PrietaraiMano močiutė turi nuostabų prietarą – išeidama iš namų, ji visuomet kryžiaus ženklu pažymi namų duris ir persižegnoja pati. Nežinau, kodėl tas prietaras man taip patinka. Gal dėl to, kad niekada nežinojau, ką jis reiškia – saugios kelionės ženklas?, namų apsauga?, šiaip įprotis? Niekada, tiesą sakant, ir nenorėjau tiksliai žinoti, ką šis prietaras reiškia mano močiutei. Lyg man trūktų savų. Apsižiūrėjęs pamačiau, jog mano gyvenimas ir be to pilnas tabu – vengti kopėčių, dairytis juodų kačių, nenaudoti žvakės vietoj degtukų, svečius pasveikinti tik viduje ir šiaip nešvilpauti namuose. Surašiau tik prietarus, kurie galioja man. Esu tikras, kad kiekvienas jų turi daug ir žymiai įdomesnių nei manieji– su prietarų įvairove gali varžytis nebent religijų įvairovė. Jie praslysta į gyvenimą lyg nekviesti svečiai į pobūvį, ramiai įsikuria kamputyje ir, atrodo, nereikalauja daug dėmesio. Tačiau vienąkart akiai už jų užkliuvus darosi įdomu – kaip jie čia atsirado? Ką jie čia veikia? Apskritai, kodėl jie čia yra? Prietarai nebūna įnoringi – jie nenori daug, jie pripildo gyvenimą smulkių užduotėlių (nesisveikink per slenkstį, nusispjauk per kairį petį, pabelsk į medį), kurias įgyvendinant nereikia daug pastangų. Jie žada teigiamą rezultatą (arba neigiamo išvengimą) jiems paklusus – nebus susipykta su draugais, išsipildys noras, neatsitiks nelaimė. Tačiau juk ne visuomet prietarai išpildo savo pažadus. Tad kodėl mes jiems paklūstame? Kam sportininkui rinktis skirtingus maršrutus į tą pačią salę treniruočių ir varžybų dienomis, kas verčia komandos trenerį žaisti su savo garderobu laimint ar pralaimint, kodėl spjaudytis išsigandus?
Siūlau padiskutuoti apie prietarus ir prietaringumą. Kodėl prietarui lengviau paklusti nei nepaklusti? Kokia jo funkcija mūsų gyvenimuose? Iš kur jo sugebėjimas prasprūsti į mūsų apšviestus ir racionalius protus ir ten jaukiai įsikurti? Kur jo gajumo paslaptis?
parašė Gabija, 2005.01.16, 23:02Įdomūs komentarai:
http://www.lhpa.lt/diskusijos.
parašė Budelis, 2005.01.17, 23:12
Man rods, prietarai yra kvaišalai, kuriais naudodamiesi siekiame neužsidirbtos, nepelnytos sėkmės, ramybės, siekiame išvengti atsakomybės.
O paklūstame prietarui iš baimės, dėl to, kad esame "prisidirbę". Kas be nuodėmės? Tai ir atpildas bus.
Prietarai mūsų gyvenime (funkcija) - kaip kūno temperatūra - simbolizuoja, kad yra negerų dalykų, už kuriuos reikia atsakyti. Taigi, apninka jie tiek, kiek esame "prisidirbę" ir "nešvarūs". Ne jie - gajūs parazitai, "prasprūstantys į mūsų apšviestus ir racionalius protus" (manyčiau atvirkščiai - į tamsius ir savanaudiškus protus), o mes esame gajūs ir tikri titnagai.
parašė Žilvinas, 2005.01.19, 17:51
Kažkaip pernelyg supaprastintai tie prietarai atrodo po žmogaus, besidangstančio Budelio slapyvardžiu pasisakymo. Gaunasi, kad prietarai tėra mūsų nuodėmingumas, bailumas, tamsumas, savanaudiškumas ir kitokie nešvarumai, besišaukiantys išpažinties ir atgailos. Gal tada ir pseudonimai tėra prietaras, kuris tarsi padrąsina, leidžia įsivaizduoti jog esu kažkuo kitu, turiu dar vieną internetinę gyvybę, dar vieną moralinį veida ir pan. Kita vertus, gal mano nusiteikimas prieš pseudonimus tik prietaras. Žodžiu, man nėra aišku kas tai yra tas prietaras. Močiutė, žegnojanti prieš kelionę savo namų duris man atrodo gražiai ir šviesiai ir gal jai pačiai neatrodo, kad ji užsiiminėja prietarais. Arba: linkime vieni kitiems gerų naujųjų metų, sveikinamės su žodeliu "labas...", spaudžiam vieni kitiems rankas. Kaip ir kokie gerumo ritualiukai, užkalbėjimai gaunasi. Ar visi simbolinę prasmę turintys veiksmai yra prietarai? Kokie kriterijai, atskiriantys prietarą nuo neprietaro?
