Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Lie 24, 2019 1:37 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe
Krikščioniškas tikėjimas psichologo darbe

(pranešimas konferencijai “Tikėjimas ir kasdienybė”, vykusiai Kaune, VDU, 2006 04 29 d.)


Psichologo darbe susiduriu su 4 tikėjimo aspektais:

* Tikėjimas kaip religija. Kadangi psichologo konsultacija- dviejų žmonių susitikimas, todėl svarbus tiek psichologo, tiek kliento religinis tapatumas.

Kaip šis tikėjimo aspektas pasireiškia psichologo darbe? Kartais žmogus pats tiesiogiai pasako “esu krikščionis ar katalikas”, ar priklausau “tikėjimo žodžio bažnyčiai”, tačiau dažniau pasako netiesiogiai “vakarais einu į bažnyčią” arba “meldžiuosi, kalbu poterius”.Kartais klientą ar pacientą tenka sutikti bažnyčioje. Tai leidžia nuspėti žmogaus tikėjimą kaip katalikišką.

Kuo gali būti vertingas šios tikėjimo dimensijos atskleidimas psichologo darbe? Žinojimas, kad žmogus- krikščionis leidžia:

o vieną ar kitą jo gyvenimo momentą susieti su kuria nors Švento Rašto, maldos vieta (pavyzdžiui, viena klientė papasakojo, kad jai buvo labai svarbūs maldos žodžiai “atėjęs gydyti sužeistų širdžių, Viešpatie pasigailėk”. Iki tol jai Kristus buvo tolimas, o po to kai ji įsiklausė į šią maldą, suprato, kad ir dėl jos Kristus gyveno);
o aptarti galimą bažnyčios ir jos sakramentų pagalbą (pavyzdžiui, psichoterapinėje grupėje pacientai gana dažnai pasidalina, kad eina išpažinties ir , kad tai jiems padeda);
o remtis krikščioniškomis vertybėmis;
o galima duoti paskaityti krikščioniškos literatūros (pvz.:žymių krikščionių biografijos);
o padeda atrasti bendrumą su pacientu (tuo atveju, jei psichologas pats krikščionis)

Tikėjimo kaip religijos aptarimas vertingas ypač tuomet jeigu žmogus savo tikėjime yra neabejingas, t.y. arba karštas arba šaltas, arba tikintis arba ateistas. Jeigu žmogus drungnas, abejingas, tai psichologas klausinėdamas daugiau tenkins savo smalsumo poreikį, bet klientui nuo to nebus nei šilta nei šalta.

* Tikėjimas kaip pasitikėjimas kitu (tikėjimas į žmogų). Tai socialinis tikėjimo aspektas. Dažnai skundžiamasi nepasitikėjimu kitais, pradedant tiesiog nepasitikėjimu ir baigiant liguista baime(paranoidinėmis idėjomis).

Daugiausiai psichologas čia gali padėti pats būdamas pasitikėjimo pavyzdžiu. Tikėjimas į žmogų, į klientą labai svarbus krikščionybėje, nes, kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, neįmanoma tikėti Dievą netikint žmogumi. Lenkų teologas T. Dajzcer taip pasakė- “Negalima pažinti Kristaus, nepažinus žmogaus.” Kitaip tariant, tikėti žmogumi- tai pamatyti Kristų žmoguje, su kuriuo susiduri kasdieninėje praktikoje. Nes, prisimenant Kristaus žodžius evangelijoje, ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte.

Švento Kryžiaus Jonas taip yra pasakęs- “gyvenimo pabaigoje tave patikrins, ar mylėjai?” Ir tai yra didelis iššūkis psichologo darbe, nes tai esminis klausimas jo darbe- ar mylėjai žmogų ar tikėjai į žmogų, su kuriuo kartu dirbote?...Ar mylėjai kiekvieną pacientą taip, kaip tave mylėjo Kristus? Ar galėjai už kiekvieną pacientą paaukoti savo gyvybę?...

