http://www.lhpa.lt/hp.html
Humanistinė psichologija
- trumpa humanistinės psichologijos istorinė raida ir pagrindinės idėjos (Aleksandras Kučinskas).

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą "griežtai mokslinę", tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta "trečiąja kryptimi", priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.
Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W.James), Vilhelmas Diltėjus (W.Dilthay), Eduardas Šprangeris (E.Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A.Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C.G.Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.
Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.
Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May) . Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Pastaruosius du metus teko lankytis LHPA rengiamoje vasaros stovykloje.
Įspudžiai geri Tai netik puiki proga pailsėti nuo miesto.Stovyklos metu vyksta įvairūs užsiėmimai (meditacija,joga,sapnų grupė,...).Gyvenimas miške,palapinėje irgi labai gerai yra Beto visada šalia yra žmonių kurie jei turi kokių problemų tau jąs padės išspręsti(patarimu ar dar kuo).Sunku žodžiais viską pasakyti
Tai stovyklai esu dėkingas užtai kad parodė ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius meditacijos kelyje ir kas geriausia-parodė pačiu laiku kai jau nežinojau kur dėtis ir norėjos dingti iš šio pasaulio

Humanistiniai etiudai
Rimvydas Budrys

1.Broliai juodvarniai ir sesutė

Kadaise dar priešistorinės stagnacijos ir ateistinio materializmo laikais Lietuvoje gyveno būrelis brolių juodvarnių ir viena jų sesutė. Broliai smagiai sau kartu skrajojo, o sesutės niekas nepažinojo, nes ji gyveno kažkur atsiskyrusi. Visi broliai turėjo psichologų diplomus, nes buvo truputį mokyti. Vieną dieną į Lietuvą įžengė Istorija ir prasidėjo religinio idealizmo epocha. Tada broliai panoro susilyginti su daktarais ir tapti tikrais Psichoterapeutais. Ir ne bet kokiais, o savitais, turinčiais savus tikėjimus. Jie jau ir anksčiau jais domėjosi, bet nebuvo pasikrikštiję. Ir todėl negalėjo vadintis savo pasirinktu vardu. Ieškodami krikštatėvių, kai kurie broliai lėkė į užsienius, o daugelis juos kvietė pas save ir vietoje priėmė patepimą. Bet patys drąsiausi patys save pasikrikštijo, nes dar priešistoriniais laikais slapta praktikavo.
Mikliausias tapo Brolis-Psichoanalitikas. Jis iš karto susirado sau krikštatėvius, nes jų visame sviete buvo pilna. Ir tuoj pat kitiems paskelbė, kad jis jau ne koks juodvarnis psichologas, o Psichoanalitikas, turintis savo krikštatėvį Froidą. Dėl to juos dar galima vadinti Froidistais. Netrukus jį perspjovė trys broliai, patys save pasikrikštiję Broliu-Humanistu trijuose asmenyse: tiesiog Brolis-Humanistas, Brolis-Egzistencialistas ir Brolis-Transpersonalistas. Lygiai kaip tikrų tikriausiame tikėjime: Dievas-Tėvas, Dievas-Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taip Brolis-Humanistas atsikeršijo Broliui-Psichoanalitikui, kuris teturi kažkokius savo “Super-ego”, “Ego” ir neaiškų “Id”.
Neužilgo prasidėjo ir kitų brolių juodvarnių masinės krikštynos. Į Lietuvą plūstelėjus grupei psichosintezės adeptų, netikėtai atsirado Brolis-Psichosintetikas, siekiantis iš kažkokių tai sub-asmenybių susintetinti tobulą savo pavidalą. Atsirado ir Brolis-Geštaltistas, norintis iki galo viską užbaigti. Pasirodė ir tamsos nemėgstantis Brolis-Pozityvistas, bandantis susikurti kuo šviesesnį savo paveikslą. O Brolis-Adleristas matyt dėl savo kompleksų tikruoju Individualisto vardu taip ir neišdrįso pasikrikštyti. Pasitenkino savo krikštatėvio vardu. Tuo tarpu Brolis-Analitikas atskleidė savo polinkį į dvilypumą net varde, nes mielai atsišaukia, kai būna vadinamas jungistu. Besikrikštydamas jis susipainiojo net savo lytyse ir pabandė apsimesti ta paslaptingąja sesute. Todėl dabar jį tiksliau būtų vadinti “Brole”. O Broliui-Psichodinamikui nepasisekė. Jį iš karto pradėjo pravardžiuoti “dinamistu”. Matyt, ne tik dėl jo silpnybės procesų dinamikai. Dvigubą vardą priėmęs Brolis-Transakcinis Analitikas, pasimaišė su savo trejybės idėja. Gal jam reikėjo pasiimti visus tris vardus, pavyzdžiui- “Transakcinis Analitinis Bernas”. Taip būtų paminėtas ir jo krikštatėvis. O šiaip jam turėtų rūpėti Brolio-Humanisto egzempliorius. Broliui-Šeimos Analitikui nepasisekė, nes jis dėl nelemto sutapimo negalėjo priimti savo krikštamotės vardo ir tapti Broliu-Satyriku.
Kitų brolių krikštynos mažiau nusisekė. Kažkodėl neatsirado Brolio-Psichodramo. Matyt čia kaltas Nekrošius su savo teatru. Dideliam Brolio-Humanisto džiaugsmui, taip ir nesusitupėjo Brolis-Bihevioristas, kuris potencialiai irgi galėjo būti trigubas: tiesiog Brolis-Bihevioristas, Brolis-Kognityvistas ir Brolis-NLP-istas. Greičiausiai dėl savo materialistinės orientacijos jie taip ir nesusigundė idealizmo galimybėm. Ir toliau liko įnikę savo mokslinėse džiunglėse.
Gavę vardus, išsibarstė visi Broliai kas sau. Kiekvienas pradėjo skleisti savo naują tikėjimą, burti aplink save bendraminčių ratelius ir arti tik savus dirvonus. Taip nebeliko juodvarnių būrelio, o jų paslaptingoji sesutė, taip ir nepasirodžiusi, kažkur prapuolė. Gal iš tiesų ji apsimetė kokiu nors Broliu ir taip pagaliau tapo emancipuota. Štai tokia atrodė Lietuva po Krikšto.

2. Humanistinis gyvūnas

Vieną vasaros vakarą prie laužo sėdėjo būrelis humanistų ir svarstė, koks gyvūnas jiems yra artimiausias. Kas be jų pačių dar turi humanistinę prigimtį. Bet svarbiausia buvo humanistam susirasti savo toteminį gyvūną, kurį jie galėtų globoti. Ta proga humanistai padarė smegenų šturmą: atidžiai klausėsi vienas kito, beveik nesiginčijo ir, pritariamai mykdami, leisdavo visiems pasisakyti. Taip surado gausybę tinkamų kandidatų. Bet niekas iš humanistų nenorėjo imtis sprendimo, kuris iš tų gyvūnų yra geriausias. Šturmas netikėtai baigėsi, kai pasigirdo netoliese besiganančios karvės mūkimas. “Ženklas”- tarė viena prietaringa humanistė. “Tai-karvė” – visiems vienu metu toptelėjo. O vienas prašvitęs humanistas prisiminė- “Indija…Šventas gyvulys ta karvė”. “Karvė irgi tokia pat romi kaip ir mes”- padarė išvada kita humanistė. “Svarbiausia, dabar mes ,kaip ir psichoanalitikai, galėsime melžti savo klientus ir nesigėdyti” – atrado vienas pragmatiškai nusiteikęs humanistas.
Taip karvė tapo humanistų toteminiu simboliu, kurį galima pastebėti ir ant humanistų būrelio ženklo. Nors to patys nepripažįsta ir sako, kad tai stilizuotas Humanistas. O pati humanistinė psichologija tapo tokia populiari Lietuvoje būtent dėl karvės. Juk lietuviai atėjo iš Indijos.

