėjo dar vieną sinchronizmo požiūrį, kurio atsiradimą paskatino Jungo pokalbiai su A.Einšteinu 1909-10 ir 1912-13 metais:“Tai buvo pati Einšteino reliatyvumo teorijos vystymo pradžia; ir jis pirmasis privertė mane galvoti apie galimą laiko bei erdvės reliatyvumą, kaip ir jų psichinį sąlygotumą. Daugiau kaip po 30 m. tai mane suvedė su fizikos prof.W.Pauli, kuris kreipėsi dėl psichoterapijos ir kurio sapnai paskatino pradėti tirti alchemijos simbolizmą, bei paskatino mano tezių apie psichikos sinchronizaciją atsiradimą”.
Idėja kilo, kai Jungas negalėjo paaiškinti “prasmingų sutapimų” sapnuose ir fantazijose su tikrais įvykiais. Tad 1930 m. atsirado terminas “sinchronizacija” – jam aiškinant senovės kinų burtų, I Qing, veikimo principus. Bet tik 1951 m. sinchronizacijos teorija buvo pristatyta trumpoje brošiūroje “Uber Synchronizitat”.
Sinchronizmas - dviejų, nesusijusių priežastiniais ar teleologiniais ryšiais, tačiau susietų savo reikšme, įvykių susidūrimas. Kartą klientas pasakojo apie susapnuotą skarabėjų, netrukus toks pat vabalas skrisdamas atsitrenkė į langą. Dažnai žmonės sapnuoja mylimų artimųjų mirtį, o rytą sužino, jog tas žmogus iš tiesų mirė beveik tuo pat metu. Kartais draugai tuo pačiu metu skambina vienas kitam. Daugelis psichologų tai vadina atsitiktinumais arba bando įrodyti, kad tai įvyksta dažniau, kai apie tai galvojame. Jungas tikėjo, jog galima įrodyti egzistuojant kolektyvinės pasąmonės ryšius tarp mūsų ir mūsų draugų bei mus supančios aplinkos apskritai.
Sinchronizacija susideda iš dviejų veiksnių:
a) nesąmoningas vaizdinys patenka į sąmonę tiesiogiai ar netiesiogiai sapno, idėjos arba nuojautos forma;
b) objektyvi situacija sutampa su tuo turiniu.
Vėliau Jungas sinchronizacijos koncepciją naudojo “siaurąja prasme”, kad atskirtų nuo “nepriežastinio sutvarkymo”, kuris įžvelgiamas skaičių savybėse arba kvantinėje fizikoje (Heisenbergo neapibrėžtumo principas) ir nėra ribojamas laiko. Kartu su W.Pauli, Jungas archetipų koncepciją pabandė išplėsti taikydamas visai materijai ir energijai: “Kadangi psichika ir materija yra tame pačiame pasaulyje ir netgi yra nuolatiniame sąlytyje ir grindžiamos nenusakomomis, trancendentinėmis [savybėmis], tai ne tik įmanoma bet ir labai tikėtina, kad psichika ir materija yra to paties dalyko [kurį vadino ‘unus mundus’] du skirtingi aspektai” [W.Pauli tai papildė: “Fizinis ir psichinis gali būti priimami kaip du vienas kitą papildantys realybės aspektai”].
Unus mundus sudaro visos išankstinės sąlygos, nusakančios empirinius reiškinius, tiek psichinius, tiek fizikinius – jos savo prigimtimi archetipinės ir todėl visiškai nesuvokiamos, nes savo pobūdžiu dar nėra geometrinės ar loginės. Archetipai yra unus mundus tarpininkai: sąveikaudami su psichika, jie dinamiškai tvarko vaizdus ir idėjas; su fizikiniu pasauliu – bendrieji materijos ir energijos principai. Tad archetipai yra anapus fizikinio pasaulio “nepriežastinio sutvarkymo”. Kai archetipai vienu metu veikia abiejose srityse, atsiranda sinchronizacijos reiškinys [pagal W.Pauli, tiltas tarp juslinio suvokimo ir idėjų].
Jungas niekuomet nebuvo tikras dėl savo religinių įsitikinimų. Bet šią neįprastą sinchronizmo idėją galima lengvai paaiškinti induizmo požiūriu į realybę. Induizmas teigia, kad mūsų asmeninis ego yra tarsi salos jūroje: mes žiūrime į pasaulį ir vienas kitą tarsi į atskiras esybes. Tačiau mes nematome, jog po vandeniu esame sujungti vandenyno dugno.
Išorinis pasaulis vadinamas maya, kuri reiškia iliuzija, ir yra laikoma Dievo sapnu arba Dievo šokiu. Dievas jį sukuria, tačiau jis neturi savo realybės. Mūsų asmeninę realybę jie vadina jivatman – individuali siela. Bet tai taip pat susiję su iliuzija. Visi mes esame tąsa vienintelio Atmano, arba Dievo, kuris išdalina save po gabalėlį, kad užmirštų savo identiškumą, kad tos dalys taptų atskiros ir nepriklausomos, kad jos taptų mumis. Bet iš tiesų jos niekuomet nebūna atskiros. Kai mirštame, prisikeliame ir tampame tuo, kuo esame nuo pradžių – dievais.
Kai sapnuojame ar medituojame, pasineriame į savo pasąmonę, artėdami prie savo tikrojo “aš”, kolektyvinės pasąmonės. Tokioje būsenoje mes esame ypač atviri bendravimui su kitų asmenų ego. Sinchronizmo dėka Jungo teorija ne tik priartėja prie parapsichologijos, bet ir bando paaiškinti jos fenomenus.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Sau 17, 2006 12:33 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007