Lengva tikėti į tą klientą, kuris manimi labai tiki. Bet kaip tikėti į klientą ypač tada, kai jis manimi netiki?! Kaip aš padėsiu pacientui atrasti daugiau pasitikėjimo kitais, jeigu aš pats juo netikiu?! Ir čia vėl iššūkis psichologo darbe- siekti tikėjimo nepaisant nieko. Gali padėti vienas pavyzdys. Rusų metropolitas A.Surožskis rašo apie vieną stačiatikių kunigą. Tas kunigas taip atsakė žmogui, atėjusiam pasiskųsti, kad niekaip negali įtikėti į Dievą. “Galų gale, ne taip svarbu, kad tu Juo netiki, svarbiausia yra tai, kad Dievas tavimi tiki.”

O kad galėtume klientui, besiskundžiančiam nepasitikėjimu savimi ar kitais pasakyti ”tai visai nesvarbu, svarbu tai, kad aš tavim tikiu”...

Savo praktikoje pastebiu, kad pasitikėti kitais trukdo galvojimas, jog pasitikėjimą reikia iškovoti. Ir taip žmogus kovoja su kitais, su savimi ir kaip nesiseka, taip nesiseka.O pasitikėjimą juk galima užsitarnauti. Kristus atėjo į pasaulį tarnauti, o ne kovoti...

Tikėjimo perspektyvoje tikėjimo kitais trūkumas visų pirma rodo nepasitikėjimą Dievu. Žymus psichoterapeutas A.Alekseičikas yra pasakęs : jeigu turite problemų su tėvais ar žmona, vyru, tai reiškia kad visų pirma turite problemų su Dievu.

* Tikėjimas kaip pasitikėjimas savimi. Dažnai pasitikėjimas klaidingai tapatinamas su aklu savo valios siekimu. Viena gydytoja taip pasakė žmogui, kuriam trūko pasitikėjimo savimi- “stenkitės daugiau pasitikėti Dievu ir pamatysite, kaip ateis pasitikėjimas savimi.”

Krikščionybėje geriausias pasitikėjimo mokytojas- Kristus. Mokantis pasitikėjimo iš Kristaus, pasitikėti- tai visiškai paklusti Tėvo valiai, nepaisant to, kad mano valia gali būti kitokia. Melsdamasis Getsemanės sode, Kristus šaukė: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu” (Mt26,39) Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad nenormalu turėti savo norų, valios, tačiau svarbiausia atminti- “ne kaip aš noriu, o kaip Tu.” Psichologo darbe tai mokymasis mąstyti taip, kad viskas, kas vyksta, yra Dievo valia ir reikia ją priimti.

* Tikėjimas į Dievą. Žmonės kartais taip išsireiškia- turiu viską: šeimą, namą, darbą, pinigų, bet vis tiek kažko trūksta. Tikėjimo perspektyvoje tai atrodytų maždaug šitaip- esu praktikuojantis krikščionis, pasitikiu žmonėmis, pasitikiu savimi, bet vis tiek kažko trūksta...Atsakymą į šį trūkumą galima atrasti evangelijoje, Pirmiausiai ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta (Mt 6, 33). Tikėti- tai norėti didžiausio...norėti Dievo karalystės. Tai tikėjimas, kurio reikia nuolat ieškoti...

Tikras pilnavertis tikėjimas, kuris ir yra tikėjimas į Dievą, turėtų apimti visus mano anksčiau paminėtus tikėjimo aspektus. Neretai psichologinės problemos kyla iš prisirišimo prie vieno kurio nors tikėjimo aspekto, pavyzdžiui, religingumo. Tradiciškai buvo įprasta tikėjimą tapatinti tik su religingumu: “aš tikintis, nes pakrikštytas, ir per šventes lankausi bažnyčioje”. Ši dimensija išties svarbi, tai lyg gyvenamo būsto turėjimas. Tačiau namo ar buto turėjimas nebūtinai susijęs su namų išgyvenimu- galima turėti gražiausius namus ir juose nesijausti kaip namie.(Pvz.: klientas save laiko tikinčiu praktikuojančiu kataliku, bet grįžęs po Šv.Mišių namo savo anūkus išvadina velniais.) Todėl labai svarbu, kad žmogaus tikėjimas apimtų ir kitas dimensijas- kad žmogus savo tikėjime nebūtų vienas, kad tikėjimas būtų asmeniškai patirtas, gyvas ir kad tikėjimas būtų į Dievą, o ne skraidančias lėkštes ar žvaigždes.