parašė Aldona, 2005.01.20, 17:55
Man prietarai, maži burtai ir ritualai man suteikia jaukumo. Tai - toks savitas mano būdas žiūrėti į pasaulį. Taip pat, kaip, pavyzdžiui, apsivilkti dryžuotą megztinį, kad pakelčiau sau nuotaiką. Prietarai man panašūs į mažus menkniekius namuose, kurie iš esmės niekam nereikalingi, tačiau suteikia jaukumo.
parašė Aušra, 2005.01.20, 18:53
Man kažkodėl atrodo, kad prietarai susiję su mūsų visų noru kažkokios apsaugančios visagalės jėgos. Taip kaip kai kurie ieško ekstrasensų, būrėjų, parapsichologų ir pan., tam kad jie kažkaip paveiktų gyvenimą, padarytų jį geresniu, taip panašiai atrodo ir prietarai, tik čia mes patys galime kažkiek valdyti situaciją.
Aš pati prietarais nelabai tikiu, nors kai kurios ritualus visgi atlieku: pvz., nusispjaunu issigandus. Pastebėjau, kad visai neblogai "apversti" prietarą: kai kelią perbėga juoda katė, labiau tikiu kad man tai lemia sėkmę ir skubu pirma pereiti tą vietą. Nežinau kaip ten viskas būna, bet turbūt čia kaip ir horoskopai: kuo tiki ir lauki, tas ir nutinka. Tiesiog tuo metu ritualas nuramina ir tiek, vėliau niekuomet nebandžiau stebėti kiek prietaras pildosi.
Bet kokiu atveju, tiek kylančią baimę, tiek nusiraminimą, tiek tikėjimą ar netikėjimą tais dalykais susikuriame patys.
parašė Atgailaujantis budelis, 2005.01.22, 20:32
Žilvinai, tai - tik mano labai asmeniška nuomonė, nepretenduojanti į jokią tiesą. Atrodai susierzinęs. Ar aš neturiu teisės galvoti, kaip išmanau, ir į slapyvardį? O dangstausi - iš silpnumo. Gal to žinojimas padės Tau geriau jaustis? Įtariu, kad kitokią, nei Tavo nuomonę, priimi, kaip pasikėsinimą, ir dėlto reaguoji taip emocionaliai. Man tikrai labai labai gražios Aldonos ir Aušros nuomonės apie prietarus. Nuo jų šilta ir jauku, nors visai kitaip galvoju. Aš manau, kad prietarai kiekvienam žmogui turi kitokią prasmę ir tai priklauso nuo jo supratimo apie pasaulį, žmogaus vietą jame bei jo gyvenimo patirties. Vieniems jie – malonūs kasdienybės papuošaliukai, kitiems – negailestigi kanonai, dar kiti - abejingi jiems.
parašė dviratininkė, 2005.01.22, 23:55
Sveiki ! Papasakosiu atsitikimą:
ogi vieną pavakarę minu savo dviratuką vasariškos Vilniaus gatvės grindiniu, kazkur ties mokytoju namais.. ir žiū- juoda katė per gatvę bėgt pradeda... iš priešingos gatvės pusės...taigi man švysteli mintis: na jau ne, tai aš pirmiau tau kelią- ne tu man- perbėgsiu..ir tik spusteliu sparčiau pedalus.. ir žinote....... gi kad pyliau ant asfalto ! iš džinsų po to šortus persiūti teko, nubrozdintas kelienis savaitę gijo...pasirodo, kliudžiau bordiūrą..iš to skubėjimo
ir, regis, spontaniškos reakcijos į sąmonėj švystelėjusį prietarą
) ir dabar prisimindama, ir tąsyk juokiausi iš savęs... net nespėjau pastebėti, ar šiuo būdu pavyko nubaidyti tą švelnų juodą padarėlį......
