Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Sek Gru 08, 2019 3:40 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Kaip tapti laimingu neurotiku 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Kaip tapti laimingu neurotiku
Cituoti:
Egzistuoja tik du žmonių tipai: laimingi neurotikai ir nelaimingi neurotikai. Kitokių nebūna.

Kartais mūsų dvasinė pusiausvyra sutrinka, ir mes kenčiame. Anksčiau ar vėliau tai nutinka kiekvienam, taigi visi mes – neurotikai.
Neurotiškas elgesys dar labiau apsunkina padėtį ir problemos sprendimo paiešką. Tačiau vieni žmonės vis dėlto sugeba laiku sustoti, pakeisti savo elgseną, ištaisyti klaidą. Šiuos žmones aš vadinu laimingais neurotikais: jie turi manevro laisvę ir pasirinkimo galimybę.

Kiti neurotikai, sutrikus pusiausvyrai, praranda kontrolę ir, skirtingai nuo laimingųjų, jaučiasi bejėgės aplinkybių aukos. Aš vadinu juos nelaimingais neurotikais: jie neturi galimybės rinktis. Nesugebėjimas keisti savo elgesio modelio jų gyvenimą paverčia katorga.
Kaip gyvenate?

Nuostabu, kiek daug žmonių į šį klausimą atsako neigiamai. Jeigu Dekarto kriterijų „Mąstau, vadinasi, esu“ laikysime absoliučia tiesa, teks daugumą žmonių priskirti nelaimingų neurotikų kategorijai. O gaila, juk būti laimingam nėra taip sunku, tereikia žinoti, kaip tai daroma. Bet dauguma iš mūsų daugiau laiko skiria tam, kad išmoktų valdyti elektroninius prietaisus, negu tam, kad išmoktų valdyti savo sąmonę. O jeigu mes jos nevaldome, ji gali mus nuvesti ten, kur visai nenorime atsidurti. Arba dar blogiau – mus ima valdyti kitas žmogus, ir tada jau tikrai atsiduriame ne ten, kur norime.

Mes galime pakeisti tai, ką jaučiame, taigi galime pasikeisti patys. Kam gyventi kankinantis, jeigu galima būti laimingiems? Svarbu tikėti, kad tapsime laimingesni – antraip neverta gaišti laiko.

Smegenys visada įvykdys jūsų komandą. Jos veikia absoliučiai patikimai. Bėda ta, kad kartais mes joms duodame neteisingas komandas, o sustabdyti jas – sudėtinga.

Tai ryškiai iliustruoja fobijos. Jų kamuojami žmonės mėgsta žaidimą „Kas kaltas?“ Dėl baimės, kurią jaučia, kaltina viską ir visus. Ir kol jie užsispyrę taip elgiasi, baimė jų nepalieka. Jie patys suprogramuoja save išgąsčiui dar iki tol, kai kilo bauginanti situacija. Jeigu suprastų, kokiu būtent būdu pas juos ateina baimės priepuolis, pakeisti tai būtų gana lengva.

Aš linkiu jums sėkmės siekiant tapti laimingu neurotiku… Niekuo kitu būti ir neverta. Dr. Geoffas Grahamas
Kas kaltas?

Kartą svečiavausi pas savo pažįstamus, kurie turėjo vienerių metukų dukrelę. Mergytė dar tik mokėsi vaikščioti ir, žinoma, nelabai tvirtai stovėjo ant kojų. Eidama per kambarį ji užkliuvo už stalo ir verkdama nugriuvo ant grindų. Tėvai draugiškai metėsi prie jos ir ėmė mušti stalą sakydami: „Koks negeras stalas!“ Tai pralinksmino mergaitę, ji liovėsi verkusi ir pradėjo juoktis.

Tačiau sekundėlę susimąstykime: kuo gi kaltas stalas? Juk jis pats nukentėjo, nors niekur nepajudėjo iš vietos, taigi vargu ar tai galėtų būti jo kaltė…

Mergaitės tėvai man paprieštaravo: esą triukas vis dėlto suveikė – ji gi liovėsi verkusi, pralinksmėjo.

Po kelių minučių vaikas vėl patraukė per kambarį ir šį kartą užkliuvo už tėvo kojos. Ir vėl griuvo ant grindų verkdamas. „Koks negeras tėtis!“ – pasakiau, ir šįkart tėvams tapo aišku, ką turėjau galvoje „gindamas“ stalą.

Tėtis paėmė dukrelę ant rankų, kad nuramintų, tačiau ji ką tik buvo gavusi pamoką (kad tėtis – negeras), todėl paleido dūdas dar garsiau ir nukreipė žvilgsnį į mamą. „Prieik ir išlaisvink mane iš šios pabaisos“ – bylojo jos akys. Mama strimgalviais puolė prie vaiko ir išplėšė jį tėčiui iš rankų. Tėtis savo ruožtu griebė jį iš mamos glėbio sakydamas: „Mes viską susitvarkysime“, mažylė tuo tarpu ėmė rėkti dar garsiau, mama plėšė ją tėčiui iš rankų…

Mano pažįstamų pora tą vakarą kaip reikiant susipyko. Rytą debatai tęsėsi toliau. Žaidimas „Suraskime kaltą“ išmušė mergaitę iš vėžių ir sukūrė tam tikrą vakuumą tarp tėvo ir motinos. Nė vienas iš gimdytojų nerado savyje jėgų šiam vakuumui įveikti.
Kelias

Nuo mūsų pradėjimo momento egzistuoja tik vienas dalykas, kuris yra nulemtas iš anksto: tas, kad ateis diena, kai kelionė pasibaigs. Pamąstykime, kas gali vykti toliau.

Aptarkime tris įmanomus kelio galo variantus. Pirmoji galimybė: kai jūs numirsite, jus sudegins arba užkas į žemę. Tokia ir bus pabaiga. Bet jeigu tuo pagrįstas visas gyvenimo turinys, tai ir jis pats, ir jo sandara yra beprasmiški. Todėl aptarkime kitą galimybę.

Kai numirsite, pajudėsite kažkokios kitos stotelės link. Jeigu mes einame kažkur toliau, tai kokia tų kliūčių ir sunkumų, su kuriais susiduriame pirmosios kelionės metu, prasmė? Kodėl mums iš karto nepajudėjus link tos kitos stotelės?

Todėl siūlau trečiąją galimybę, kurią manau esant vienintelę, vertą apmąstyti, net jeigu ji ir neteisinga. Šios hipotezės esmė ta, kad mūsų gyvenimo kelionė yra galimybė mūsų sąmonei pereiti į kitą, aukštesnį egzistavimo planą. Tai galimybė tapti brandiems, rasti būdą įveikti iškilusius sunkumus, tapti atsakingiems už save ir liautis nuolat žaidus kaltų paieškos žaidimą.

Bet kuris mūsų jausmas – tai mūsų asmeninis patyrimas, kurį išsikovojame patys dėl savęs, ir tik mes patys atsakingi už tai, kaip jaučiamės.