Tikėjimas skatina visų pirma ieškoti Dievo karalystės ir nepasitenkinti atrastu tikėjimu bažnyčios bendruomene, darbu, šeima, materialinėmis gėrybėmis. Kaip teigia T.Dajczer, “Dievas yra netekęs proto. Jis nori tau duoti viską, nori tau duoti karalystę. O tu, taip mažai norėdamas neleidi jam to padaryti.”

Kad žmogaus tikėjimas neliktų vienpusiškas, Dievas jam kaip tik ir siunčia įvairius išbandymus, atveda jį į dykumą, kad suprastų, jog neišgyvensi dykumoje vien priklausydamas kažkokiai religijai arba vien pasitikėdamas žmonėmis ar savimi. Dykuma – daugelio žmogiškų problemų, su kuriomis kreipiamasi į psichologą, simbolis. Tai vieta, kurioje gimsta ir auga tikras tikėjimas. “Žmogaus dvasinė dykuma panaši į geografinę dykumą. Smėlis, dangus, saulė, oras ir jokių žmogiškųjų atramos, saugumo taškų, prie kurių esame įpratę. Panaši ir dvasinė dykuma, kaip situacijos, kuriose liekame vieni, nesuprasti, nebegalintys pasitikėti aplinkinių parama...Dykuma gali pavirsti kiekviena sunki situacija, kada išmėginamas mūsų tikėjimas. Tai gali būti ir sunkumai bendrauti su kitais žmonėmis, ligos, slegiantis psichinės vienatvės pojūtis...Košmarai namie ar darbe, nesugebėjimas savęs sutramdyti- irgi dykumos elementai.(T.Dajczer)”

Labai dažnai būtent dykumos patyrimas ir atveda žmogų pas psichologą.

Dykumos patyrimas reikalauja žmogaus radikalumo- žmogus turi tapti arba šiltas arba šaltas, nebegali likti drungnas, turi arba tapti tikinčiu arba burnojančiu prieš Dievą. Anot T.Dajczerio “kol esi drungnas krikščionis, kuriam viskas sekasi, tol tikėjimo požiūriu tavo padėtis dramatiška. Žmogaus drungnumas Dievui nepriimtinas, jis tos šlykštynės tavyje nepakenčia ir anksčiau ar vėliau nuves tave į dykumą. Apie tikėjimo radikalumą kalbama apokalipsėje Šv. Jono žodžiais: O, kad būtum arba šaltas arba karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei šaltas, nei kerštas, aš išspjausiu tave iš burnos (Apr 3, 15-16).”Apie tikėjimo radikalumą arba arba terminais kalba S.Kierkegaard ”arba Dievą mylėti arba nieku versti” Trečios galimybės nėra , kaip jis pats sakė, čia nekrinta joks svoris, yra tik arba Dievą mylėti arba nieku versti.

Jeigu pakalbintume konvertitų arba idėjiniais ateistais tapusių žmonių, tai pastebėsime, kad jų atsivertimas į tikėjimą arba ateizmą dažnai kaip tik ir buvo išeitis iš krizinės gyvenimo situacijos, kurioje jie nebegalėjo likti drungnais.

Ką daryti, kaip būti atsidūrus dykumoje? Sekti Kristumi. Kristus tarsi sako – tu dykumoje ne vienas, ir aš ten buvau. “Nukryžiuotas Kristus kviečia tave sekti Jo pavyzdžiu, kad jo besąlygiškas paklusnumas Tėvui taptų tavo gyvenimo kelrode žvaigžde. Patirties sunkumai, tikėjimo išbandymai, kasdieniniai rūpesčiai visada bus sunkiai pakeliami. Tai tavo kryžius : tau truks jėgų, truks poilsio, užgrius pareigų ir atsakomybės lavina. Visa tai atrodys nepakeliama, bet tikėjimo šviesoje Kristaus jungas yra mielas, Jo našta pasirodys lengva ( S.Biela).”