3. Humanistinis heroizmas

Jau nuo seno Humanistas turėjo du priešus- Psichoanalitiką ir Bihevioristą. Iš mažens jų nemėgo todėl, kad anie buvo vyresni už jį. Ir dar dėlto, kad jie visaip tyčiojosi iš jo, pravardžiuodami Humanistu – Egoistu ar Humanistu-Komunistu. Ir tik dėl to, kad Humanistas turėjo polinkį labai domėtis savo asmeniu ir siekė tobulumo. Bet labiausiai Humanistą erzino jų užgauliojimas, kai jie sakydavo, jog Humanistas nieko negali ir turi humanistinę impotenciją. Ir vėl tik dėl to, kad Humanistas norėdavo kuo švelniau su kitais apsieiti ir nesikišti ten, kur nereikia. Kai Humanistas kiek paaugo, jis nutarė įrodyti esąs netoks. Apsiginklavo Fenomenologija ir kibo savo priešams į atlapus. Jis apkaltino abudu visokiais baisiais “Izmais”. Bet šito niekas iš judviejų nepabūgo, nes ir taip žinojo, kad turi tokias silpnybes. Išsigando visai ko kitko – paties Humanisto. Kas galėjo pagalvoti, kad šitas minkštas Humanistas gali būti tokiu aršiu ir kovingu. Nuo tol nutarė skaitytis su humanizmu. Taip neužilgo atsirado humanistiškai orientuoti psichoanalitikai ir net humanizmui prijaučiantys bihevioristai. Mat jie buvo studijavę Darviną ir žinojo, kad natūralioje atrankoje išgyvena tik stipriausi. Dėlto nutarė taip pasiskiepyti, kad įgytų humanistinį imunitetą. Nes juk niekas nenori išnykti.

4. Humanistinė orientacija

Jau nuo ankstyvos vaikystės Humanistas labai norėjo tapti dideliu žmogumi ir taip apstumti Psichoanalitiką. Dėl Bihevioristo jis nesuko sau galvos, nes anas vis dar žaidė su beždžionėm. Greitai Humanistas suprato, kad vienam bus sunku aplenkti Psichoanalitiką. Todėl pradėjo burti visokias grupes ir kompanijoje šturmuoti humanistines aukštumas. Taip jis pamėgo grupinius santykius ir apleido individualius kontaktus. Ir nė pats nepastebėjo kaip jo humanistinė orientacija nusidažė poligamine spalva. Šios modernios Humanisto orientacijos pavyzdys greitai užkrėtė kitus ir žaibiškai tarp visų paplito. Tiktai vienintelis Psichoanalitikas atsilaikė tokiai pagundai ir toliau išliko ištikimas klasikinei tradicijai. Štai koks stiprus pasirodo besąs Psichoanalitiko “Super-ego”. Ir koks silpnas Humanisto asmeninis prisirišimas.

5. Ką mėgsta Humanistas

Dėl savo modernios orientacijos Humanistas pamėgo ne tik grupinį darbą, bet ir grupinį šventimą, kur yra daug valgių, gėrimų ir kur galima pasišnekėti su kokia Humaniste. Tiesa, Psichoanalitikas irgi mėgsta balius. Bet tik todėl, kad čia galima patirti pirminį malonumą. Humanistui malonumas mažai terūpi, jam kur kas svarbesnis yra bendrumo jausmas. Ir jis tai patiria kartu su kitais mušdamas būgnus ir net dainuodamas net graudžias oratorijas. O ypatingo polėkio pagautas, šokdamas su kokia Humaniste. Su bendrumo jausmu Humanistas eina miegoti ir toliau gyvena sapnų pasaulyje. Ten irgi patiria kokį nors bendrumo jausmą.Tiesa, atsibudus jam kartais yra neaišku, iš kur pas vieną kitą Humanistę atsiranda vaikai. Jis negali patikėti, kad būtų įsisukęs koks Bihevioristas. Todėl šventai tiki, kad vaikus joms atneša gandras. Vis dėlto koks naivuolis tas Humanistas…

6. Nacionaliniai humanizmo ypatumai

Senų senovėje Lietuvoje apie humanizmą niekas nieko nežinojo. Ir niekam dėl to neskaudėjo galvos ir niekas dėl to nesikankino nemiga. Laisvalaikiu vyrai ramiai sau gėrė midų, o moterys patenkintos nešiojo gintarinius karolius. Be jokio sąžinės graužimo atsimušdavo nuo užpuolikų ir toliau tykiai savo miškuose tūnojo. Ir tai būtų tęsęsi nežinia dar kiek, jei ne visokios šmėklos, kurios pradėjo viena po kitos plūsti į Lietuvą iš kitų kraštų. Jos vadinosi visokiais keistais nesuprantamais vardais ir aiškino, kad su jomis yra geriau gyventi. Be jų lietuviai pražus, niekada netaps tikrais žmonėmis ir liks laukiniais. Lietuviai tuo tarpu nenorėjo būti laukiniais, nes save laikė toli pažengusiais miškiniais. Be to jie pagarbiai žiūrėjo į dvasių pasaulį,o šmėklos irgi turėjo kažką dvasiško, nors ir buvo svetimos. Palaipsniui jie priprato prie tų keistų vardų, tarp kurių buvo ir humanizmas. Ir taip įsileido tas šmėklas į savo namus. Neužilgo pastebėjo, kad ir midus apkarto, ir karoliai nebegražūs. Atsirado ir galvos skausmas su nemiga. Laisvalaikiu gi lietuviai pradėjo tarpusavyje muštis ir ginčytis, nesutardami kuri šmėkla yra teisingesnė. Po kiek laiko jau niekas nebegalėjo suprasti, kodėl jie tapo tokie vangūs, nebenori su niekuo kariauti ir vis stengiasi kaip nors visiem įtikti .Taip lietuviai išvengė laukinių likimo ir neužilgo pagarsėjo savo humanizmu kaip nacionaliniu bruožu. Ir net rodė juo pavyzdį, įvarydami siaubą aplinkiniam. Taip Lietuvoje buvo ruošiama dirva humanistinei psichologijai.