Jeigu imame kaltinti kitus žmones arba perkeliame atsakomybę už savo išgyvenimus kitiems reiškiniams, mes žaidžiame tą patį žaidimą: „Kas kaltas?“

Daugelį iš mūsų šio žaidimo moko nuo ankstyvos vaikystės. Bet vos tik imame priekaištauti kitiems dėl savo jausmų, mes iš karto imame stengtis keisti kitus žmones ir reiškinius, kuriuos laikome atsakingus už juos. Toks pasirinkimas beveik neįgyvendinamas, todėl galiausiai atsiduriame spąstuose.
Kur link judame?

Jeigu gyvenimo tikslas – suaugti, subręsti, prisiimti atsakomybę už save ir šiuo būdu pakelti sąmonę į aukštesnį lygį, tuomet sunkumai, su kuriais susiduriame, yra savotiški testai, rodantys, ar mes judame pirmyn, ar stovime vietoje.

Jeigu einame aukštesnio sąmonės plano link, tai pratęsime šį judesį ir gyvenimo pabaigoje. Jeigu to neįvyks, mums teks pakartoti visą ciklą dar kartą.

Tai vienintelė hipotezė, verta būti apmąstyta, netgi jei ji klaidinga.

Jeigu mes ją priimame, mūsų gyvenimas įgauna tikslą. Juk jeigu nepasiekiame to aukštesniojo egzistencijos plano, mes priversti cirkuliuoti ratu, kartoti viską nuo pradžių. Tai mus skatina būti atkaklius.

Viena mano pacientė nuolat galvodavo apie savižudybę. Kartą atėjusi pas mane (prieš tai aš jai buvau papasakojęs idėją apie nuolatinį sukimąsi ratu) ji pasakė: „Po galais, Grehemai, juk aš negaliu iššokti iš to rato tuo pačiu būdu?“ Aš palingavau galvą: „Ne, tai neįmanoma. „

Todėl net jeigu ji ir klaidinga, trečioji hipotezė verta būti apmąstyta.
Apie saugumą

Pirmieji devyni mūsų gyvenimo mėnesiai – tai laikas, kai daugelis esame mylimi, reikalingi, kai viską gauname tarsi savaime. Kitaip tariant, gyvename tikrosios meilės atmosferoje, nes tikrieji mūsų poreikai patenkinami.

Ką nors mylėti reiškia suvokti tikruosius (ne neurotinius) kito žmogaus poreikius ir patenkinti juos, kartais – kai tai būtina – net savųjų sąskaita.

Devyni mėnesiai motinos įsčiose – tai visiškos palaimos laikas. Šiuo periodu mūsų sąmonė, galima sakyti, yra dvilypė: viena vertus, esame apdovanoti savo pačių sąmone, kita vertus – turime bendrą sąmonę su savo motina, kadangi tuo metu esame dar ir visumos dalis.

Motinos įsčios supa mane iš visų pusių, tai visas mano pasaulis, aš ir esu tas pasaulis – lyg būčiau akmenėlis ant jūros kranto ir krantas vienu metu. Tas jausmas, kad man viskas gerai ir pasaulyje viskas gerai, – ir yra tikrasis saugumo pojūtis.

Saugumo jausmą mes pasiimame su savimi į gyvenimą iš motinos įsčių, tačiau dabar mums būtina jį sutvirtinti – mes norime būti apkabinti, apgaubti švelnumu – kitaip tariant, mes trokštame, kad tikrieji mūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu to nėra, – nuolat jaučiame nepasitikėjimą, pavojų ir veltui ieškome adekvataus pakaitalo saugumo ir ramybės jausmui.

Nesijausdamas saugus, žmogus negali pasiekti brandos. Jis negali pasiekti aukščiausio sąmonės plano, jeigu neišsprendė šios problemos.

Ji turi sprendimą: mes galime tapti tėvais patys sau.

Jūs galite apgaubti save ta meile ir tuo saugumo pojūčiu, kurio stygius stabdo jūsų brandą.

Jeigu pirmuosius savo gyvenimo mėnesius žmogus nesijautė mylimas nei laukiamas, jį visą vėlesnį gyvenimą lydės jausmas, kad vyksta kažkas be reikalo, kas neturi vertės. Jis apgailestaus, kad yra čia. Ir šiuo atveju vienintelė išeitis yra tapti sau tuo, ko niekuomet neturėjote, ir suteikti sau tai, kas jus jaučia kaip būtinybę ir myli.


Paruošta vakarų ekspr. info pagal šaltinį: Dr. Geoff Graham. "How to Become a Parent You Never Had. The Happy Neurotic"

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Spa 14, 2011 12:23 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: Kaip tapti laimingu neurotiku
Cituoti:
Kaip tapti laimingu neurotiku (2)
Statistiniai tyrimai, atlikti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, liudija, jog visi pacientai daugiau ar mažiau kenčia negalavimus, kurių pagrindas – „neišgyventas“ stresas. Tradicinis kovos su stresu būdas gydymo praktikoje yra trankvilizatoriai ir antidepresantai. Galingiausia gydymo priemonė – žmogaus sąmonė – ignoruojama.
Pirmasis mūsų stresas

Užsimezgus gyvybei, nėštumo ir ypač gimimo metu bei keletą pirmųjų gyvenimo valandų patirtis, kurią išgyvena žmogus, yra unikali. Ji įsimenama ir generuoja vėlesnio elgesio modelį.

Dar Froidas atrado, kad gimimas yra mūsų pirmoji trauma ir visų tolesnių išgyvenimų bei psichologinių problemų pagrindas. Froidas taip pat teigė, kad mes įgyjame gebėjimą neįsileisti į sąmonę šios pirminio nerimo būsenos, todėl mumyse lieka tam tikra izoliuota baimė, primenanti apie save „klajojančios“ nerimo būsenos forma.

Šis išstumtas nerimas, susijęs su gimimu, tampa modeliu vėlesnėms nerimo reakcijoms, kurios daro mus priklausomus nuo šio nerimastingumo ir stabdo asmenybės raidą.

Ottas Rankas savo knygoje „Trauminiai išgyvenimai, susiję su žmogaus atsiradimu pasaulyje“ tęsia Froido mintį, kad bet kokia neurozė susijusi su gimimo momentu. Ferencis, Leboyeris, Chickas, Lake’as, Lewisas ir daugelis kitų garsių psichoterapeutų kalba apie gimimą lydinčių išgyvenimų poveikį tolesniam mūsų elgesiui.

Audringa baimė, lydėjusi kūdikį gimimo momentą, jam užaugus gali pasireikšti panikos atakomis, pulso padažnėjimu, aritmija (kai „praleidžiami“ širdies dūžiai) vietose, perpildytose žmonių.

Klaustrofobija (uždarų patalpų baimė) ir agorafobija (didelių erdvių baimė) taip pat yra imprintinės (angl. imprint – įsmigti atmintyje) elgesio reakcijos.

Vaikas gimimo procese gali pabandyti nuslopinti stiprią baimę transformuodamas ją į tam tikrą įtampą. Ši įtampa „įsminga“ organuose, kurie gimstant jau funkcionuoja: tai širdis arba plaučiai (todėl vėliau atsiranda astmos reiškiniai), skrandis (opa), storoji žarna (spazmai).
Apie migreną

Mano požiūriu, migrena yra gimstant įgyta elgesio reakcija.

