Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 12:16 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Asmenybės teorijos 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Asmenybės teorijos
Asmenybės teorijos

Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe. Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.
Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:
• Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti)
• Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį)
• Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manąs užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)
Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:
• Id • Ego • Superego Id
– seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą) Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”. Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais. Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia.
Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungo analitinė asmenybės teorija


K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę. Ego – tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė. Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos ribų. Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę. Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungas manė, kad archetipų negalim pažinti tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesnių kartų mituose, mene, pasakose, sapnuose, fantazijose.

A. Maslou poreikių hierarchija

Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus poreikius. Tačiau tyrimai parodė, kad darbas daugeliui žmonių reiškia daugiau nei pinigus, todėl, nors ir gauna didelį atlyginimą, bet nepatenkintas darbu, žmogus gali tapti blogu darbuotoju. A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją ir nustatė jų tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji. Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikių hierarchija pateikta 1 paveiksle. Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui, lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei fiziologiniams poreikiams. A. Maslou poreikių hierarchija Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams. Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių- svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės. Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Žemiausiam hierarchijos lygiui ši taisyklė teisinga tik iš dalies, kadangi sotus žmogus greitai išalksta ir jam vėl reikia tenkinti tuos pačius poreikius. Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vadovybė turi žinoti, kad netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių. Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis. Darbo našumas padidėjo, o broko sumažėjo pusantro karto.

A.Adlerio individualioji asmenybės teorija


A. Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija

K. Horni neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu, priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis. Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų, užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje. Be to jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi. Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją ramindamas save. Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo bejėgiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas. Horni šias strategijas pavadino neurotiniais poreikiais. Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus. Horni sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio. Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas, bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi iracionalia nuostata: “Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“. Nusileidžiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir priešiškumas. Orientacija „nuo žmonių“ (atsiskyręs tipas).šis tipas vadovaujasi nuostata neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų darbą ir pan. tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių, siekai nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi. Orientacija „prieš žmones“ (priešiškas tipas) orientacija „prieš žmones“ – tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas, priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškas tipas įsitikinęs, kad žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo, kad priešiškas tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo. Horni mano kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas žmogus. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik viena strategija. Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmones gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį, toleranciją ir šilumą. Taigi, Horni mano, kad konfliktus sukelia socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės sąlygos. Tai kad Horni atkreipė dėmesį į socialinio konteksto įtaką asmenybės vystymuisi, davė pagrindo jos teorijos vadinti socialine kultūrine asmenybės teorija.