7. Humanisto šešėlis

Užklydo kartą Humanistas į vieną jungistų renginį, seminaru vadinamą. O ten visi tik šneka apie kažkokį šešėlį. Sako, kad visi turi savo šešėlį, nors dažniausiai jo nemato.Susirūpino Humanistas, kad jis irgi nemato savo šešėlio. Neištvėręs ir paklausė susirinkusių jungistų, koks yra Humanisto šešėlis? Gal iš šono jiems geriau matosi. Ilgai kraipė galvas jungistai, bandydami įžvelgti Humanisto šešėlį. Ir kažkodėl vis klausinėjo tai apie jo sapnus, tai apie vaikystę. Po to paskelbė tokią savo išvadą – Humanistas turi du šešėlius, kurie be to tarpusavyje neintegruoti. Ir tai gali grėsti šešėline šizofrenija. Išsigando humanistas tokios diagnozės, kuri jam priminė šešėlinę ekonomiką. O dar baisiau buvo tai, kad vienu Humanisto šešėliu pasirodo besąs Psichoanalitikas, o antru- Bihevioristas. Pabandė įsivaizduoti jų integraciją. Ir pamatė kažką vepenantį ir gulintį pasliką Bihevioristą ant kušetės, o Psichoanalitiką uždarytą kartu su beždžione narve. Nors tokia integracijos eiga Humanistui patiko, bet nusiramino tik kitą dieną, kai išvydo tikrąjį savo šešėlį. “Kvailiai tie jungistai. Humanistas šešėlį turi dieną, o naktį jis yra vienas. Ir jokie psichoanalitikai su bihevioristais man iš paskos nesekioja”. - Nusprendė jis.

8. Humanistas ieško Bihevioristo

Susirūpino kartą Humanistas, kodėl Lietuvoje nėra tikro Bihevioristo. – “Kažkokia netvarka su tais bihevioristais Lietuvoje. Amerikoj jų pilna, o pas mus anei kvapo. Nėra net kaip pasižiūrėti į vieną iš savo šešėlių. Nors iš kitos pusės ir gerai, kad jie nesipainioja po kojom kaip kokie psichoanalitikai. Matyt lietuviška terpė nepalanki bihevioristam”- nusiramino Humanistas. “Niekas nieko nesprogdina, jokių teroristų ir dėlto nėra reikalo reaguoti. Tiesiog egzistencinis liūnas visokiem karštakošiam”. “Bala nematė to Bihevioristo, bet nors kokia Bihevioristė pasipainiotų. O tai atsibodo tas humanisčių murkavimas. Stimulo ir veiksmo norisi…”- ir su ta mintimi tėškėsi kakta į medį. “Visi potencialūs Bihevioristai pas mus yra tikri stuobriai”- padarė išvadą Humanistas iš tokio sutapimo. – “Gerai pasidarbavo ta žalčių Eglužė”.

9. Humanistas ant kušetės

Nusispjovęs ant Bihevioristo, Humanistas nutarė aplankyti savo antrą šešėlį. Kojos nejučia atvedė pas pažįstamą Psichoanalitikę. “Noriu seanso”- tarė jis tik įžengęs į jos kabinetą. “Noras - man įstatymas. Gulkis ant kušetės”-Tarė Psichoanalitikė. “Tau nieko nereikės daryti” – kiek nuvylė Humanistą. “Dabar man turėsi sakyti viską, kas tik tau ateis į galvą. Pradėsim nuo to, kas tau yra svarbiausia.” –“ Kas tu esi?”- staiga ji paklausė. “Humoristas, atsiprašau, -Humanistas” – atsakė kiek sutrikęs Humanistas. “Na vat ir papuolei… Padarei klaidą. Tai labai svarbu ir daug ką reiškia, apie ką tu net nenutuoki. Toliau aš tavęs nebestabdysiu ir tu galėsi laisvai asocijuoti, pradedant nuo žodžio “humoristas”. Pradedam.” Ir Humanistas pabėrė:
Humoristas
Linksmas
Juokingas
Išradingas
Kūrybingas
Gabus
Galintis
Galingas
Baisus
Nuožmus
Siaubingas
Bihevioristas” – išsigandęs užbaigė jis.
“Gerai”- sustabdė jį psichoanalitikė. –“Viskas aišku. Dabar pradėsim analizę”. – “Tu bijai bihevioristo, kuris tave nuskriaudė vaikystėje. Ir dėlto tu tapai visus užjaučiančiu humanistu. Bihevioristas yra tavo “Super-ego”, kuris tave baudžia. Tai esmė. Viskas”.
“O jungistai sakė, kad Bihevioristas yra mano šešėlis. Kaip tai gali būti?”- suabejojo Humanistas. –“O kitas mano šešėlis yra Psichoanalitikas”- prisipažino jis.
“Tuoj išsiaiškinsim, kas tau yra Psichoanalitikas”- užkibo psichoanalitikė. –“Greitai pasakyk “Psichoanalitikė”. “Psichotikė”- išpoškino nustebęs Humanistas.
“Na vat ir turime siūlo galą”- pasitenkino psichoanalitikė. “Dabar vėl viską pakartosime. Pradėsime nuo žodžio “Psichotikė”. Ir Humanistas vėl pažėrė:
“Psichotikė
Pasiutusi
Pikta
Pakrikusi
Išpaikusi
Įnoringa
Išdykusi
Patrakusi
Nenuorama
Neklaužada
Patarška
Perekšlė
Višta”- nustebęs baigė jis.
“Na vat ir turime”- patenkinta konstatavo psichoanalitikė. – “Tai reiškia, kad tau psichoanalitikė yra višta. O psichoanalitikas tada – gaidys? Idomu…”- trumpam susimąstė ji. –“Vis tiek viskas aišku. Dabar pradėsime analizę”: “Psichoanalitikė tave siutina, nes ji yra įnoringa, o svarbiausia nuo tavęs nepriklausoma. O tu esi po jos padu. Ir niekur nuo to nepasidėsi. Mama tave vaikystėje visaip popino ir tu jauteisi kaip kiaušinis po višta. Ir dėlto tu tapai laisvės ieškančiu humanistu”. “Taigi, psichoanalitikė yra tavo nerealizuoti norai, arba pasąmonėje slypintis “Id”, mūsiškai šnekant”.- užbaigė ji.
Humanistas vos nenualpo, tai išgirdęs.- “Tai mano antras šešėlis yra ne psichoanalitikas, o višta”- išlemeno jis.
“Taip. Gali būti ir gaidys, bet tada aš suabejočiau tavo orientacija”- patikslino psichoanalitikė. –“Mūsų seansas parodė, kad Bihevioristas yra tavo tėvas, o psichoanalitikė – tavo mama. Tėvas tave baudė, o motina perdėtai globojo. Dėl to tu tapai tokiu egoistišku humanistu, o ne susipratusiu psichoanalitiku.”- užbaigė Psichoanalitikė.
Humanistas atsistojo ir išeidamas tarė: “Reiškia Humanistas tėra neišsiperėjęs viščiukas. Ir tėvai kaip šešėliai iki šiol mane sekioja?”. – “Viena aišku, kad šita Psichoanalitikė tikrai ne mano mama. Nors irgi paukštytė…”- jau išėjęs užbaigė jis.