Kad galva be kliūčių pereitų per gimdymo kanalą, mūsų kaukolės viduje slėgis sumažinamas, kaukolės dalys susijungia glaudžiau ir kartais netgi perdengia viena kitą (tai įmanoma, nes jos dar plastiškos), todėl galva sumažėja ir be kliūčių pereina per dubens juostą ir gimdymo kanalą. Kai galva išeina į išorę, mes galime vėl „pakelti“ kaukolės vidaus slėgį ir atstatyti buvusią kaukolės formą.

Mūsų organizmas atsimena šį įvykį. Streso momentu vyksta gimstant išmokta procedūra, sumažinanti kaukolės vidaus slėgį. Ją lydi būdingi vizualiniai reiškiniai (pavyzdžiui, šviesos blyksniai), tvankumo jausmas ir pan.

Kai stresinė situacija praeina (tai būna dažniausiai savaitgaliais arba tik pabudus), prasideda slėgio didinimas ir jo pasekmė – stiprus galvos skausmas.

Žmonių, kenčiančių migreną, nelaimei, tai, kas kartą buvo išrasta mūsų organizmo kaip problemos sprendimo būdas, dabar tapo problema.
Pratimas sergantiems migrena

Medituodami sutelkite dėmesį į savo vidų. Kreipkitės į tą sąmonės dalį, kuri gimimo momentu jums labai padėjo sukeldama gyvybiškai būtiną slėgio sumažinimą. Su dėkingumu, bet atsargiai užsiminkite, kad tai, kas buvo tobula tuomet, dabar tapo problema. Aplinkybės pasikeitė, ir dabar slėgio didinimas ir mažinimas jau nebepadeda susidoroti su stresu, o tik dar labiau jį paaštrina.

Paprašykite tos sąmonės dalies, kuri atsakinga už migrenos atsiradimą, rasti geresnį būdą susidoroti su stresu, negu inicijuoti galvos skausmą.
Pratimas sergant depresija

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, įsivaizduokite save gimimo kanale, kai galva jau praėjo dubenį, o pečiai įstrigę, ir jūs negalite pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Dabar tegu jūsų suaugęs „aš“ pasako kūdikio „aš“, kad vienintelė išsigelbėjimo priemonė yra „išjungti“ savo jausmus. Tačiau kartu reikia paminėti, kad suaugęs „aš“ tiksliai žino, kad kūdikis sėkmingai pasieks pasaulį, nes jis, suaugęs „aš“, yra tas pats kūdikio „aš“, tik esantis ateityje. Įtikinkite savo kūdikį tuo, kad visi laukia jo pasirodymo pasaulyje, nori, kad viskas baigtųsi gerai, kad visi jį myli. Tegu suaugusioji sąmonė stebi gimimo procesą ir įtikina kūdikio „aš“, kad dabar jau būtina ir visiškai saugu vėl „įjungti“ savo jausmus. Taip pat reikia paminėti, kad ateityje rasis geresnių galimybių apsiginti analogiškose situacijose, ir nereikės imtis „išjunginėti“ savo jausmus.

Taip pat jums būtina išmokti naujų būdų gintis nuo streso.
Stresas

Padidėjusi mentalinė arba fizinė įtampa dažnai išlieka ilgai netgi po sukėlusio ją įvykio. Problema ta, kad daugelis žmonių arba neatpažįsta streso simptomų, arba nežino, kokiu būdu galima jo atsikratyti.

Įtampa „įsipaišo“ į mūsų asmenybės sistemą ir apie save niekaip neprimena, kol šiai sistemai kas nors atsitinka – ir mes susergame.

Egzistuoja pozityvių būdų susidoroti su stresu. Paprašykite savo sąmonės išbandyti vieną iš jų, kuris labiausiai tinka. Jeigu pasirinktas būdas pasirodys neefektyvus, išbandykite kitą – ir taip tol, kol rasite, ko jums reikia. Tada jūsų migrena jums daugiau nebus reikalinga.

Holmsas ir Reichas tyrė faktorius, vienaip ar kitaip veikiančius sergamumo lygį. Jie priėjo išvadą, kad ligas dažniausiai išprovokuoja stresas, kurį sukelia daugeliui iš mūsų pažįstamos aplinkybės. Psichologai akcentavo, kad šios aplinkybės priveda prie ligų su daug didesne tikimybe nei kitos. Tyrimo rezultatu tapo toliau pateikiama skalė, susiejanti streso jėgą su vienu ar kitu žmogaus gyvenimo įvykiu.
Streso skalė
Vyro arba žmonos mirtis 100
Skyrybos 73
Problemos, susijusios su turto pasidalijimu po skyrybų 65
Artimo šeimos nario mirtis 63
Įkalinimas 63
Liga arba trauma 53
Vedybos 50
Darbo praradimas 47
Išėjimas į pensiją 45
Sveikatos problemos šeimoje 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Didelės permainos darbe 39
Finansinės problemos 38
Artimo draugo mirtis 37
Sutuoktinių nesutarimai 35
Problemos, susijusios su mokesčiais už nekilnojamąjį turtą 31
Įtempti santykiai su žmonos arba vyro giminaičiais 29
Emocinė įtampa, sukelta tam tikrų asmeninių pasiekimų 28
Žmonos grįžimas į darbą (išėjimas iš darbo) 26
Mokymosi pradžia arba pabaiga 26
Gyvenimo lygio pasikeitimas 25
Sunkūs santykiai su darbdaviu 23
Gyvenamosios vietos pasikeitimas 20
Poilsio režimo pasikeitimas 19
Bankų paskolų sumažinimas 17
Miego režimo pasikeitimas 16
Mažiau glaudus bendravimas su savo šeima 15
Mitybos režimo pasikeitimas 15
Kalėdų rūpesčiai 12
Biurokratinio vilkinimo sukelta įtampa 11


Tie, kurių suma viršija 160, turi didelį šansą „užsidirbti“ vieną ar kitą negalią per ateinančius šešis mėnesius.

Šis testas buvo aprobuotas įvairiose sociokultūrinėse grupėse ir patvirtintas jo pagrįstumas.

Statistiniai tyrimai, atlikti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, liudija, jog visi pacientai daugiau ar mažiau kenčia negalavimus, kurių pagrindas – „neišgyventas“ stresas. Tradicinis kovos su stresu būdas gydymo praktikoje yra trankvilizatoriai ir antidepresantai. Tačiau nė vienas iš šių preparatų nėra specifinė priemonė nuo tų simptomų, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Visi jie turi šalutinį poveikį ir vienaip ar kitaip žaloja pacientų sveikatą.

Galingiausia ir dažniausiai ignoruojama gydymo priemonė yra žmogaus sąmonė.