parašė irute, 2005.01.23, 9:05
labas rytas. kazkaip anksčiau negalvojau apie prietarus... manau, jie patys savaime kaip ženklai, veiksmai, įvykiai neturi galios, juk tokių dalykų atsitinka maždaug milijonas kartų per sekundę; visa jų galia žmogaus galvelėj, jie geba paleisti kažką labai seną, archaiską, laiko apdailintą, ir vargu ar reikia aiškintis kas tai; manau kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime nustebom kaip taip atsitiko, kad prisapnavom, nujautėm ar kokiu kitu būdu numatėm kas ivyks... pajautėm galią ir staiga vel ją nukišom (tipo aš netikiu, tipo nesąmonė, tipo blevyzgos...) Man prietarai tai - kažkokiu būdu (visiškai neracionaliu, visiškai intuiyyviu, subtiliu) galimybė paliesti savo dvaselėje tai, ką gavome dovanų iš savo pro-pro-pro...mamų ir tėvų. Nereiškia, kad jų prisireikia ant kiekevieno kampo, bet kartais..., kai nu tiesiog pajunti, kad reikia va kažko būtent tokio - atsisuki i savo stiprumą (ne silpnumą - silpnumas, mano manymu, įsivaizduoti, kad valdai save: absoliuciai ir racionaliai; silpnumas - apgaudinėti save, jog žinai ribas savo ir pažįsti tai, kas tu esi; kad ženklai, kurie tave sujaudina kažkodėl, neaišku kodėl, "iš tikrųjų juk nieko nereiškia":). Taigi man prietarai - mūsų iracionaliosios, musu stipriosios dvasinės pusės viena išraiškų (aišku, nekalbu apie ekstremalus - piktnaudžiautojų yra visur, turbūt yra ir priklausomų nuo prietarų - aš ne apie tai).
taip, turbūt kiekvienam žmogui jie turi kitokią prasmę - gal tiksliau skirtingą tos pačios prasmės kampą, o gal .... sukelia kažkokią baimelę, kuri gražiai transformuojasi į racionalų "netikiu"?... uhhhhhhh..., ačiū už dėmesį:)
parašė Aušra, 2005.01.23, 22:09
visgi kažkokiu būdu prietarai susiję su baime... ir ko gero, daugiau su ta, kuri neįsisąmoninta. ir keičiantis gyvenimui, vidiniams procesams, paprastai keičiasi ir mūsų baimės. vadinasi, ir požiūris, jausmas ar kt. į prietarus.
sunkiai turbūt aš čia sušnekėjau, bet pati esu patyrusi kažką panašaus: bijojau aukščio (ne paniškai, bet būdavo pakankamai baisu). bet ta baimė ryškiai sumažėjo po to, kai įvyko keletas svarbių "atradimų apie gyvenimą", vidinių pokyčių. dabar žiūrėti žemyn nebebaisu, nors nedariau nieko tikslingai tam, kad įveikčiau tą baimę.
ar nėra ir su prietarais panašiai?
parašė Audrone, 2005.01.25, 10:18
Man atrodo,kad prietarai turi galios,kai zinai juos ir ju prasme-'kas bus,jeigu...'.Tuomet ir reikia i juos atsizvelgti-saugotis pasekmiu.Ir as naudoju namus,ju ramybe,seima saugancius ritualus.Tik nelabai viesinuosi,manau,kad slapciom atlikti jie turi daugiau jegos.
Noriu pasakyti,kad vienas paplites prietaras pabelsti i medi gali buti pakeistas fraze'neduok Dieve'. Beldziant gasdinamas nelabasis.
parašė SuperDuper power TADAS;), 2005.01.31, 17:55
Labadiena. Taiva pasiskaiciau apie prietarus. Beveik nieko nesupratau. Supratau tik budelio nuomone, kuriai nepritariu. Bet visdelto savo nuomone isreiksti galiu. Nekenciu prietaru, kurie gali lemt bloga. Kad ir su ta kate. Velnias butina ten tas nesamones skleist? Apskritai, tai nelabai as ir tikiu tais prietarais, dazniausiai nekreipiu absoliuciai i juos demesio(turbut delto ir nesupratau jusu diskusijos). Taciau yra ir isimciu. Del ivikiu, kurie man svarbus(krepsinis), bet as negaliu nei kiek prisidet, kad pakeisciau ivykiu tekme. Tuomet is pradedu 100x kart pradedu tyket prietarais ir dar prisikuriu kruva savu. Paaiskint to nlb galiu.
parašė Nutirpęs iš laimės budelis, 2005.02.02, 23:51
Tadai, kokia laimė, kad Tu esi, - ir aš nieko nesuprantu, ypačiai, ką pats parašiau. Kada nors Tu mane apšviesi (prieš nukertant Tau kaukolę). Gal ir aš sau nepritariu?
Dar pamislijau, kad prietarai yra būdas nebrendiloms gąsdinti, kad jie nenuodėmiautų, nors jie tikisi pabeldimais ar išmaldom išvengsią atsakomybės. Kai kurie (-ios) vartoja juos gyvenimo padabinimui. O man visos šitos saviapgaulės tik į naudą - nelieku be darbo, ir mano kirvis nerūdija. Iki malonaus.