10. Humanisto sapnas

Apsilankęs pas Psichoanalitiką, Humanistas irgi labai susidomėjo sapnais. Jis ir anksčiau mėgo saldžiai pamiegoti, bet į sapnus žiūrėjo kaip filmus, už kurių peržiūrą nereikia mokėti. Ir jo visai nedomino sapnų analizė, nes tai jam priminė kino kritiko recenziją. Jam iškilo kitas klausimas –kokie sapnai yra humanistiški. Humanistas negali sapnuoti erotinių scenų, nes tai yra Psichoanalitiko privilegija. Taip pat neturėtų būti ir košmarų, nes juos turi sapnuoti Bihevioristas.Visai neaišku, kas tada lieka Humanistui. Ir jis tada nutarė padaryti eksperimentą – užsakyti humanistinį sapną. Vakare atliko visus reikalingus ritualus - šalia pasidėjo popieriaus lapą su pieštuku ir nekantraudamas užmigo. Neužilgo sapnuoja balsą, kuris sako:”Dabar bus tikro Humanisto sapnas”. Ir su tais žodžiais atsiduria “Šiaurės Ašigalyje”, nes aiškumo dėlei yra lentelė su užrašu “Iki Šiaurės Ašigalio 1000 metrų”. Pats jis sėdi rogėse, kurias traukia elniai. Šiltai apsirengęs, o aplinkui vieni ledynai. Danguje neišsakomo grožio šiaurės pašvaistė. “Va kaip Humanistas duoda” – džiaugiasi jis sapnuodamas. Privažiuoja didelę jurtą, ant kurios užrašyta “Šiaurės Ašigalis”. Prie įėjimo jį pasitinka tautiniais rūbais apsirengusi čiukčė ir sako:“didelį kelią įveikei, dabar būsi mūsų svečias” ir pakviečia Humanistą į vidų. O ten laužas centre dega ir aplinkui sėdi grupelė čiukčių. Vienas iš jų ir sako: “Girdėjom, kad esi Humanistas. Čiukčia nežino, kas jis yra. Tik žino,kad jis yra didelis žmogus. Ir tik jis dabar gali mums padėti. Mes nebenorime būti pačiais kvailiausiais ir,kad visi iš mūsų juoktųsi. Gal Humanistas gali pabūti vietoj čiukčia. Mes tau paliksim savo jurtą, žmoną ir elnius. Mes žinome, kad tu būsi dar geresnis čiukčia negu mes.Viso gero.” Ir jurta staiga ištuštėjo. Liko tik jis ir čiukčė tautiniais rūbais. “Viskas, įklimpau”- per miegus pagalvojo Humanistas ir prabudo išpiltas šaltu prakaitu. “Humanistas sapnuoja kvailus sapnus”- padarė išvadą iš savo eksperimento Humanistas ir daugiau jais nebesidomėjo.

Paimta iš http://www.litlogos.lt/Eidos/Texts/budr.html

Humanistiniai etiudai
Rimvydas Budrys

1.Broliai juodvarniai ir sesutė

Kadaise dar priešistorinės stagnacijos ir ateistinio materializmo laikais Lietuvoje gyveno būrelis brolių juodvarnių ir viena jų sesutė. Broliai smagiai sau kartu skrajojo, o sesutės niekas nepažinojo, nes ji gyveno kažkur atsiskyrusi. Visi broliai turėjo psichologų diplomus, nes buvo truputį mokyti. Vieną dieną į Lietuvą įžengė Istorija ir prasidėjo religinio idealizmo epocha. Tada broliai panoro susilyginti su daktarais ir tapti tikrais Psichoterapeutais. Ir ne bet kokiais, o savitais, turinčiais savus tikėjimus. Jie jau ir anksčiau jais domėjosi, bet nebuvo pasikrikštiję. Ir todėl negalėjo vadintis savo pasirinktu vardu. Ieškodami krikštatėvių, kai kurie broliai lėkė į užsienius, o daugelis juos kvietė pas save ir vietoje priėmė patepimą. Bet patys drąsiausi patys save pasikrikštijo, nes dar priešistoriniais laikais slapta praktikavo.
Mikliausias tapo Brolis-Psichoanalitikas. Jis iš karto susirado sau krikštatėvius, nes jų visame sviete buvo pilna. Ir tuoj pat kitiems paskelbė, kad jis jau ne koks juodvarnis psichologas, o Psichoanalitikas, turintis savo krikštatėvį Froidą. Dėl to juos dar galima vadinti Froidistais. Netrukus jį perspjovė trys broliai, patys save pasikrikštiję Broliu-Humanistu trijuose asmenyse: tiesiog Brolis-Humanistas, Brolis-Egzistencialistas ir Brolis-Transpersonalistas. Lygiai kaip tikrų tikriausiame tikėjime: Dievas-Tėvas, Dievas-Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taip Brolis-Humanistas atsikeršijo Broliui-Psichoanalitikui, kuris teturi kažkokius savo “Super-ego”, “Ego” ir neaiškų “Id”.
Neužilgo prasidėjo ir kitų brolių juodvarnių masinės krikštynos. Į Lietuvą plūstelėjus grupei psichosintezės adeptų, netikėtai atsirado Brolis-Psichosintetikas, siekiantis iš kažkokių tai sub-asmenybių susintetinti tobulą savo pavidalą. Atsirado ir Brolis-Geštaltistas, norintis iki galo viską užbaigti. Pasirodė ir tamsos nemėgstantis Brolis-Pozityvistas, bandantis susikurti kuo šviesesnį savo paveikslą. O Brolis-Adleristas matyt dėl savo kompleksų tikruoju Individualisto vardu taip ir neišdrįso pasikrikštyti. Pasitenkino savo krikštatėvio vardu. Tuo tarpu Brolis-Analitikas atskleidė savo polinkį į dvilypumą net varde, nes mielai atsišaukia, kai būna vadinamas jungistu. Besikrikštydamas jis susipainiojo net savo lytyse ir pabandė apsimesti ta paslaptingąja sesute. Todėl dabar jį tiksliau būtų vadinti “Brole”. O Broliui-Psichodinamikui nepasisekė. Jį iš karto pradėjo pravardžiuoti “dinamistu”. Matyt, ne tik dėl jo silpnybės procesų dinamikai. Dvigubą vardą priėmęs Brolis-Transakcinis Analitikas, pasimaišė su savo trejybės idėja. Gal jam reikėjo pasiimti visus tris vardus, pavyzdžiui- “Transakcinis Analitinis Bernas”. Taip būtų paminėtas ir jo krikštatėvis. O šiaip jam turėtų rūpėti Brolio-Humanisto egzempliorius. Broliui-Šeimos Analitikui nepasisekė, nes jis dėl nelemto sutapimo negalėjo priimti savo krikštamotės vardo ir tapti Broliu-Satyriku.
Kitų brolių krikštynos mažiau nusisekė. Kažkodėl neatsirado Brolio-Psichodramo. Matyt čia kaltas Nekrošius su savo teatru. Dideliam Brolio-Humanisto džiaugsmui, taip ir nesusitupėjo Brolis-Bihevioristas, kuris potencialiai irgi galėjo būti trigubas: tiesiog Brolis-Bihevioristas, Brolis-Kognityvistas ir Brolis-NLP-istas. Greičiausiai dėl savo materialistinės orientacijos jie taip ir nesusigundė idealizmo galimybėm. Ir toliau liko įnikę savo mokslinėse džiunglėse.
Gavę vardus, išsibarstė visi Broliai kas sau. Kiekvienas pradėjo skleisti savo naują tikėjimą, burti aplink save bendraminčių ratelius ir arti tik savus dirvonus. Taip nebeliko juodvarnių būrelio, o jų paslaptingoji sesutė, taip ir nepasirodžiusi, kažkur prapuolė. Gal iš tiesų ji apsimetė kokiu nors Broliu ir taip pagaliau tapo emancipuota. Štai tokia atrodė Lietuva po Krikšto.