Sąrašas ligų, kurių „pagrindis tiekėjas“ yra stresas:
- padidėjęs kraujospūdis;
- vainikinių arterijų trombozė;
- migrena;
- šienligė ir kitos alergijos formos;
- astma;
- intensyvus niežulys;
- pepsinė opa;
- vidurių užkietėjimas;
- kolitas;
- reumatoidinis artritas;
- menstruacijų ciklo sutrikimas;
- virškinimo sutrikimas;
- hipertireozė (patologiškas skydliaukės funkcijos sustiprėjimas);
- diabetas;
- odos ligos;
- depresija.
Fiziniai streso simptomai

Kokiu būdu mes galime atpažinti besikaupiančios įtampos požymius mūsų organizme iki tol, kol jie pasireikš kurios nors ligos forma? Pažiūrėkime, kaip stiprus stresas pasireiškia fiziškai:

- valgymo sutrikimai (beveik nevalgoma arba valgoma per daug);

- sutrikęs virškinimas, rėmuo;

- viduriavimas arba vidurių užkietėjimas;

- nuolat jaučiamas nuovargis;

- stiprus prakaitavimas;

- nervinis tikas;

- nagų kramtymas;

- galvos skausmai;

- raumenų mėšlungis;

- pykina;

- sunku kvėpuoti;

- alpstate;

- dažnai pravirkstate;

- impotencija (frigidiškumas);

- negalite nustygti vienoje vietoje;

- aukštas kraujospūdis.

Jeigu pastebėjote turįs bent vieną iš šių simptomų, jums reikėtų imtis tam tikrų priemonių (jos išdėstytos toliau), kurios mažina įtampą.
Psichologiniai streso simptomai

1. Nuolat susierzinate bendraudami su žmonėmis.

2. Jausmas „Aš nebesusidoroju su kasdieniais rūpesčiais“, nors iki šiol sėkmingai tai darėte.

3. „Kas iš to?“ Nebeįdomu gyventi.

4. Nuolatinė arba tarpais atsirandanti baimė susirgti. Paprastai jį sukelia kaltės jausmas, kurio šaknys – gimimo procese arba iškart po gimimo, jeigu vaikas atskiriamas nuo motinos. Izoliuoto vaiko sąmonėje įsitvirtina depresyvi būsena, katastrofos laukimas ir jausmas „man čia ne vieta“.

5. „Man ir vėl nepasiseks.“ Tipiškas atvejis, nulemtas tėvų, kurie nuolat reiškė vaikams savo nepasitenkinimą jais.

6. „Aš esu blogas, kartais nekenčiu savęs.“ Dažniausiai tai lemia griežtas auklėjimas, kartais – traumos gimimo procese.

7. „Sunkiai priimu sprendimus.“ Ši problema susijusi su įpročiu gauti savo „porciją“ meilės ir dėmesio iš tėvų darant tai, ko nori jie, ir nuslopinant savo norus.

8. „Mano išvaizda nepatraukli.“

9. „Palikite mane ramybėje.“

10. „Galiu sprogti iš pykčio bet kurią minutę.“

11. Abejingumas. Žmogus nebesirūpina namais, sutuoktiniu, darbu, savo išvaizda.

12. Jausmas, lyg turėtų įvykti kažkas neišvengiamo, fatališko (ateities baimė).

13. „Niekuo negaliu pasitikėti.“ Taip jaučiasi žmonės, kuriems tėvai niekada nerasdavo laiko.

14. Stipri uždarų patalpų arba didelių erdvių baimė. Baimė likti vienam. Visos trys būsenos dažnai apsigyvena viename žmoguje. Tai susiję su trauma gimimo procese.

Esama ir kitų intensyvaus streso požymių, čia paminėti tik patys dažniausi.
Kad įtampa nesikauptų

1. Dirbkite ne daugiau kaip 8 valandas per dieną.

2. Mažiausiai 1,5 dienos per savaitę ilsėkitės.

3. Pietų pertraukai skirkite ne mažiau kaip valandą.

4. Valgykite neskubėdami ir gerai sukramtykite maistą.

5. Išsiugdykite įprotį klausytis meditacinės atpalaiduojančios muzikos.

6. Išmokite pasiekti pakitusią sąmonės būseną. Darykite tai kas dvi tris valandas po dvi minutes, kai jaučiate persitempimą. Pasistenkite „persikelti“ į malonią vietą ir joje kurį laiką pabūkite.

7. Išsiugdykite įprotį lėtai pasivaikščioti ir lėtai pasišnekučiuoti.

8. Kasmet raskite laiko atostogoms ir išmeskite iš galvos viską, kas jus neramina. Iš anksto mėgaukitės malonumu, kurį patirsite, kai atostogausite.

9. Reguliariai mankštinkitės gryname ore. Jūsų kvėpavimas turi būti gilus. Jeigu žaidžiate golfą ar tenisą, kai smūgiuojate į kamuolį, pasistenkite „išmušti“ iš savęs įtampą ir agresiją, kurią esate sukaupęs. Jeigu neturite galimybės žaisti panašių žaidimų, eikite pasivaikščioti upės ar jūros krantu ir meskite į vandenį akmenukus, įsivaizduodami, kaip su kiekvienu metimu išsilaisvinate nuo jus veržiančių negatyvių emocijų. Arba kartais tiesiog sudaužykite vieną du senus puodelius.

10. Laikykitės ritmiškesnio mitybos režimo. Valgykite saikingai. Pasistenkite suprasti, kiek maisto jums reikia, kad palaikytumėte optimalų svorį, ir nusiteikite būtent tokiam kiekiui.

11. Jeigu jūsų darbas neteikia jokio malonumo, ieškokite alternatyvų ir radę priimtiną variantą drąsiai keiskite darbą.

12. Laisvalaikiu užsiimkite kūryba. Tai gali būti ir sodininkystė, ir rankdarbiai, amatas, tapyba, teatras…

13. Reguliariai darykite masažą, užsiimkite joga.

14. Susikoncentruokite į dabartį ir įveikite įprotį „užsiciklinti“ ties praeitimi ar ateitimi. Nepasiduokite baimei dėl ateities, antraip suprogramuosite ją negatyviai. Per dažnai užsibūdami nemaloniuose praeities momentuose, jūs iš karto sumažinate dabarties vertę.

15. Dirbkite nuosekliai. Nepradėkite naujo darbo nepabaigę jau pradėto. Naują darbą pradėkite be baimės, antraip padarysite jį sunkesnį nei jis iš tiesų yra.

16. Kelkite sau realius uždavinius. Pasiekę tikslą pasveikinkite save ir atšvęskite sėkmę.

17. Nepiktnaudžiaukite nuolatine kitų žmonių parama. Imkitės atsakomybės už savo veiksmus ir save patį.

18. Nežaiskite žaidimo „Kaltų ieškojimas“.

19. Darykite bent dalį tų dalykų kasdien ir išmokite daryti juos automatiškai. Tik taip neleisite įtampai kauptis jūsų organizme.