E. Eriksono asmenybės raidos teorija

E.Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenimo teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes – psichosocialinėmis krizėmis. E. Berne transakcinės analizės teorija E. Berne, amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą, išskyrė tris lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai objektyviai aplinką vertinantis paradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybe kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes dažnai patys to sąmoningai nesuvokiame, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko poziciją. Tėvo pozicija bendravime remiasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos gavome iš kitų ir patys netikrinome. „Suaugusiojo“ pozicija – tai išsakytos mintys, kurios yra paremtos patyrimu ir apmąstymais. Iš „Vaiko“ pozicijos kilę pasakymai išsireiškia tiesiog dabar atsiradusius norus, išgyvenimus, pojūčius. E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies mainus, kurių metu vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą. Transakcinę analizę Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos bendrauja, išsivaduoti nuo jam primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe. Bruožų krypties asmenybės teorijos Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas, ir pasireiškia beveik visose situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl gali sudaryti daug derinių ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus skirtingumas ir unikalumas. Tai seniausia asmenybės teorijų grupė. Nuo senų laikų buvo bandoma suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio bruožus, elgesio etapus. Šiai asmenybės tyrinėjimu krypčiai suklestėti paskata tapo psichoanalitinė teorija, kuri dažnai dar vadinama gelmių psichologija. Samprotaudami apie psichoanalizę, kai kurie asmenys tyrėjai ėmė teigti, kas ji siekia per daug giliai. Psichoanalizė pernelyg viską komplikuoja – ieškodama paslėptų motyvų, tirdama pasąmonės reiškinius, mėgindama suprasti giluminius procesus. Tai nepadeda pažinti žmonių įvairovės. Reikia žiūrėti paprasčiau. Kiekvieną žmogų galima kaip nors apibūdinti. Vienas linksmas, kitas piktas, trečias – nekalbus ir taip toliau. Keičiasi aplinkybės, bet jis dažniausiai išlieka savimi. Galima išskirti įvairius žmonių tipus, o kiekvieną žmogų įmanoma apibūdinti pagal tai, kokiam tipui jis priklauso. Psichoanalizė mėgina paaiškinti, kokios yra žmogaus elgesio paskatos ir giluminiai nesąmoningi motyvai. Bet psichologija turi rasti būdą ir aiškiems, matomiems, žmonių savitumams apibūdinti. Bruožų teorijos kūrėjai siekė ne paaiškinti, o nusakyti paskirus asmenybės ypatumus.
Nuo seno žmonės ieškojo būdų apibūdinti asmenybes. Senovės graikai tai darydavo klasifikuodami žmones į keturis tipus. Jie vadovavosi prielaida, kad žmogaus organizme nevienodai pasiskirstę kūno skysčiai, taigi nuo to, kuris, jų nuomone, vyrauja, priklauso žmogaus charakteris. Jie skyrė tokius asmenybės tipus:
1. Choleriką, kurio organizme vyrauja tulžis. Jis yra greit ir stipriai reaguojantis, dirglus, veiklus.
2. Sangviniką (vyrauja kraujas). Tai linksmuolis, greitas, nepastovus, paviršutiniškas žmogus.
3. Melancholiką (vyrauja juodoji tulžis). Tai liūdnas, gilus, uždaras žmogus.
4. Flegmatiką (vyrauja gleivės). Tai lėtas, abejingas, pasyvus žmogus. Dabar į šią kvalifikaciją rimtai nebežiūrima, bet psichologijos istorijoje prie idėjos apibūdinti asmenybę priskiriant ją kokiam nors tipui būdavo grįžtama ne kartą.
Vokietis E. Kretschmeris paskelbė ryšį tarp paveldėto kūno sudėjimo ir charakterio:
Pikantiškas tipas – apvalaus veido, trumpo kaklo, apvalių kūno formų – tikriausiai bus geraširdiškas, linksmas, savim patenkintas žmogus. ?;
Atletiškas tipas yra raumeningas, proporcingo kūno sudėjimo, aktyvus, ryžtingas. ?;
Leptosomiškas tipas – liesas, ilgom galūnėm, pailgo veido – paprastai jautrus, linkęs svajoti, uždaras žmogus.
C. G. Jungas išskyrė du žmonių tipus:
1. Intravertus
2. Ekstravertus
Intravertai yra uždari žmonės, savo energiją jie dažniausiai nukreipia į vidinį savo pasaulį. Jie daug laiko skiria išgyvenimams, mintims, vaizdiniams. Kiti žmonės ir aplinkos įvykiai juos mažai domina. Ekstravertai, priešingai, yra atviri, domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, mėgsta bendrauti, būti tarp žmonių. Visos tipologijos, nors ir turi tiesos grūdą, yra per daug paprastos ir pernelyg schematiškos, todėl negali išsamiau atskleisti kiekvieno žmogaus ypatingumo. Dažniausiai žmonės turi įvairiems tipams būdingų bruožų. Bruožų teorijos kūrėjai vadovaujasi mintimi, kad reikia rasti būdų, kaip tiksliau apibūdinti asmenybę nusakant svarbiausius jos polinkius, bruožus. Pagrindinė jų prielaida buvo ta, kad esama pamatinės asmenybės dimensijos, vadinamos bruožais. Bruožai – tarytum statybiniai blokai, iš kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai – asmenybės.

Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos

Šios krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai. Kai kuriuose socialinės krypties teorijos aplinkos įtaka asmenybei savo suabsoliutina iki kraštutinumo. Tai pirmiausiai pasakyta apie biheviorizmą. Biheviorizmas – tai požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus mokslas, kuris tiria tik išorinį elgesį be nuorodų i psichikos procesus. Dauguma dabartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pirmuoju teiginiu, bet nesutinka su antruoju. Bihevioristai mane priešingai negu kiti asmenybės psichologai. Jie visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Neįmanoma moksliškai ištirti jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti ir registruoti. Vienintelis dalykas, ką galima tirti, - žmonių elgesys. Tik tai yra faktai, kuriuos galima stebėti, registruoti ir moksliškai analizuoti. Be to, anot pirmųjų bihevioristų, gilintis į žmogaus vidų nėra svarbu. Asmenybė formuojasi ir veikia priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Svarbu tirti ir reguliuoti individų elgseną. Moksliniams tyrėjams jie pateikė formulę S – R (stimulas reakcija). Registruodami individą pasiekiančius stimulus ir stebėdami jo reakciją, galima suprasti jo elgesį. Stimulas paveikia individą, šis reaguoja į stimulą, tyrėjas užregistruoja ir aprašo reakciją.
Eksperimentuodami laboratorijose su gyvūnais, jie nustatė elgesio išmokimo būdus:
1. Klasikinį sąlygojimą
2. Operantinį sąlygojimą B. F. Skinneris
tyrė, kokiomis sąlygomis galima išmokyti gyvūnus atitinkamo elgesio. Sukonstravęs garsiąją Skinnerio dėžę, jis nustatė, kad tos sąlygos – tai vadinamasis teigiamas ir neigiamas pastiprinimas. Uždaroje dėžėje patalpintas gyvūnas gauna maisto ir vandens (teigiamas pastiprinimas) kiekvieną kartą, kai tik paliečia dėžėje esantį svertą ar mygtuką (išmokta elgsena). Galima naudoti ir neigiamą pastiprinimą – už atitinkamą elgesį vis mažinti nemalonaus dirgiklio intensyvumą. Šie principai dažnai vartojami dresuojant gyvūnus, juos galima taikyti ir auklėjant vaikus, kai kuriuos psichoterapijos metodus specialistai taip pat yra sukūrę remdamiesi šiais išmokimo dėsniais. Tačiau bihevioristai buvo labai aštriai kritikuojami už tai, kad gyvūnų tyrėjų rezultatus taip lengvai perkelia aiškindami žmonių elgesį.

Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos

Ši teorijų grupė taip vadinama neatsitiktinai – jai atstovaujantys autoriai pabrėžė aplinkos reikšmę asmenybės funkcionavime. Asmenybė pasireiškė per pažinimą, nukreiptą į ateitį. JAV psichologas DŽ. Kelis teigė, kad žmogus pažįsta aplinką, vertindamas jos detales per vertinimų sistemą, vadinamą asmeninis konstruktorius. Šie konstruktoriai yra tarsi pažinimo ir vertinimo rėmai – jie gali būti platūs arba konkretesni. Jų rėmuose apibendrinama viskas, ką žmogus pažįsta. Konstruktų sistema yra individuali, ji atspindi žmogaus nuostatas ir vertybes. Kai naujos žinios patvirtina jau turimus konstruktus, žmogus jaučiausi gerai. Kai aplinka neatitinka konstruktų, kyla įtampa. Žmogaus elgesys tikslingas ir nukreiptas į ateitį, nors jis to gali ir nesuvokti. Norint pažinti asmenybę, reikia išsiaiškinti jos konstruktus, per kuriuos ji vertina aplinką bei reguliuoja santykius su kitais žmonėmis.

Lauko teorija

Tai viena perspektyviausių teorijų, tiriančių žmogaus elgesį; geštaltinės psichologijos variantas, sukurtas 1935 m. K. Levinas (K.Lewin), jos autorius, pagrindinę idėją pateikia taip: asmenybė gyvena ir veikia nemetrinėje erdvėje ir yra sistemos arba lauko, kuris ją veikia ir lemia jos elgesį, dalis. Asmenybės elgesį lemia situacinės, arba lauko jėgos, ir jos pačios bruožai. Vienas elgesio tipas labiau priklauso nuo asmenybės (pvz. manieros), kitas- nuo situacijos ( pvz., stereotipinis saliutavimas vėliavai). Kiekviena svarbi žmogaus veikla tame lauke užima atskirą sritį, kuri žymima tam tikru skaičiumi. Lauko sritys skirstomos į laisvo ir draudžiamo judėjimo sritis. Pastarosios apima visuomenės neaprobuojamus arba iš viso draudžiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo griežtumo ir pažeidžiamumo sienos. Asmenybė vystosi pertvarkydama leidžiamas ir draudžiamas lauko sritis. Dž. M. Jingeris ( Iynger ) panaudojo lauko teoriją aiškindamas kūrybą ir teisės pažeidimus. Jis teigė, kad nusikaltimų negalima sieti tik su asmenybe, nes juos veikia ir socialinė aplinka. Lauko teorija suteikia vadovui daug galimybių veikti pavaldinius. Pirma, galima keisti situacijas ar aplinką, kurios sukelia problemas. Antra, veikti asmenybę. Trečia, naudoti aukščiau minėtų galimybių kombinaciją. Kadangi keisti aplinkybes visuomet lengviau, negu keisti asmenybę, todėl pirmiausia reikėtų peržiūrėti visus galimus tokius problemos sprendimo variantus, įvertinant bendravimo su darbuotojais pobūdį, darbuotojų fizinę būklę, įmonėje egzistuojančias taisykles ir pan.