2. Humanistinis gyvūnas

Vieną vasaros vakarą prie laužo sėdėjo būrelis humanistų ir svarstė, koks gyvūnas jiems yra artimiausias. Kas be jų pačių dar turi humanistinę prigimtį. Bet svarbiausia buvo humanistam susirasti savo toteminį gyvūną, kurį jie galėtų globoti. Ta proga humanistai padarė smegenų šturmą: atidžiai klausėsi vienas kito, beveik nesiginčijo ir, pritariamai mykdami, leisdavo visiems pasisakyti. Taip surado gausybę tinkamų kandidatų. Bet niekas iš humanistų nenorėjo imtis sprendimo, kuris iš tų gyvūnų yra geriausias. Šturmas netikėtai baigėsi, kai pasigirdo netoliese besiganančios karvės mūkimas. “Ženklas”- tarė viena prietaringa humanistė. “Tai-karvė” – visiems vienu metu toptelėjo. O vienas prašvitęs humanistas prisiminė- “Indija…Šventas gyvulys ta karvė”. “Karvė irgi tokia pat romi kaip ir mes”- padarė išvada kita humanistė. “Svarbiausia, dabar mes ,kaip ir psichoanalitikai, galėsime melžti savo klientus ir nesigėdyti” – atrado vienas pragmatiškai nusiteikęs humanistas.
Taip karvė tapo humanistų toteminiu simboliu, kurį galima pastebėti ir ant humanistų būrelio ženklo. Nors to patys nepripažįsta ir sako, kad tai stilizuotas Humanistas. O pati humanistinė psichologija tapo tokia populiari Lietuvoje būtent dėl karvės. Juk lietuviai atėjo iš Indijos.

3. Humanistinis heroizmas

Jau nuo seno Humanistas turėjo du priešus- Psichoanalitiką ir Bihevioristą. Iš mažens jų nemėgo todėl, kad anie buvo vyresni už jį. Ir dar dėlto, kad jie visaip tyčiojosi iš jo, pravardžiuodami Humanistu – Egoistu ar Humanistu-Komunistu. Ir tik dėl to, kad Humanistas turėjo polinkį labai domėtis savo asmeniu ir siekė tobulumo. Bet labiausiai Humanistą erzino jų užgauliojimas, kai jie sakydavo, jog Humanistas nieko negali ir turi humanistinę impotenciją. Ir vėl tik dėl to, kad Humanistas norėdavo kuo švelniau su kitais apsieiti ir nesikišti ten, kur nereikia. Kai Humanistas kiek paaugo, jis nutarė įrodyti esąs netoks. Apsiginklavo Fenomenologija ir kibo savo priešams į atlapus. Jis apkaltino abudu visokiais baisiais “Izmais”. Bet šito niekas iš judviejų nepabūgo, nes ir taip žinojo, kad turi tokias silpnybes. Išsigando visai ko kitko – paties Humanisto. Kas galėjo pagalvoti, kad šitas minkštas Humanistas gali būti tokiu aršiu ir kovingu. Nuo tol nutarė skaitytis su humanizmu. Taip neužilgo atsirado humanistiškai orientuoti psichoanalitikai ir net humanizmui prijaučiantys bihevioristai. Mat jie buvo studijavę Darviną ir žinojo, kad natūralioje atrankoje išgyvena tik stipriausi. Dėlto nutarė taip pasiskiepyti, kad įgytų humanistinį imunitetą. Nes juk niekas nenori išnykti.

4. Humanistinė orientacija

Jau nuo ankstyvos vaikystės Humanistas labai norėjo tapti dideliu žmogumi ir taip apstumti Psichoanalitiką. Dėl Bihevioristo jis nesuko sau galvos, nes anas vis dar žaidė su beždžionėm. Greitai Humanistas suprato, kad vienam bus sunku aplenkti Psichoanalitiką. Todėl pradėjo burti visokias grupes ir kompanijoje šturmuoti humanistines aukštumas. Taip jis pamėgo grupinius santykius ir apleido individualius kontaktus. Ir nė pats nepastebėjo kaip jo humanistinė orientacija nusidažė poligamine spalva. Šios modernios Humanisto orientacijos pavyzdys greitai užkrėtė kitus ir žaibiškai tarp visų paplito. Tiktai vienintelis Psichoanalitikas atsilaikė tokiai pagundai ir toliau išliko ištikimas klasikinei tradicijai. Štai koks stiprus pasirodo besąs Psichoanalitiko “Super-ego”. Ir koks silpnas Humanisto asmeninis prisirišimas.

5. Ką mėgsta Humanistas

Dėl savo modernios orientacijos Humanistas pamėgo ne tik grupinį darbą, bet ir grupinį šventimą, kur yra daug valgių, gėrimų ir kur galima pasišnekėti su kokia Humaniste. Tiesa, Psichoanalitikas irgi mėgsta balius. Bet tik todėl, kad čia galima patirti pirminį malonumą. Humanistui malonumas mažai terūpi, jam kur kas svarbesnis yra bendrumo jausmas. Ir jis tai patiria kartu su kitais mušdamas būgnus ir net dainuodamas net graudžias oratorijas. O ypatingo polėkio pagautas, šokdamas su kokia Humaniste. Su bendrumo jausmu Humanistas eina miegoti ir toliau gyvena sapnų pasaulyje. Ten irgi patiria kokį nors bendrumo jausmą.Tiesa, atsibudus jam kartais yra neaišku, iš kur pas vieną kitą Humanistę atsiranda vaikai. Jis negali patikėti, kad būtų įsisukęs koks Bihevioristas. Todėl šventai tiki, kad vaikus joms atneša gandras. Vis dėlto koks naivuolis tas Humanistas…