Paruošta vakarų ekspr. info pagal šaltinį: Dr. Geoff Graham. "How to Become a Parent You Never Had. The Happy Neurotic"

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Spa 14, 2011 12:27 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: Kaip tapti laimingu neurotiku
Cituoti:
Kaip tapti laimingu neurotiku (2)
Statistiniai tyrimai, atlikti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, liudija, jog visi pacientai daugiau ar mažiau kenčia negalavimus, kurių pagrindas – „neišgyventas“ stresas. Tradicinis kovos su stresu būdas gydymo praktikoje yra trankvilizatoriai ir antidepresantai. Galingiausia gydymo priemonė – žmogaus sąmonė – ignoruojama.
Pirmasis mūsų stresas

Užsimezgus gyvybei, nėštumo ir ypač gimimo metu bei keletą pirmųjų gyvenimo valandų patirtis, kurią išgyvena žmogus, yra unikali. Ji įsimenama ir generuoja vėlesnio elgesio modelį.

Dar Froidas atrado, kad gimimas yra mūsų pirmoji trauma ir visų tolesnių išgyvenimų bei psichologinių problemų pagrindas. Froidas taip pat teigė, kad mes įgyjame gebėjimą neįsileisti į sąmonę šios pirminio nerimo būsenos, todėl mumyse lieka tam tikra izoliuota baimė, primenanti apie save „klajojančios“ nerimo būsenos forma.

Šis išstumtas nerimas, susijęs su gimimu, tampa modeliu vėlesnėms nerimo reakcijoms, kurios daro mus priklausomus nuo šio nerimastingumo ir stabdo asmenybės raidą.

Ottas Rankas savo knygoje „Trauminiai išgyvenimai, susiję su žmogaus atsiradimu pasaulyje“ tęsia Froido mintį, kad bet kokia neurozė susijusi su gimimo momentu. Ferencis, Leboyeris, Chickas, Lake’as, Lewisas ir daugelis kitų garsių psichoterapeutų kalba apie gimimą lydinčių išgyvenimų poveikį tolesniam mūsų elgesiui.

Audringa baimė, lydėjusi kūdikį gimimo momentą, jam užaugus gali pasireikšti panikos atakomis, pulso padažnėjimu, aritmija (kai „praleidžiami“ širdies dūžiai) vietose, perpildytose žmonių.

Klaustrofobija (uždarų patalpų baimė) ir agorafobija (didelių erdvių baimė) taip pat yra imprintinės (angl. imprint – įsmigti atmintyje) elgesio reakcijos.

Vaikas gimimo procese gali pabandyti nuslopinti stiprią baimę transformuodamas ją į tam tikrą įtampą. Ši įtampa „įsminga“ organuose, kurie gimstant jau funkcionuoja: tai širdis arba plaučiai (todėl vėliau atsiranda astmos reiškiniai), skrandis (opa), storoji žarna (spazmai).
Apie migreną

Mano požiūriu, migrena yra gimstant įgyta elgesio reakcija.

Kad galva be kliūčių pereitų per gimdymo kanalą, mūsų kaukolės viduje slėgis sumažinamas, kaukolės dalys susijungia glaudžiau ir kartais netgi perdengia viena kitą (tai įmanoma, nes jos dar plastiškos), todėl galva sumažėja ir be kliūčių pereina per dubens juostą ir gimdymo kanalą. Kai galva išeina į išorę, mes galime vėl „pakelti“ kaukolės vidaus slėgį ir atstatyti buvusią kaukolės formą.

Mūsų organizmas atsimena šį įvykį. Streso momentu vyksta gimstant išmokta procedūra, sumažinanti kaukolės vidaus slėgį. Ją lydi būdingi vizualiniai reiškiniai (pavyzdžiui, šviesos blyksniai), tvankumo jausmas ir pan.

Kai stresinė situacija praeina (tai būna dažniausiai savaitgaliais arba tik pabudus), prasideda slėgio didinimas ir jo pasekmė – stiprus galvos skausmas.

Žmonių, kenčiančių migreną, nelaimei, tai, kas kartą buvo išrasta mūsų organizmo kaip problemos sprendimo būdas, dabar tapo problema.
Pratimas sergantiems migrena

Medituodami sutelkite dėmesį į savo vidų. Kreipkitės į tą sąmonės dalį, kuri gimimo momentu jums labai padėjo sukeldama gyvybiškai būtiną slėgio sumažinimą. Su dėkingumu, bet atsargiai užsiminkite, kad tai, kas buvo tobula tuomet, dabar tapo problema. Aplinkybės pasikeitė, ir dabar slėgio didinimas ir mažinimas jau nebepadeda susidoroti su stresu, o tik dar labiau jį paaštrina.

Paprašykite tos sąmonės dalies, kuri atsakinga už migrenos atsiradimą, rasti geresnį būdą susidoroti su stresu, negu inicijuoti galvos skausmą.
Pratimas sergant depresija

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, įsivaizduokite save gimimo kanale, kai galva jau praėjo dubenį, o pečiai įstrigę, ir jūs negalite pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Dabar tegu jūsų suaugęs „aš“ pasako kūdikio „aš“, kad vienintelė išsigelbėjimo priemonė yra „išjungti“ savo jausmus. Tačiau kartu reikia paminėti, kad suaugęs „aš“ tiksliai žino, kad kūdikis sėkmingai pasieks pasaulį, nes jis, suaugęs „aš“, yra tas pats kūdikio „aš“, tik esantis ateityje. Įtikinkite savo kūdikį tuo, kad visi laukia jo pasirodymo pasaulyje, nori, kad viskas baigtųsi gerai, kad visi jį myli. Tegu suaugusioji sąmonė stebi gimimo procesą ir įtikina kūdikio „aš“, kad dabar jau būtina ir visiškai saugu vėl „įjungti“ savo jausmus. Taip pat reikia paminėti, kad ateityje rasis geresnių galimybių apsiginti analogiškose situacijose, ir nereikės imtis „išjunginėti“ savo jausmus.

Taip pat jums būtina išmokti naujų būdų gintis nuo streso.
Stresas

Padidėjusi mentalinė arba fizinė įtampa dažnai išlieka ilgai netgi po sukėlusio ją įvykio. Problema ta, kad daugelis žmonių arba neatpažįsta streso simptomų, arba nežino, kokiu būdu galima jo atsikratyti.

Įtampa „įsipaišo“ į mūsų asmenybės sistemą ir apie save niekaip neprimena, kol šiai sistemai kas nors atsitinka – ir mes susergame.

Egzistuoja pozityvių būdų susidoroti su stresu. Paprašykite savo sąmonės išbandyti vieną iš jų, kuris labiausiai tinka. Jeigu pasirinktas būdas pasirodys neefektyvus, išbandykite kitą – ir taip tol, kol rasite, ko jums reikia. Tada jūsų migrena jums daugiau nebus reikalinga.