Motyvacijos teorija

Sistemindami asmenybę stimuliuojančius veiksnius, D.Maklelandas (Harvardo un- tas) ir Dž.Atkinsonas ( Mičigano un-tas) sukūrė specialią motyvacijos teoriją, turinčią didelę reikšmę sprendžiant valdymo problemas. Mokslininkai tyrė, kaip objektyviai, moksliškai įvertinti motyvaciją. Jie išskyrė tris pagrindinius veiksnius: veržimąsi į sėkmę, norą susilaukti pripažinimo ir valdžios siekimą. Veržimąsi į sėkmę galima apibūdinti kaip norą išsiskirti, pasiekti tam tikrus gyvenimo standartus. Toks žmogus mėgsta spręsti problemas, kelia sau sunkis užduotis ir nori gauti konkrečius savo veiklos įvertinimus Valdžios siekimas apibūdinamas kaip noras veikti kitus, priversti daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytų. Žmogus, besiveržiantis į valdžią, nori valdyti kitus ir džiaugtis savo valdžios požymiais. Pripažinimo troškimas – noras užmegzti draugiškus ryšius su aplinkiniais. Toks žmogus mėgsta dirbti kolektyvinį darbą, jis gerai jaučia kolegų nuotaikas ir stengiasi palaikyti atitinkamus santykius su jais. Visi šie stimulai labai svarbūs versle. Maslou hierarchijoje jie taip pat yra aukščiausiame poreikių lygyje. Todėl vadovai turi žinoti, kaip sukelti pavaldiniai tam tikrą troškimą, kad darbuotojas ieškotų galimybės patenkinti jį gamybinio proceso metu. Toks priartėjimas prie norimos valdžios, pasiekimų, pripažinimo padarys darbuotoją laimingą.

Savisuderinamumo teorija

Trečioji asmenybės elgesio koncepcija – P.Lekio (Prescott Lecky) sukurta savisuderinamumo teorija. Ši teorija ypač naudinga aiškinant save griaunantį elgesį. Pagrindinė savisuderinamumo teorijos tezė sako, kad kitiems atrodantis nelogiškas asmens elgesys, tam žmogui iš tikrųjų atrodo esąs teisingas ir suderintas su asmeninėmis nuostatomis. Taigi, P.Lekis tvirtino, kad kiekvienas mūsų laikome save protinga, harmoninga ir tikslinga asmenybe. Vis dėlto, dėl atgalinių ryšių su išoriniu pasauliu, supratimas apie save kinta. Vieni, gaudami prieštaringą informaciją apie save, lengvai pakeičia nuomonę, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba iš viso laiko naujus faktus klaidingais. Pastarasis atvejis pasitaiko dažniau. Kitaip žmogaus supratimas apie save nuolat kistų, dėl to labai komplikuotųsi kasdieninis gyvenimas: asmuo netektų pasitikėjimo savimi, savo galimybėmis, nežinotų aplinkinių nuomonės, nesuprastų, kuo galima pasikliauti. Kad būtų išvengta panašios situacijos, savimonė turi atsilaikyti prieš išorės signalus. Dėl šios priežasties suklydęs žmogus linkęs kaltinti visus ir viską, tik ne save (pvz., neigiamos kolegų pastabos dažnai laikomos klaidomis ar pavydo apraiška, užuot jų paisčius ir bandžius keisti savo elgesį). Žmogaus susitaikymas su pastabomis priklauso nuo pačio asmens savybių (subrendęs, pasitikintis savimi žmogus greičiau įsitikins kritikos teisingumu), kritikos intensyvumo (daugeliui sunku ignoruoti nuolatines pastabas, todėl anksčiau ar vėliau jas pripažįsta), taip pat nuo savęs vertinimo adekvatumo ( kuo asmens savęs vertinimas labiau neatitinka tikrovės, tuo didesnio pasipriešinimo susilaukia kritika). Teorija labai neparanki vadovui: užuot baudęs už neteisingus sprendimus, jis turi pagalvoti, kaip pats darbuotojas save įsivaizduoja, kaip reaguos į išorinius signalus, kurie gali neatitikti darbuotojo savimonei. Jei vadovas galės paaiškinti pavaldinio elgesį, jis turės realią galimybę paveikti darbo procesą.