6. Nacionaliniai humanizmo ypatumai

Senų senovėje Lietuvoje apie humanizmą niekas nieko nežinojo. Ir niekam dėl to neskaudėjo galvos ir niekas dėl to nesikankino nemiga. Laisvalaikiu vyrai ramiai sau gėrė midų, o moterys patenkintos nešiojo gintarinius karolius. Be jokio sąžinės graužimo atsimušdavo nuo užpuolikų ir toliau tykiai savo miškuose tūnojo. Ir tai būtų tęsęsi nežinia dar kiek, jei ne visokios šmėklos, kurios pradėjo viena po kitos plūsti į Lietuvą iš kitų kraštų. Jos vadinosi visokiais keistais nesuprantamais vardais ir aiškino, kad su jomis yra geriau gyventi. Be jų lietuviai pražus, niekada netaps tikrais žmonėmis ir liks laukiniais. Lietuviai tuo tarpu nenorėjo būti laukiniais, nes save laikė toli pažengusiais miškiniais. Be to jie pagarbiai žiūrėjo į dvasių pasaulį,o šmėklos irgi turėjo kažką dvasiško, nors ir buvo svetimos. Palaipsniui jie priprato prie tų keistų vardų, tarp kurių buvo ir humanizmas. Ir taip įsileido tas šmėklas į savo namus. Neužilgo pastebėjo, kad ir midus apkarto, ir karoliai nebegražūs. Atsirado ir galvos skausmas su nemiga. Laisvalaikiu gi lietuviai pradėjo tarpusavyje muštis ir ginčytis, nesutardami kuri šmėkla yra teisingesnė. Po kiek laiko jau niekas nebegalėjo suprasti, kodėl jie tapo tokie vangūs, nebenori su niekuo kariauti ir vis stengiasi kaip nors visiem įtikti .Taip lietuviai išvengė laukinių likimo ir neužilgo pagarsėjo savo humanizmu kaip nacionaliniu bruožu. Ir net rodė juo pavyzdį, įvarydami siaubą aplinkiniam. Taip Lietuvoje buvo ruošiama dirva humanistinei psichologijai.

7. Humanisto šešėlis

Užklydo kartą Humanistas į vieną jungistų renginį, seminaru vadinamą. O ten visi tik šneka apie kažkokį šešėlį. Sako, kad visi turi savo šešėlį, nors dažniausiai jo nemato.Susirūpino Humanistas, kad jis irgi nemato savo šešėlio. Neištvėręs ir paklausė susirinkusių jungistų, koks yra Humanisto šešėlis? Gal iš šono jiems geriau matosi. Ilgai kraipė galvas jungistai, bandydami įžvelgti Humanisto šešėlį. Ir kažkodėl vis klausinėjo tai apie jo sapnus, tai apie vaikystę. Po to paskelbė tokią savo išvadą – Humanistas turi du šešėlius, kurie be to tarpusavyje neintegruoti. Ir tai gali grėsti šešėline šizofrenija. Išsigando humanistas tokios diagnozės, kuri jam priminė šešėlinę ekonomiką. O dar baisiau buvo tai, kad vienu Humanisto šešėliu pasirodo besąs Psichoanalitikas, o antru- Bihevioristas. Pabandė įsivaizduoti jų integraciją. Ir pamatė kažką vepenantį ir gulintį pasliką Bihevioristą ant kušetės, o Psichoanalitiką uždarytą kartu su beždžione narve. Nors tokia integracijos eiga Humanistui patiko, bet nusiramino tik kitą dieną, kai išvydo tikrąjį savo šešėlį. “Kvailiai tie jungistai. Humanistas šešėlį turi dieną, o naktį jis yra vienas. Ir jokie psichoanalitikai su bihevioristais man iš paskos nesekioja”. - Nusprendė jis.

8. Humanistas ieško Bihevioristo

Susirūpino kartą Humanistas, kodėl Lietuvoje nėra tikro Bihevioristo. – “Kažkokia netvarka su tais bihevioristais Lietuvoje. Amerikoj jų pilna, o pas mus anei kvapo. Nėra net kaip pasižiūrėti į vieną iš savo šešėlių. Nors iš kitos pusės ir gerai, kad jie nesipainioja po kojom kaip kokie psichoanalitikai. Matyt lietuviška terpė nepalanki bihevioristam”- nusiramino Humanistas. “Niekas nieko nesprogdina, jokių teroristų ir dėlto nėra reikalo reaguoti. Tiesiog egzistencinis liūnas visokiem karštakošiam”. “Bala nematė to Bihevioristo, bet nors kokia Bihevioristė pasipainiotų. O tai atsibodo tas humanisčių murkavimas. Stimulo ir veiksmo norisi…”- ir su ta mintimi tėškėsi kakta į medį. “Visi potencialūs Bihevioristai pas mus yra tikri stuobriai”- padarė išvadą Humanistas iš tokio sutapimo. – “Gerai pasidarbavo ta žalčių Eglužė”.

9. Humanistas ant kušetės

Nusispjovęs ant Bihevioristo, Humanistas nutarė aplankyti savo antrą šešėlį. Kojos nejučia atvedė pas pažįstamą Psichoanalitikę. “Noriu seanso”- tarė jis tik įžengęs į jos kabinetą. “Noras - man įstatymas. Gulkis ant kušetės”-Tarė Psichoanalitikė. “Tau nieko nereikės daryti” – kiek nuvylė Humanistą. “Dabar man turėsi sakyti viską, kas tik tau ateis į galvą. Pradėsim nuo to, kas tau yra svarbiausia.” –“ Kas tu esi?”- staiga ji paklausė. “Humoristas, atsiprašau, -Humanistas” – atsakė kiek sutrikęs Humanistas. “Na vat ir papuolei… Padarei klaidą. Tai labai svarbu ir daug ką reiškia, apie ką tu net nenutuoki. Toliau aš tavęs nebestabdysiu ir tu galėsi laisvai asocijuoti, pradedant nuo žodžio “humoristas”. Pradedam.” Ir Humanistas pabėrė:
Humoristas
Linksmas
Juokingas
Išradingas
Kūrybingas
Gabus
Galintis
Galingas
Baisus
Nuožmus
Siaubingas
Bihevioristas” – išsigandęs užbaigė jis.
“Gerai”- sustabdė jį psichoanalitikė. –“Viskas aišku. Dabar pradėsim analizę”. – “Tu bijai bihevioristo, kuris tave nuskriaudė vaikystėje. Ir dėlto tu tapai visus užjaučiančiu humanistu. Bihevioristas yra tavo “Super-ego”, kuris tave baudžia. Tai esmė. Viskas”.
“O jungistai sakė, kad Bihevioristas yra mano šešėlis. Kaip tai gali būti?”- suabejojo Humanistas. –“O kitas mano šešėlis yra Psichoanalitikas”- prisipažino jis.
“Tuoj išsiaiškinsim, kas tau yra Psichoanalitikas”- užkibo psichoanalitikė. –“Greitai pasakyk “Psichoanalitikė”. “Psichotikė”- išpoškino nustebęs Humanistas.
“Na vat ir turime siūlo galą”- pasitenkino psichoanalitikė. “Dabar vėl viską pakartosime. Pradėsime nuo žodžio “Psichotikė”. Ir Humanistas vėl pažėrė:
“Psichotikė
Pasiutusi
Pikta
Pakrikusi
Išpaikusi
Įnoringa
Išdykusi
Patrakusi
Nenuorama
Neklaužada
Patarška
Perekšlė
Višta”- nustebęs baigė jis.
“Na vat ir turime”- patenkinta konstatavo psichoanalitikė. – “Tai reiškia, kad tau psichoanalitikė yra višta. O psichoanalitikas tada – gaidys? Idomu…”- trumpam susimąstė ji. –“Vis tiek viskas aišku. Dabar pradėsime analizę”: “Psichoanalitikė tave siutina, nes ji yra įnoringa, o svarbiausia nuo tavęs nepriklausoma. O tu esi po jos padu. Ir niekur nuo to nepasidėsi. Mama tave vaikystėje visaip popino ir tu jauteisi kaip kiaušinis po višta. Ir dėlto tu tapai laisvės ieškančiu humanistu”. “Taigi, psichoanalitikė yra tavo nerealizuoti norai, arba pasąmonėje slypintis “Id”, mūsiškai šnekant”.- užbaigė ji.
Humanistas vos nenualpo, tai išgirdęs.- “Tai mano antras šešėlis yra ne psichoanalitikas, o višta”- išlemeno jis.
“Taip. Gali būti ir gaidys, bet tada aš suabejočiau tavo orientacija”- patikslino psichoanalitikė. –“Mūsų seansas parodė, kad Bihevioristas yra tavo tėvas, o psichoanalitikė – tavo mama. Tėvas tave baudė, o motina perdėtai globojo. Dėl to tu tapai tokiu egoistišku humanistu, o ne susipratusiu psichoanalitiku.”- užbaigė Psichoanalitikė.
Humanistas atsistojo ir išeidamas tarė: “Reiškia Humanistas tėra neišsiperėjęs viščiukas. Ir tėvai kaip šešėliai iki šiol mane sekioja?”. – “Viena aišku, kad šita Psichoanalitikė tikrai ne mano mama. Nors irgi paukštytė…”- jau išėjęs užbaigė jis.