Holmsas ir Reichas tyrė faktorius, vienaip ar kitaip veikiančius sergamumo lygį. Jie priėjo išvadą, kad ligas dažniausiai išprovokuoja stresas, kurį sukelia daugeliui iš mūsų pažįstamos aplinkybės. Psichologai akcentavo, kad šios aplinkybės priveda prie ligų su daug didesne tikimybe nei kitos. Tyrimo rezultatu tapo toliau pateikiama skalė, susiejanti streso jėgą su vienu ar kitu žmogaus gyvenimo įvykiu.
Streso skalė
Vyro arba žmonos mirtis 100
Skyrybos 73
Problemos, susijusios su turto pasidalijimu po skyrybų 65
Artimo šeimos nario mirtis 63
Įkalinimas 63
Liga arba trauma 53
Vedybos 50
Darbo praradimas 47
Išėjimas į pensiją 45
Sveikatos problemos šeimoje 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Didelės permainos darbe 39
Finansinės problemos 38
Artimo draugo mirtis 37
Sutuoktinių nesutarimai 35
Problemos, susijusios su mokesčiais už nekilnojamąjį turtą 31
Įtempti santykiai su žmonos arba vyro giminaičiais 29
Emocinė įtampa, sukelta tam tikrų asmeninių pasiekimų 28
Žmonos grįžimas į darbą (išėjimas iš darbo) 26
Mokymosi pradžia arba pabaiga 26
Gyvenimo lygio pasikeitimas 25
Sunkūs santykiai su darbdaviu 23
Gyvenamosios vietos pasikeitimas 20
Poilsio režimo pasikeitimas 19
Bankų paskolų sumažinimas 17
Miego režimo pasikeitimas 16
Mažiau glaudus bendravimas su savo šeima 15
Mitybos režimo pasikeitimas 15
Kalėdų rūpesčiai 12
Biurokratinio vilkinimo sukelta įtampa 11


Tie, kurių suma viršija 160, turi didelį šansą „užsidirbti“ vieną ar kitą negalią per ateinančius šešis mėnesius.

Šis testas buvo aprobuotas įvairiose sociokultūrinėse grupėse ir patvirtintas jo pagrįstumas.

Statistiniai tyrimai, atlikti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, liudija, jog visi pacientai daugiau ar mažiau kenčia negalavimus, kurių pagrindas – „neišgyventas“ stresas. Tradicinis kovos su stresu būdas gydymo praktikoje yra trankvilizatoriai ir antidepresantai. Tačiau nė vienas iš šių preparatų nėra specifinė priemonė nuo tų simptomų, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Visi jie turi šalutinį poveikį ir vienaip ar kitaip žaloja pacientų sveikatą.

Galingiausia ir dažniausiai ignoruojama gydymo priemonė yra žmogaus sąmonė.

Sąrašas ligų, kurių „pagrindis tiekėjas“ yra stresas:
- padidėjęs kraujospūdis;
- vainikinių arterijų trombozė;
- migrena;
- šienligė ir kitos alergijos formos;
- astma;
- intensyvus niežulys;
- pepsinė opa;
- vidurių užkietėjimas;
- kolitas;
- reumatoidinis artritas;
- menstruacijų ciklo sutrikimas;
- virškinimo sutrikimas;
- hipertireozė (patologiškas skydliaukės funkcijos sustiprėjimas);
- diabetas;
- odos ligos;
- depresija.
Fiziniai streso simptomai

Kokiu būdu mes galime atpažinti besikaupiančios įtampos požymius mūsų organizme iki tol, kol jie pasireikš kurios nors ligos forma? Pažiūrėkime, kaip stiprus stresas pasireiškia fiziškai:

- valgymo sutrikimai (beveik nevalgoma arba valgoma per daug);

- sutrikęs virškinimas, rėmuo;

- viduriavimas arba vidurių užkietėjimas;

- nuolat jaučiamas nuovargis;

- stiprus prakaitavimas;

- nervinis tikas;

- nagų kramtymas;

- galvos skausmai;

- raumenų mėšlungis;

- pykina;

- sunku kvėpuoti;

- alpstate;

- dažnai pravirkstate;

- impotencija (frigidiškumas);

- negalite nustygti vienoje vietoje;

- aukštas kraujospūdis.

Jeigu pastebėjote turįs bent vieną iš šių simptomų, jums reikėtų imtis tam tikrų priemonių (jos išdėstytos toliau), kurios mažina įtampą.
Psichologiniai streso simptomai

1. Nuolat susierzinate bendraudami su žmonėmis.

2. Jausmas „Aš nebesusidoroju su kasdieniais rūpesčiais“, nors iki šiol sėkmingai tai darėte.

3. „Kas iš to?“ Nebeįdomu gyventi.

4. Nuolatinė arba tarpais atsirandanti baimė susirgti. Paprastai jį sukelia kaltės jausmas, kurio šaknys – gimimo procese arba iškart po gimimo, jeigu vaikas atskiriamas nuo motinos. Izoliuoto vaiko sąmonėje įsitvirtina depresyvi būsena, katastrofos laukimas ir jausmas „man čia ne vieta“.

5. „Man ir vėl nepasiseks.“ Tipiškas atvejis, nulemtas tėvų, kurie nuolat reiškė vaikams savo nepasitenkinimą jais.

6. „Aš esu blogas, kartais nekenčiu savęs.“ Dažniausiai tai lemia griežtas auklėjimas, kartais – traumos gimimo procese.

7. „Sunkiai priimu sprendimus.“ Ši problema susijusi su įpročiu gauti savo „porciją“ meilės ir dėmesio iš tėvų darant tai, ko nori jie, ir nuslopinant savo norus.

8. „Mano išvaizda nepatraukli.“

9. „Palikite mane ramybėje.“

10. „Galiu sprogti iš pykčio bet kurią minutę.“

11. Abejingumas. Žmogus nebesirūpina namais, sutuoktiniu, darbu, savo išvaizda.

12. Jausmas, lyg turėtų įvykti kažkas neišvengiamo, fatališko (ateities baimė).

13. „Niekuo negaliu pasitikėti.“ Taip jaučiasi žmonės, kuriems tėvai niekada nerasdavo laiko.

14. Stipri uždarų patalpų arba didelių erdvių baimė. Baimė likti vienam. Visos trys būsenos dažnai apsigyvena viename žmoguje. Tai susiję su trauma gimimo procese.

Esama ir kitų intensyvaus streso požymių, čia paminėti tik patys dažniausi.
Kad įtampa nesikauptų

1. Dirbkite ne daugiau kaip 8 valandas per dieną.

2. Mažiausiai 1,5 dienos per savaitę ilsėkitės.

3. Pietų pertraukai skirkite ne mažiau kaip valandą.

4. Valgykite neskubėdami ir gerai sukramtykite maistą.

5. Išsiugdykite įprotį klausytis meditacinės atpalaiduojančios muzikos.

6. Išmokite pasiekti pakitusią sąmonės būseną. Darykite tai kas dvi tris valandas po dvi minutes, kai jaučiate persitempimą. Pasistenkite „persikelti“ į malonią vietą ir joje kurį laiką pabūkite.

7. Išsiugdykite įprotį lėtai pasivaikščioti ir lėtai pasišnekučiuoti.

8. Kasmet raskite laiko atostogoms ir išmeskite iš galvos viską, kas jus neramina. Iš anksto mėgaukitės malonumu, kurį patirsite, kai atostogausite.