Dar keletas minčių apie tikėjimą ir psichologiją

Psichologija- mokslas, reikalaujantis logikos. O tikėjimas, ypač jo išbandymai yra nelogiški. Pavyzdžiui, duonos padauginimo stebuklas. Kristus jiems sako, “tai jūs duokite jiems valgyti (Mk 6, 35-37)”. “Apaštalai patenka į tokią padėtį, kurios nepajėgia suvokti protu...jausmai jiems irgi ne pagalbininkai- sunku būti gerai nusiteikusiam, kai esi alkanas ir labai pavargęs ir dar iš tavęs reikalaujama tokių neįmanomų, nelogiškų, tiesiog absurdiškų dalykų.(S.Biela)” Kitas pavyzdys iš evangelijos apie moterį, kurį paaukojo paskutinį savo pinigą, tuo pasmerkdama save ir savo vaiką myriop, nes daugiau ji nieko neturėjo. Toliau apie ją sakoma -nesuvokiamas tos moters tikėjimas. Iš tikrųjų, neverta protu mėginti suvokti jos veiksmo, nes tai, ką ji padarė, atrodo visiška beprotybė. Tačiau tikėjimas kartais kaip tik ir reikalauja beprotiško veiksmo.

Tokių tikėjimo išbandymų daug psichologo darbe- kartais pacientai iš mūsų reikalauja tiesiog absurdiškų dalykų (pavyzdžiui, pakeisti girtaujantį vyrą, sujungti yrančią šeimą). Kartais jau vien gyvenimiška situacija, kurią jie papasakoja, atrodo perdaug absurdiška, kad galėtume joje ką nors pakeisti (pvz., žmogų muša šeimoje, o jis- perdaug priklausomas nuo smurtautojo ir pats nieko nesiima, kad ką nors pakeistų). Ir tokiose situacijose gali padėti tik tikėjimas. (Pvz, psichologinėmis priemonėmis aš padėti negaliu, jums padėti gali tik jūsų tikėjimas: jums norint atversti geriantį vyrą reiktų įtikėti ir atleisti visų pirma Dievui, kad skyrė tokį vyrą ir daug melstis už jį prašant jėgų, kantrybės nešant savo kryžių...)

Į psichologą kreipiasi žmonės su įvairiomis asmeninėmis emocinėmis problemomis baimėmis, nerimu, įtampa, liūdesiu. Kaip pažvelgti į šias problemas tikėjimo šviesoje?

Nerimas, įtampa, stresas, liūdesys- ženklai, kad tarnauji kokiai nors mamonai. Aiškus ženklas, kad esi prie ko nors prisirišęs yra liūdesys, kai Dievas iš tavęs ką nors atima. Mamona- gali būti tiek materialinės, tiek dvasinės vertybės, prie kurių esi prisirišęs: pinigai, vaikai, darbas, ramybė, netgi tobulybė. (T.Dajczer)

Daugelio problemų priežastimi yra savo saugumo sistemų, kaip jas pavadino T.Dajczer, kūrimas ir prisirišimas prie jų. “Visos saugumo sistemos yra netobulos; jos turi nuvilti ir tuo sukelti neišvengiamą krizę.Tikėti- remtis ne kuo kitu, o tik Dievu. Taigi, kova dėl tikėjimo- tai kova su skubėjimu, nerimu, stresu, o ypač su liūdesiu. Liūdesys yra ypatinga savimeilės apraiška, pakertanti tikėjimo ir pasitikėjimo šaknis. Liūdesys paraližuoja tikėjimą. Ypač liūdesys dėl nuodėmės.” (T.Dajczer)

Baimė...ji gali sukelti ligas...nuo baimės kyla neurozės ir psichozės. O juk baimė gali būti didelio pasitikėjimo pamatas. Pasitikėjimas ir tikėjimas tobulėja patiriant baimę. Viskas priklauso nuo to , ką su ja darysi.

Didelė dalis problemų kyla ne tik iš per didelės savimeilės, bet ir dėl per didelio savęs sureikšminimo, per didelio rimtumo. Pažiūrėti į savo gyvenimą, darbą tikėjimo akimis- tai mokėti iš savęs pasijuokti. Galima sau pasakyti: “Žiūrėk, koks esi kvailas, sielvartauji dėl menkniekių....o juk visa, dėl ko kremtiesi, tėra dulkės ir šiukšlės.”( T.Dajczer)