10. Humanisto sapnas

Apsilankęs pas Psichoanalitiką, Humanistas irgi labai susidomėjo sapnais. Jis ir anksčiau mėgo saldžiai pamiegoti, bet į sapnus žiūrėjo kaip filmus, už kurių peržiūrą nereikia mokėti. Ir jo visai nedomino sapnų analizė, nes tai jam priminė kino kritiko recenziją. Jam iškilo kitas klausimas –kokie sapnai yra humanistiški. Humanistas negali sapnuoti erotinių scenų, nes tai yra Psichoanalitiko privilegija. Taip pat neturėtų būti ir košmarų, nes juos turi sapnuoti Bihevioristas.Visai neaišku, kas tada lieka Humanistui. Ir jis tada nutarė padaryti eksperimentą – užsakyti humanistinį sapną. Vakare atliko visus reikalingus ritualus - šalia pasidėjo popieriaus lapą su pieštuku ir nekantraudamas užmigo. Neužilgo sapnuoja balsą, kuris sako:”Dabar bus tikro Humanisto sapnas”. Ir su tais žodžiais atsiduria “Šiaurės Ašigalyje”, nes aiškumo dėlei yra lentelė su užrašu “Iki Šiaurės Ašigalio 1000 metrų”. Pats jis sėdi rogėse, kurias traukia elniai. Šiltai apsirengęs, o aplinkui vieni ledynai. Danguje neišsakomo grožio šiaurės pašvaistė. “Va kaip Humanistas duoda” – džiaugiasi jis sapnuodamas. Privažiuoja didelę jurtą, ant kurios užrašyta “Šiaurės Ašigalis”. Prie įėjimo jį pasitinka tautiniais rūbais apsirengusi čiukčė ir sako:“didelį kelią įveikei, dabar būsi mūsų svečias” ir pakviečia Humanistą į vidų. O ten laužas centre dega ir aplinkui sėdi grupelė čiukčių. Vienas iš jų ir sako: “Girdėjom, kad esi Humanistas. Čiukčia nežino, kas jis yra. Tik žino,kad jis yra didelis žmogus. Ir tik jis dabar gali mums padėti. Mes nebenorime būti pačiais kvailiausiais ir,kad visi iš mūsų juoktųsi. Gal Humanistas gali pabūti vietoj čiukčia. Mes tau paliksim savo jurtą, žmoną ir elnius. Mes žinome, kad tu būsi dar geresnis čiukčia negu mes.Viso gero.” Ir jurta staiga ištuštėjo. Liko tik jis ir čiukčė tautiniais rūbais. “Viskas, įklimpau”- per miegus pagalvojo Humanistas ir prabudo išpiltas šaltu prakaitu. “Humanistas sapnuoja kvailus sapnus”- padarė išvadą iš savo eksperimento Humanistas ir daugiau jais nebesidomėjo.