9. Reguliariai mankštinkitės gryname ore. Jūsų kvėpavimas turi būti gilus. Jeigu žaidžiate golfą ar tenisą, kai smūgiuojate į kamuolį, pasistenkite „išmušti“ iš savęs įtampą ir agresiją, kurią esate sukaupęs. Jeigu neturite galimybės žaisti panašių žaidimų, eikite pasivaikščioti upės ar jūros krantu ir meskite į vandenį akmenukus, įsivaizduodami, kaip su kiekvienu metimu išsilaisvinate nuo jus veržiančių negatyvių emocijų. Arba kartais tiesiog sudaužykite vieną du senus puodelius.

10. Laikykitės ritmiškesnio mitybos režimo. Valgykite saikingai. Pasistenkite suprasti, kiek maisto jums reikia, kad palaikytumėte optimalų svorį, ir nusiteikite būtent tokiam kiekiui.

11. Jeigu jūsų darbas neteikia jokio malonumo, ieškokite alternatyvų ir radę priimtiną variantą drąsiai keiskite darbą.

12. Laisvalaikiu užsiimkite kūryba. Tai gali būti ir sodininkystė, ir rankdarbiai, amatas, tapyba, teatras…

13. Reguliariai darykite masažą, užsiimkite joga.

14. Susikoncentruokite į dabartį ir įveikite įprotį „užsiciklinti“ ties praeitimi ar ateitimi. Nepasiduokite baimei dėl ateities, antraip suprogramuosite ją negatyviai. Per dažnai užsibūdami nemaloniuose praeities momentuose, jūs iš karto sumažinate dabarties vertę.

15. Dirbkite nuosekliai. Nepradėkite naujo darbo nepabaigę jau pradėto. Naują darbą pradėkite be baimės, antraip padarysite jį sunkesnį nei jis iš tiesų yra.

16. Kelkite sau realius uždavinius. Pasiekę tikslą pasveikinkite save ir atšvęskite sėkmę.

17. Nepiktnaudžiaukite nuolatine kitų žmonių parama. Imkitės atsakomybės už savo veiksmus ir save patį.

18. Nežaiskite žaidimo „Kaltų ieškojimas“.

19. Darykite bent dalį tų dalykų kasdien ir išmokite daryti juos automatiškai. Tik taip neleisite įtampai kauptis jūsų organizme.


Paruošta vakarų ekspr. info pagal šaltinį: Dr. Geoff Graham. "How to Become a Parent You Never Had. The Happy Neurotic"

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Spa 14, 2011 12:27 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: Kaip tapti laimingu neurotiku
Cituoti:
Kaip tapti laimingu neurotiku (3)
Egzistuoja tik du žmonių tipai: laimingi neurotikai ir nelaimingi. Kitokių nebūna. Aš linkiu jums sėkmės siekiant tapti laimingu neurotiku... Niekuo kitu būti ir neverta. Dr. Geoffas Grahamas.
Jeigu mūsų elgesys tam tikroje situacijoje sustiprina vidinę įtampą, galima teigti, kad tas elgesys nėra optimalus. Reikia pakeisti būdą, kuriuo reaguojame į šią situaciją. Lengva pasakyti, sunku padaryti, tačiau yra daugybė psichologinės saviįtakos metodų, vienas iš jų vadinamas "refreimingu" (angl. reframing - kitokios formos suteikimas). Tai sąmoningas prasmės ir konteksto pakeitimas, sąmoningos pastangos į situaciją pažvelgti naudingesniu kampu.

Pratimas įtampai mažinti

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, užmegzkite kontaktą su ta sąmonės dalimi, kuri jums kelia įtampą mobilizuodama jūsų galimybes vienoje ar kitoje situacijoje. Leiskite suprasti, kad problemos sprendimo būdas, kurį ji jums siūlo, kartais pats tampa problema. Įtampa būna pernelyg didelė ir trukdo efektyviai spręsti problemą. Tada kreipkitės į kūrybinę savo sąmonės dalį. Ji pasižymi gebėjimu kruopščiai pasverti visus jūsų veiksmų padarinius. Paprašykite jos paieškoti alternatyvaus elgesio būdo. Padėkokite jai už pagalbą.

Dabar paprašykite abi šias dalis užmegzti tarpusavio kontaktą ir apsvarstyti galimybes padėti jums problemiškose situacijose nekeliant didelės įtampos. Leiskite šioms dalims būti jūsų konsultantėmis ir paprašykite jų rasti keturis penkis efektyvaus problemos sprendimo būdus.

Šioje stadijoje, kai derybos vyksta jūsų pasąmonėje, jums nebūtina suvokti, kaip būtent šios dalys ruošiasi jums padėti. Tačiau jūs tikrai pajusite, kad nuo šiol turite kur kas daugiau galimybių. Jeigu jos pasirodys esančios neefektyvios, kartokite pratimą tol, gausite būtiną rezultatą.

Kvėpavimo pratimas

Susikoncentruokite į savo kvėpavimą. Ypatingą dėmesį skirkite iškvėpimui. Iškvėpimas yra atsipalaidavimo aktas. Kai iškvepiate, įtampa plaučiuose krenta, šis organas sumažina savo apimtį - oras išeina lauk. Jūsų pasąmonė fiksuoja šį įtampos sumažinimą, ir jūs jaučiate atsipalaidavimą.

Kas kartą iškvėpdami "jaučiate" atsipalaidavimą toje smegenų dalyje, kuri atsakinga už jausmus. Kita smegenų dalis atsakinga už "mintį", todėl kaskart iškvėpdami mintimis tarkite žodį "ramus", suvokdami šį žodį, jo reikšmę. Jausmo ir minties kombinacija daro šį atsipalaidavimo pratimą efektyvesnį.
Dvipusis ekranas

Įsivaizduokite ant sienos kabantį ekraną. Vienoje jo pusėje matote save įsitempusį ir susierzinusį, kitoje - atsipalaidavusį ir ramų. Dabar pasakykite sau, kokį norėtumėte save matyti. Paimkite visus jausmus iš to savęs ekrane, kuris jums labiau patinka, į savo gyvenimą. Tuomet įsivaizduokite, kaip gera veikti tokiu būdu bet kurioje situacijoje.

Atmerkite akis ir išsaugokite šį jausmą.Kartokite šį pratimą kas dvi tris valandas po keletą minučių.

Sergantiesiems astma

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, pajuskite, kaip atsipalaiduoja kvėpavimo takai. Leiskite orui lengvai ir laisvai įeiti ir (tai svarbiausia) išeiti lauk. Jūs imatės savo kvėpavimo valdymo, jis tampa laisvas ir lengvas bet kuriomis aplinkybėmis. Atlikite ir pratimus, aprašytus prieš tai.

Pogimdyminė depresija

Suteikdama gyvenimą kūdikiui, motina dažnai išgyvena daugelį savo gimimo momentų ir tas būsenas, kurios lydėjo jos pačios atėjimą į šį pasaulį. Jeigu jai teko "išjungti" savo jausmus gimstant, prisiminimai gali sustiprinti įstrigusią patirtį ir "atverti šliuzus" depresyviai būklei. Galiausiai motina gali prarasti gebėjimą džiaugtis savo vaiko gimimu.