Tikėjimas ir pinigai. Pinigai labai svarbūs psichologo darbe. Pinigai- svarbiausias tikslas psichologo darbe. Gerai dirbantis psichologas kiekviename savo kliente galėtų matyti pinigus. Labai svarbu tikėti, kad klientas yra turtingas, kitaip sakant, talentingas. Juk talentas yra senovėje vartotas pinigas ir tik vėliau įgijo kitokią prasmę. Labai gerai kai klientas tokių talentų turi ir jais užmoka. Labai svarbu atminti, kad klientas gali mokėti ne tik litais : kitame tikėjimo lygyje- klientas moka ir savo tikėjimu į psichologą. Jeigu prisimintume tokį žmogų, kuris visiškai pasitikėjimo mumis, mūsų žodžiais, juk ir tai buvo užmokestis mums. Dar kitame- pasitikėjimo savimi lygyje yra pasitikinčių, talentingų žmonių (įdomių, išsilavinusių), su kuriais tiesiog įdomu dirbti, dirbdami su jais ir mes imame labiau pasitikėti savimi(prisimenu, kaip man buvo įdomu dirbti, kai kreipėsi žymus futbolininkas). Tai irgi užmokestis. Ir Tikėjimo į Dievą lygmenyje kliento pinigais arba talentais tampa viskas, ką Dievas per jį duoda. Tai požiūris, kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra Dievo dovanojami talentai. Kad “talentai yra ne tik ko nors turėjimas, bet ir stygius. Ne tik gabumai, sveikata yra dovanos, bet ir šeimyninės įtampos, tarpusavio nesutarimai - taip pat Dievo talentai ir teikiamos galimybės. Slegianti kančia ar kamuojantys nemalonumai- ištisas talentų telkinys. Jeigu ką nors gebi, tau sekasi, tai, be abejo, talentas, bet jeigu tave visur lydi nesėkmės- tai pati vertingoji dovana.”( T.Dajczer) O kaip neretai užuot sakęs ar bent pagalvojęs “koks turtingas šis nelaimėlis”, aš žiūriu į laikrodį, kada pasibaigs pokalbiui skirtas laikas...Juk būtent nesėkmės- tai žmogui dovanotieji neįkainuojami lobiai. Pvz., psichologui neretai tenka padėti žmogui besiskundžiančiam prasta atmintimi. O juk silpna atmintis irgi yra talentas, lygiai taip pat kaip ir silpnaprotystė. Tik tikintis žmogus geba už viską dėkoti. Taigi, tikėti- tai tikėti ne tik sveikata, bet ir liga. Psichologo darbe tikėjimas liga gali būti ir pagalba žmogui neskubant ta liga atsikratyti. Juolab, kad neretai psichologui kyla pagunda padėti, daryti daugiau negu nori pats žmogus. Kartais galime daugiau padėti nepadėdami, neskubėdami pašalinti vieno ar kito ligos simptomo. Pvz.: Šv. Gertrūdai, kuri meldė draugei sveikatos, Kristus pasakė: trukdai man, Gertrūda, prašydama jai sveikatos, nes ši liga- tai didelė malonė, o tavo draugė paklūsta mano valiai ir greitai šventėja.

Tikėjimas ir malda. Tikėjimą palaiko malda. Malda visada glaudžiai susijusi su tikėjimu....”idant Tavo ryšiai su žmonėmis būtų vaisingi, turi išmokti prieš tai pasišalinti ir pabūti vienas.Negali sau leisti medituoti pusvalandį, todėl privalai medituoti ne pusvalandį, o pusantros valandos,- taip atsakė kardinolas Lerkaras kunigui, kuris skundėsi kad per dienos darbus nebelieka laiko maldai.” (T.Dajczer)

Pasižiūrėjęs į save tikėjimo akimis suprasi, kad kuo labiau tave spaudžia darbai, tuo daugiau laiko turi skirti maldai. Kitaip būsi tuščias, tau tik atrodys, kad ką nors duodi kitiems, bet tai bus tik iliuzija...Manydami, kad nuo mūsų ir nuo mūsų darbo viskas priklauso, samstome vandenį rėčiu. Tikėjimo požiūriu svarbiausias mūsų dienos darbas- malda. Nesvarbu ką darai, sako Jonas Paulius II, - svarbu, koks esi. Kilus klausimui, koks yra maldos ir darbo santykis, reikia pabrėžti maldos pirmumą, palyginti su veikimu. Maldos ir darbo santykį galima nusakyti taip: bet kokia autentiška veikla gimsta iš maldos ir kontempliacijos“(T.Dajczer). Vengrų psichoterapeutas L.Szondi yra pasakęs „ligonį reikia gydyti tol, kol jis pradeda melstis .”