Paimta iš http://www.litlogos.lt/Eidos/Texts/budr.html

"Свободный и Равный"
--------------------------------------------------------------------------------
Roberts D.L. (1987). Able & Equal: A Gentle Path to Peace и др. (обзор подготовлен Ириной Выбойщик)
--------------------------------------------------------------------------------
Как быть счастливым? Как реализовать себя в этом мире? Как добиться успеха в своих начинаниях? Подобные вопросы часто возникают в процессе развития человека и приобретают наибольшую актуальность во взрослом возрасте. Одни пытаются решить их самостоятельно или при поддержке друзей и коллег, другие - обращаются за помощью к специалистам в области "человеческой души".
По мнению многих представителей психологических школ гуманистического направления, успех и связанная с ним внутренняя гармония личности во многом зависит от отношения человека к самому себе и своим возможностям, а также от его восприятия реальной действительности, в которой эти возможности могут либо благополучно реализоваться, либо остаться невостребованными.
Реализация возможностей обычно приводит к изменениям, а любое изменение - очень трудная и болезненная задача. Она должна осуществляться с полным осознанием происходящего и достаточными внутренними ресурсами. Об этом пишет американский психотерапевт Дентон Робертс в книге "Способный и равный", цель которой - помочь человеку успешно преодолеть собственные страхи и сопротивления другого вида, неизменно возникающие в тех случаях, когда человек принимает решение изменить что-либо в себе или в своей жизни.
Робертс разработал специальную рабочую тетрадь для самотерапии, которая заполняется в течение 10 недель утром и вечером. С помощью этой тетради можно научиться осознавать собственные внутренние барьеры, мешающие изменению, и научиться их преодолевать, опираясь на новые установки, укрепляющие веру в себя и чувство собственного достоинства. По мнению Робертса, существует пять таких установок, или базовых верований личности: каждый человек - способный, любящий, ценный, сильный и равный другим.
Быть способным означает иметь все возможности для реализации своих целей и амбиций; способность вносить вклад в благополучное существование себя и других людей; способность проживать жизнь "здесь и сейчас"; способность заботиться о себе и других; способность вступать в контакт, разрешая проблемы мирным путем.
Быть сильным означает признание собственного влияния на окружающий мир и возможности выбора своих действий, признание того, что люди реагируют не меня так, как я себя предъявляю, а также того, что я имею такое же влияние на тех, кто живет вокруг меня, как и они на меня.
Быть любящим означает, что человек может относиться к другим и самому себе с теплом и заботой; что каждое чувство, которое испытывает человек уникально; что человек растет и развивается, когда дает и получает поддержку; что человек может создать такую среду, в которой бы процветал гуманистический дух.
Быть ценным означает ценность человеческой личности как таковой, просто потому что она существует; принятие собственной значимости; наличие смысла в любом аспекте получаемого опыта.
Быть равным означает быть не хуже и не лучше кого-либо другого; осознавать себя как часть целого; относиться к другим, независимо от их достоинств и недостатков; верить в то, что возможности человека всегда выше, чем проблемы, с которыми он сталкивается.
Идея Робертса о здоровых базовых верах согласуется с подходом А. Маслоу к пониманию человеческих потребностей. В его иерархии за физиологическими потребностями следуют потребность в безопасности, любви, самоуважении и самоактуализации. Последняя потребность является высшей и ярко проявляется на фоне удовлетворения всех предыдущих. Смысл этой потребности в том, чтобы быть собой, быть именно тем, кто я есть, а не стараться соответствовать чьим-либо ожиданиям. Так, музыкант может актуализироваться в музыке, художник - в живописи, мать - в воспитании детей и т.п. Именно от самоактуализирующихся личностей можно ожидать максимального творчества в его здоровых проявлениях, т.е. готовности как к внутренним изменениям и к преобразованию окружающего мира.
Однако, по мнению Д. Робертса, для того, чтобы иметь мужество для изменения себя, простого самоуважения недостаточно. Только развитое чувство собственного достоинства позволяет жить в гармонии с собой и окружающими. Робертс считает, что самоуважение зависит от социального окружения и принятых в обществе норм, а достоинство - категория более высокого порядка, которая от природы дана всем людям. К сожалению, в процессе жизни под влиянием воспитания и других внешних условий, это глобальное отношение к себе может искажаться и уходить на глубокий подсознательный уровень, утрачивая связь с реальностью. Для того, чтобы восстановить эту связь, необходимо принять "здоровые базовые веры", которые автор осознал и глубоко прожил в течение долгих лет психотерапевтической практики.
Принципиально важными представляются следующие идеи Робертса:
1. Воля к жизни ("витальность"), смысл которой во многом перекликается с понятием оптимизма, зависит от отношения человека к событиям, фактам, ситуациям (как внешним, так и внутренним). Признание собственной адекватности - первый и значимый шаг в достижении целей.
2. Позиция человека в каждой конкретной ситуации может быть выражена одним из двух лозунгов: "Я на своей стороне" или "Я в своем случае". Первая демонстрирует проживание ситуации "здесь и теперь", когда события оцениваются как таковые, без связи с собственной некомпетентностью, беспомощностью или ущербностью. Вторая показывает, что человек "зациклился" на неудаче или собственном изъяне, ищет виновника происходящего и, тем самым, выражает готовность вступить в психологическую игру в роли "жертвы". Робертс подчеркивает, что знание собственных недостатков (которые, в реальности, не всегда таковыми являются) может превратиться в этом случае в основание для ложного представления о собственной уникальности ("Так плохо как мне, никому никогда не было"; "Я рос без отца, поэтому имею право на особое отношение к себе"; "Я чернокожий, поэтому никогда не получу признания"). Таким образом, "жертва", присвоившая себе особое право быть самой несчастной, превращается в "преследователя" и исключает возможность равных, полноценных отношений с другими людьми.
3. Все люди рождаются автономными существами, однако, в процессе воспитания, ограничивающего спонтанность самовыражения, у них появляется специфический "опыт выживания" в роли "жертвы". "Жертва" отличается тотальной склонностью к неудачам, пессимистическим взглядом на жизнь и блестящим умением находить виновника своих несчастий. Следуя этой роли, человек способен испытывать позитивные эмоции только в тех случаях, когда (как это не парадоксально) его негативные прогнозы подтверждаются. Более того, обижаясь и обвиняя других или себя в своих несчастьях, "жертва" впадает в зависимость либо от собственных "изъянов", либо от других людей, а ее пессимистические ожидания превращаются в своего рода "самосбывающиеся пророчества". Такое отсутствие автономии - первый признак утраты "здоровых базовых верований", а, следовательно, и адекватной оценки себя и окружающего мира, жизни вообще.
4. Утрата всех "здоровых базовых верований (убеждений)" делает человека полностью беспомощным, ведет к депрессии, саморазрушению, и, в конечном, итоге, даже смерти. Утешает то, что у большинства людей эти убеждения утрачены или "ослаблены" частично, причем не все из них, а только часть. Чтобы осознать, где именно находится "слабое место", важно научиться понимать собственные чувства, которые являются сигналами (посланиями), отражающими какую-то значимую и неудовлетворенную потребность человека.
5. Цель любого осознания, или саморефлексии, - понять, что, как и почему происходит. То, что происходит с человеком дальше, зависит от его собственного выбора. Самый простой, на первый взгляд, путь - просто принять ситуацию такой, какая она есть. Однако самые простые пути не всегда доступны психике человека, которая сама по себе очень сложна. Сложных пути два, и они являются отражением движения энергии, которая может быть направлена либо в сторону защиты, либо в сторону творчества. Первый путь - это путь избегания и стагнации, второй - путь изменения и развития.
6. Любое изменение связано с чувством страха, связанного с будущей неопределенностью и отказом от стереотипов прошлого, прочно усвоенных с детства и когда-то успешно защищавших человека от возможных несчастий. Это чувство естественно, и для того, чтобы справиться с ним, необходимы особые ресурсы (высокая мотивация; профессиональная поддержка; осознание невозможности жить, как раньше; способность отделять "отжившие" установки от тех, которые являются ключевыми и необходимыми в структуре собственной личности).
7. Один из сильнейших ресурсов - доброта, которая часто отвергается, особенно при самолечении. Поэтому наиболее эффективным способом стимуляции изменений является позитивная самоконфронтация, смысл которой состоит в том, чтобы "быть на своей стороне", а не "в своем случае", т.е. использовать новую информацию не "против" себя (обвиняя, самоуничижаясь и т.п.), а на благо себя и своего личностного развития. Любые изменения требуют доброго, бережного отношения к себе. Иначе они будут иметь носильственный характер и не помогут выработать ничего иного, кроме реакции избегания на "опасную" ситуацию.
С идеями Робертса о восприятии человеком критических ситуаций, требующих определенного выбора и принятия нестандартных решений, перекликаются мысли другого американского психолога - Ш. Болса, который, ссылаясь на теорию поэтапного формирования действий, описывает 3 возможных способа реагирования субъекта на проблему:
1. Стереотипная реакция - автоматическая цепочка действий, проверенная опытом, которая приводила к успеху в прошлом.
2. Реакция фрустрации, ведущая к избеганию и выходу из ситуации без достижения результата.
3. Эвристическая реакция, предполагающая нестандартное решение, как правило, следующее за серией неудачных попыток решить проблему стандартным путем. Эта реакция проявляется в форме инсайта, или резкого скачка.
Болс перечисляет факторы, оказывающие влияние на выбор того или иного способа реагирования (прошлый опыт, который может быть негативным; интерес к проблеме; принципиальная способность решить данную проблему, которая часто зависит от наличия адекватной информации), а также сопровождающий их эмоциональный фон. Традиционное реагирование не вызывает особых эмоциональных переживаний, и является, с этой точки зрения, нейтральным. Фрустрированное реагирование характеризуется негативным эмоциональным фоном, связанным с деструктивностью поведения, поиском виноватых, и позицией "жертвы". Эвристические реакции сопровождаются чувством любопытства, полноты происходящего и восторга от полученного эффекта.
Автор предлагает модель описания всех вариантов решений проблемы через топологическую модель, разработанную в теории катастроф. Модель представляет собой искривленную в пространстве плоскость, точка перегиба которой соответствует точке "катастрофы". Момент инсайта на этой плоскости можно отразит&#