Kartais pagimdžiusi moteris jaučia negalinti užmegzti kontakto su vaiku. Šis momentas labai skausmingas tiek motinai, tiek vaikui.

Kalbant apie traumas, susijusias su gimimu, ir tolesnes galimas jų pasekmes, kyla klausimas: kodėl gi ne visi jas jaučiame?

Jeigu tėvai apgaubia kūdikį tuo meilės jausmu, su kuriuo jis gyveno iki tol motinos įsčiose, suteikia saugumo pojūtį, tuomet pasekmės minimalios. Deja, ne visi sugeba tai padaryti.

Jeigu gimdymas buvo sunkus, o kūdikis iškart paimamas ir paguldomas atskirai nuo motinos, kad ši pailsėtų, jam tai visiškai netikėta ir nesuvokiama. Naujagimis kur kas pažeidžiamesnis už motiną, jis bejėgis, nes neturi pasirinkimo, ir gali gelbėtis nuo baimės ir skausmo tik verkdamas. Taip elgdamasis jis įtvirtina depresyvią būklę, įgytą gimstant, stiprėja katastrofos jausmas ir pojūtis, kad "man čia ne vieta". Tai ilgainiui priveda prie nuolatinio kaltės jausmo, kad esi "čia".

Vėliau, kai gyvenimo sąlygos būna rūsčios, žmogus vėl jaučia: "Mano vieta ne čia". Toks elgesys skatina atmesti savo poreikius, pavyzdžiui, poreikį būti mylimam, todėl įvyksta atitolimas nuo motinos arba atvirkščiai - atsiranda visiškos priklausomybės nuo jos būsena. Vaikas negali suaugti, nes negali atsisakyti šios priklausomybės nuo motinos arba ko nors, kas pakeičia ją vienoje ar kitoje situacijoje. Mes matome šio elgesio pasekmes ir nedarniose santuokose, kai susergama priklausomybe nuo sutuoktinio ir atsisakoma savo poreikių.

Panikos priepuoliai

Mano pacientės Vendės vyras buvo tipiškas pleibojus, mėgęs pasilinksminimus. Jo žmona liovėsi lydėjusi jį į vakarėlius, nes, šiaip ar taip, jis vis tiek flirtavo su moterimis jos akivaizdoje. Tai taip ją skaudino, kad ji verčiau likdavo viena namuose. Nesąmoningai bandydama jį sulaikyti, moteris patirdavo panikos priepuolius ir periodiškai patekdavo į ligoninę su simptomais, primenančiais stenokardiją. Tačiau jokių su tuo susijusių pažeidimų nebuvo rasta. Vendei išrašė trankvilizatorių, bet jie nepadėjo, ir galiausiai mes susitikome mano kabinete.

Po vieno susitikimo su ja ir jos vyru aš pasivedžiau pastarąjį į šoną ir pasakiau jam, kad, mano galva, jo žmonos ligos priežastis yra jos nuolatinis siekis kontroliuoti jo egocentrišką elgesį. Aš jo paklausiau, ar jis sugebėtų pakeisti savo elgesio manierą, ir pasakiau, kad jeigu jis negali to padaryti, vienintelis būdas, kuriuo aš galiu padėti jo žmonai, - tai numesti jį nuo pjedestalo, ant kurio jis pats save užkėlė. Jis atsakė: "Taip, numeskite mane nuo ten. Aš nenoriu būti jos ligos kaltinininkas."

Aš pasitikslinau, ar jis teisingai mane suprato, ar suvokia pasekmes, jeigu tai bus padaryta, bet jis pasakė: "Darykite."

Aš "numečiau" jį nuo ten gana sėkmingai, ir Vendė nesugebėjo jo daugiau pakęsti. Ji paliko jį. Išsiskyrusi ji ištekėjo už labiau jai tinkančio vyro.

Dažnai būna, kad jeigu tik vienas iš partnerių lankosi pas psichoterapeutą, jie išsiskiria. Tačiau man paprastai pavyksta išsaugoti šeimą, jeigu teikiu pagalbą abiem partneriams. Jeigu sutuoktiniai turi vaikų, manau, verta įdėti maksimumą pastangų, kad pagerintume kiekvieno iš partnerių būseną ir harmonizuotume jų santykius.
Kūdikis verkia

Kai mažylis verkia savo lovelėje, jis mums signalizuoja, kad jam kažko stinga. Jis kenčia ir prašo pagalbos. Galbūt paprasčiausiai jaučiasi vienišas. Kad ir koks būtų jo noras, jeigu jis nepatenkinamas, mažylis jaučiasi užmirštas. Gali būti, kad jis verkia tik todėl, kad nori miego. Panaši jau suaugusio žmogaus reakcija, kai jis streso metu jaučia stiprų norą miegoti. Tačiau dažnai tokia gynyba būna nelabai efektyvi (ir kūdikiui, ir suaugusiam žmogui), ir mažylis naudoja tam tikrus kitus dėmesio pritraukimo būdus. Vienas iš "geresnių" - tai susirgti.

Vaikui gali skaudėti pilvelį, jį gali pykinti, jis gali priteršti vystyklus. Vos tik ant jo kūno pasirodys koks išbėrimas, motina tuojau pat sutelks į jį dėmesį. Ilgainiui tai tampa "įgytu" elgesiu.

Taigi kad atkreiptum į save dėmesį, turi susirgti. Nepatenkinti mažų vaikų poreikiai pasireiškia vėliau arba nesugebėjimu išreikšti savo jausmus ir būsenas, arba dideliu užuojautos iš kitų poreikiu. Pacientas neturi pasirinkimo laisvės, kol netapo brandžia asmenybe. Vaikams reiktų leisti ir netgi skatinti jų įgimtą polinkį išreikšti jausmus - tiek pozityvius, tiek negatyvius. Antraip jų emocinis gyvenimas vėliau prigęsta arba perauga į klasikinę isteriją (pagal Froidą), kai visas emocionalumas nukreiptas išskirtinai sufokusuoti į save kitų dėmesį. Aš turėjau pacientę, sirgusia sunkia depresija, kuri negalėjo išreikšti jokių jausmų ir niekuo nepasitikėjo. Jos motina man papasakojo, kad kai dukra buvo maža, ją kartais apimdavo nekontroliuojamas įsiūtis. Ji nuvedė mergaitę pas vaikų psichiatrą ir šis patarė uždaryti ją į kambarį ir neišleisti, kol agresija nepraeis. Gana greitai šie proveržiai baigėsi. Tačiau, nelaimei, mergaitė visai prarado gebėjimą reikšti emocijas 29 metams, kol mums pavyko pakeisti visą jos gynybos sistemą. Jeigu vaikas priverstas reguliariai gintis, nes nuolat jaučia meilės ir šilumos deficitą tuo periodu, kai jo asmenybė ima formuotis, jis įpranta taip pat gintis ir nuo savo poreikių, ir nuo savęs paties.


Paruošta vakarų ekspr. info pagal šaltinį: Dr. Geoff Graham. "How to Become a Parent You Never Had. The Happy Neurotic"

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Spa 14, 2011 12:31 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007