Psichologo darbą su klientais laikau labai artimu darbui pribuvėjos, kuriame reikalinga daug buvimo, išbuvimo kartu ir tik retkarčiais, svarbiausiais momentais reikia kiek daugiau palaikymo ar radikalaus įsikišimo. Todėl pabaigoje pateiksiu pavyzdį iš knygos “Gimties virsmas” apie tokį tikėjimą, kurio man, kaip psichologui norėtųsi pasimokyti.

Pasakoja gydytoja- pribuvėja:

“Pas mane jie atėjo iš klinikų. Ten jiems pasakė, kad kažkas yra blogai su jų vaikeliu ir kad reikėtų nutraukti nėštumą. Jie atsisakė tai daryti ir gydytoja jiems liepė ateiti, kai prasidės gimdymas arba nustos jausti vaiko judesius.

Jie atėjo pas mane, tokie jaunučiai, jiems abiems buvo vos po 19 metų, bet labai tvirti ir subrendę savo viduje. Mama pasakė: tai ką, mano vaikas kaip koks išbrokuotas viščiukas iš inkubatoriaus, kad jį galima būtų taip paimti ir išmesti. Aš pasižiūrėjau echoskopu ir iš tikrųjų pamačiau, kad beveik nėra vaisiaus vandenų. Supratau, kad vaikeliui nesivysto inkstai. Atsargiai jiems pasakiau tą žinią, bet jie jau buvo apsispręndę nešioti ir gimdyti.

(Psichologo praktikoje neštumas simbolizuoja Dievo duotą išbandymą (netektis, stresas, nerimas...)) Dažnai kyla pagunda į tą išbandymą pažiūrėti iš patologijos pusės ir priskirti kokia nors diagnozei bei jį panaikinti, t.y. gydyti medikamentiškai. Tačiau, ačiū Dievui, yra tikinčių pacientų, kurie tam priešinasi ir pasiryžta tą išbandymą “išnešioti” iki galo.)

“Kai prasidėjo gimdymas, jie nuvažiavo į klinikas ir labai norėjo, kad aš irgi dalyvaučiau. Kai aš atėjau pas juos, pasirodė, kad vaikelis eina sėdinyte ir ..., jiems siūlė daryti cezarį. Bet vaikelis buvo toks silpnutis.Jis įsčiose augo tokiomis sunkiomis sąlygomis, aš pagalvojau, kad jis galbūt ištvėrė tik neišpasakytos savo tėvų meilės ir begalinio tikėjimo dėka. Bet koks sudėtingumas gimdymo metu galėjo baigtis jo mirtimi. Jie irgi norėjo gimdyti patys. Jai iš tikrųjų labai skaudėjo, buvo labai sunku. Gimdymas vyko palengva, ramiai. Gydytojai po kurio laiko ėmė rūpintis, kad gal jau reikėtų pradėti skatinti, susiruošė lašinti oksitociną. Aš sėdėjau šalia mamos ir jos paklausiau, ar tu žinai, ką jie ruošiasi tau daryti? Gydytojai planuoja leisti skatinamuosius. Ji nustebo, kad niekas jai nieko neaiškino.Ji nedvejodama pasakė: aš atsisakau bet kokių vaistų, nes nenoriu , kad bent kas pakenktų vaikeliui. Tada ėmėme kalbėtis su gydytoja ir prašyti neskatinti...Gydytoja, priiminėjusi gimdymą, man nerimastingai ėmė šnibždėti, ar jie supranta, kad mes tokių naujagimių negelbėjam.”

(Psichologo darbe gimdymas simbolizuoja asmeninį virsmą, pasikeitimą. Tai gali būti katarsis, insaitas, “aukštumos potyris”. Ir vėl čia psichologas susiduria su pagunda skatinti, nuskausminti (pvz., nusiusti psichiatrui, pasakyti, kad seanso laikas baigėsi...)