Egzistencinės krypties asmenybės teorijos

Šios krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė filosofai S. Kierkegard‘as, M. Jaspers‘as, M. Haidegger‘is, J. Sartre‘as, P. Tilich‘as ir kt. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties. Egzistencijos tipologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir tai, kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis tapsmas ir supratimas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai.
Šveicarų psichiatras L. Binsvangeris aprašė žmoniškosios būties pasaulyje lygmenis, kurie įtakoja žmogaus elgesį ir išskyrė tris dimensijas:
1. Aplinkinis gamtos pasaulis – išorės pasaulis sąlygoja žmogaus, kaip biologinio individo, elgesį. Šis pasaulis yra žmogui suteiktas, (niekas nepasirenka kada ir kur gimti). Tai apriboja žmogų.
2. Pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja drauge su kitais žmonėmis – šis pasaulis apima visus tarpasmeninius santykius. Geri tarpusavio santykiai yra labai svarbūs žmogui.
3. Savų išgyvenimų pasaulis – tai nuosavas pasaulis, tai santykių su savimi būdas, tai žmogaus subjektyvus mastymas to, ką jam kas nors reiškia pasaulyje.
V. Franklis ypač pabrėžė žmogaus „prasmės siekimą“, t.y. savo gyvenimo tikslų misijos atradimą. Jis tvirtina, kad paprasto kasdienio gyvenimo nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei jis nesiekia ko nors aukščiau, jei įgimta „valia prasmei atrasti“ neišsivysto į sėkmingo gyvenimo tikslo ir prasmės atradimą. Jis mano, kad gyvenimo įprasminimui reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės jausmo. Savo dvasinio pasaulio gelmes asmenybė siekia atskleisti bręsdama, kreipdamasi į dvasines vertybes. Apleidus dvasinį pasaulį, pajuntamas egzistencijos vakuumas – tuštuma, tampama tarsi lukštu be branduolio. Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Prasmė motyvuoja gyvenimą. Klaidinga yra teigti, kad pagrindinis žmogaus polinkis, tai malonumo siekimas arba galios. Klaidinga taip pat yra laikyti savęs aktualizavimą pagrindiniu žmogaus siekiu. Savęs realizavimas ateina savaime, siekiant prasmės u save, save pamiršus ir save viršijant. V. Franklis sukūrė naują psichoterapijos metodą, kurį pavadino logoterapija. Logoterapija yra į prasmę orientuota psichoterapija, telkiantį dėmesį į ateitį, kitaip sakant – į prasmes, kurias žmogui reikės rasti ateityje. Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės jaučia egzistencinį vakuumą, tuštumą, patirią „egzistencinę frustraciją“. Tai gali sukelti neurozes, kurias Franklis pavadino noogeninėmis. Noogenines neurozes sukelia egzistencijos problemas, reikšmingiausia iš kurių yra prasmės siekimo slopinimas. Logoterapijos tikslas – teikti pagalbą žmonėms, ieškantiems gyvenimo prasmės. Absoliučios prasmės galima tik siekti, o konkrečiai reikia surasti situacinę prasmę: gyvenime yra daug potencialių prasmių. Logoterapija kaip tik ir padeda žmogui surasti savo uždavinius ir situacinę prasmę. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti, ir todėl kiekvienas žmogus yra atsakingas už gyvenimą, padarytus darbus, pagalbą, meilę kitiems žmonėms. Logoterapija ne tik nurodo, kur ieškoti prasmės, bet ir kaip ją surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. V. Franklis juos vadina kūrybinėmis, patirybinėmis ir nuostatinėmis (elgesio) vertybėmis. Jis mano, kad kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra savotiška kūryba. Realizuodamas kūrybines vertes, žmogus kažką duoda pasauliui. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus žmogus gauna naują patirtį, naujus jausmus. Patirdamas tiesą, grožį, gėrį, pergyvendamas gamtą, kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, žmogus gauna kai ką iš pasaulio ir praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia nusistatymo vertybėse. Visiems skirta susitikti su tragiškais gyvenimo aspektais: skausmu, kalte, mirtimi. Skausmas ir kančia nėra problema. Problema yra įprastinti savo kančią, o tai siejasi sus drąsa, ir jeigu situacijos negalima pakeisti, ją reikia priimti. Franklis primena, kad kančios ir mirties prasmė gali būti surasta tik kenčiančio žmogaus, tik transcendencijoje (nebūtinai religijoje). Vis dėlto kraštutinėse situacijose religija darosi reikšminga, “religija žmogui suteikia dvasinį inkarą, tokį saugumo jausmą, kurio jis negali rasti niekur kitur”. Logoterapija nereikalinga religingiems žmonėms, ji reikalinga beprasmybę kenčiantiems. Tokius žmones logoteparija siekia padaryti atsakingais, gerai funkcionuojančiais ir ieškančiais gyvenimo prasmės. Išvados Apžvelgus pagrindines asmenybės teorijas galima teigti, kad kiekviena teorija turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją, iš dalies, galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Tuo jos yra vertingos. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti žinias. Daug autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos. Tam, be abejo, reikia susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Vas 19, 2008 1:57 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007