“Kai mažylis užgimė, jis negalėjo kvėpuoti, nes buvo išsivystę tik trečdalis plaučiukų, bet atėjo neonatologė ir jį iš karto prijungė prie deguonies aparato. Buvo labai gaila, kad gimdymo metu mamai prasidėjo kraujavimas, nes natūraliai neatsidalino placenta ir jai teko skubiai duoti narkozę ir išimti placentą. Per tą laiką tėtis buvo prie mažylio. Kai ji atsibudo po narkozės, pirmas klausimas buvo, ką veikia mūsų mažiukas? Ar tu užmovei jam kojinytes? Ar jam nešalta? Mama labai išgyveno, kad nepabučiavo savo mažiuko iš karto po gimimo. Kai tik ji pajėgė atsistoti, iš karto nuėjome pas vaikelį. Pradžioje buvo ašarų lietus, o paskui mama ėmė šypsotis ir kalbėtis su juo. Taip, iš tiesų kalbėtis su juo. ..retai kalbame tiesiogiai su užgimusiu kūdikiu. Ji su juo kalbėjosi, vadino gražiausiais žodeliais, glostė ir kai vaikelis vis labiau merdėjo, ji jam kartojo būk stiprus, būk stiprus, viskas bus gerai. Tu viskas bus gerai.”

(Psichologo darbe naujagimis simbolizuoja džiaugsmo, ramybės, dėkingumo, susitaikymo...kartais- tiesiogiai- naujo žmogaus gimimą, atsiradimą. Labai svarbu tai išgyventi, nepaisant nuojautos, kad tai gali būti labai trumpalaikiai dalykai.)

“Visi gydytojai ir seselės aplinkui verkė. Per tą laiką tėtis nuvažiavo į katedrą ir atsivežė pažįstamą kunigą, kuris vaikelį pakrikštijo. Manęs tėvai paprašė pabūti krikšto mama. Man toptelėjo į galvą mintis, kad reikėtų jiems visiems trims nusifotografuoti. Labai įdomu, kad fotoaparate buvo likę gal kokie penki kadrai, o kameroje gal pora minučių laisvo juostos. Tarsi tam žmogui tik tiek ir tereikėjo. Paskui jis ramiai iškeliavo. Per tas šešias valandas mes jautėmės nugyvenę didžiulį, ilgą gyvenimą kartu su tuo naujai užgimusiu ir čia pat išėjusiu žmogumi.

Mama, nepaisydama tėvų draudimo, ramiai dalyvavo laidotuvėse. Ji sakė, aš pati turiu viską padaryti iki galo- tik tada būsiu rami.”


(Mirtis psichologo darbe simbolizuoja tų palaimingų akimirkų trapumą, laikinumą, baigtinumą. Nors psichoterapeutai aprašydami savo atvejus mėgsta girtis, kad po terapijos pacientas ilgai ir laimingai gyveno, aš savo darbe pastebiu, kad didelė dalis pacientų vėl pablogėja, grįžta gydytis, todėl stengiuosi pasidžiaugti tais trumpalaikiais pagerėjimais, tais gimimo momentais. Juk tos palaimos akimirkos ir yra pagrindinė psichologo darbo motyvacija...)

“Ta jaunutė moteris nėra kažkaip ypatingai apsiskaičiusi ar labai išprususi.Atrodė, kad ji elgiasi vedama kažkokio ypatingo žinojimo, kažko didesnio už visas knygas ir artikuliuotą išmintį...labai svarbu žmogui leisti oriai gimti ir oriai numirti. Nesvarbu, kiek laiko jis gyvena. Toks išgyvenimas mus pačius labai sustiprina ir priartina prie dvasinės pasaulio kokybės.”

Ši istorija iliustruoja būtent visus tuos 4 tikėjimo aspektus apie kuriuos kalbėjau, ji yra apie begalinį tikėjimą, kuris apima ir religingumą ir pasitikėjimą (ne aklą paklusnumą) gydytojais ir pasitikėjimą savimi ir tikėjimą Aukščiausiojo valia. Čia nebuvo garsių tikėjimo išpažinimų, bet buvo aišku, kad kalbama apie krikščionišką tikėjimą. Buvo nepaklusnumo gydytojams, bet ir daug tikėjimo jais, daug pasitikėjimo savimi ir daug nuolankumo Aukščiausiojo Valiai. Pasakojime buvo mažai logikos, mažai išprusimo, ir daug to beprotiško tikėjimo, apie kurį neseniai kalbėjau.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bir 19, 2010 3:02 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007