parašė Žilvinas, 2005.02.04, 17:52
Sutinku su Aušra, kad prietarai keičiasi ir mes patys galim juos prisitaikyti kaip tinkami. Gaunasi tokie savos, arba pusiau-savos gamybos prietarai. Prie tokių prietarų priskirčiau ir kai kuriuos mūsų visuomenės stereotipus. Pavyzdžiui, su aukštesnes pareigas užimančiu žmogumi elgiamasi taip, tarsi jis būtų protingesnis, nors dažnai sykiu tuo ir abejojama. Turbūt daugeliui prietarų būdinga, kad sykiu jais ir tiki, bet sykiu ir netiki - užstringi kažkur per vidurį. Bet, kaip suprantu, Irutė šneka ir apie kitokius prietarus - protėvių prietarus. Jeigu stereotipai yra arčiau netikėjimo, tai šitie protėvių prietarai, man rodosi, arčiau tikėjimo. Gal tai kokio senojo tikėjimo fragmentai. Jų man nesinori keisti, nesinori maištauti prieš juos. Greičiau norisi pagauti juos kūrusių protėvių pasaulėjautą.
parašė Saulė, 2005.02.04, 22:43
Man tik kartais įdomu, kodėl kai kurie objektai yra kažkuo nusikaltę: pvz., juodos katės. Pati turiu juodą katę ir ji tikrai nėra niekuo ypatinga - tokia kaip visos. Bet kaimynai jos vengia labiau...
parašė Besusierzinąs budelis, 2005.02.04, 23:07
Žilvinai, trečiąkart man gali neužtekti jėgų Tau atleisti ir susiturėti. Jau mano kirviui niežti ašmenis ir, Tavo kaklas gundo jį. Koks dar čia naujas prietaras viršėnininkesnį laikyti protingesniu? Ar Tu bent pats supranti apie ką kalbi? Jei taip, turėsiu pats sau nusikirsti makaulę. Padėkit kas nors suprasti, nepraraskit manęs.
parašė Nusivylęs budelis, 2005.02.13, 22:55
A-ū-ū-ū...Humanistai! Vaduodami kitus nuo kompleksų, ar tik nebūsite patys jais užsikrėtę ir dabar dūstate jų apnikti? O gal bijote prasižioti, kad neprarastumėte galvų? Nebijokit, pajuokavau - giljotiną jau kadai padovanojau muziejui. Dabar bedarbiauju ir nuobodžiauju. Galvojau, gal humanisto profesiją nusipirkti, bet, jeigu toks darbo tempas, - ne mano natūrai. Atia, neapsinuodykit savimi.
parašė irute, 2005.02.15, 17:14
nu ir keistas tu, nusivyles, besusierzinantis, atagilaujantis ..... ir dar koks budeli! toks jausmas, kad be galo ieskai santykiu, vargseli, o prietarams ne per daug vietos tavo budeliskoje galvoje:) labai norisi ant ko nors supykti? nusivilti? atgailauti? nu ir kaip sekasi? o gal pabandytum drauga susirasti? galima ir suniuka nusipirkti - jei ka... nu gerai gerai nepyk
parašė Deima, 2005.02.15, 20:03
sveiki:) Žaidžia budelis, žaidzia. tegu sau.
man artimas Žilvino požiūris. įdomūs ir keisti tie protėvių prietarai, ateinantys iš amžių glūdumų, perduodami mums artimų žmonių, savi, tuo ir mieli:)
parašė Dovile, 2005.02.19, 17:29
Budelis, atrodo, yra ne psichologas, ir jis musu - psichologu - nesupranta. Gal pabandykim surasti bendra kalba? Tikriausiai labai baisu yra, kai psichologui apie save pasakoji, o jis taves nesupranta, dar blogiau - pasisaipo...
parašė Nepsichologas budelis, 2005.02.19, 23:06
Matau teks susigrąžinti savo ašmenis iš muziejaus. Ar tikrai čia psichologo žodžiai: "...kai psichologui apie save pasakoji, o jis tavęs nesupranta, dar blogiau - pasišaipo..."? Tada aš tikrai ne psichologas, ir neduok, Dieve, tokiu būti. Beveliju likti budeliu. Sielų nevalysiu, tai nors pasaulį - nuo nešvarių sielų.
parašė Ausra, 2005.02.20, 13:26
Apie prietarus mes cia ar vieni apie kitus? Bandom isgirsti kitu nuomone, ar tik issakyti savaja? Kazkaip susipainiojau...
parašė Dovile, 2005.02.20, 15:35
Puslapis "diskusiju" - tai ir diskutuojame... Pritariu, kad geriau nenukrypti nuo temos.
Man irgi mieliau yra kalbeti apie tuos "geruosius" prietarus, su kuriais gera laikas nuo laiko susitikti, kurie yra tarsi mano savasties dalis. Viena toki prietara isigijau Universitete, per prof.Beresneviciaus paskaitas. Jis pasakojo, kad senoves lietuviai tikedave, kad zmogui nusiciaudzius, zmogaus sveikata trumpam islenda laukan. O velnias tupi ir laukia, kol tai ivyks. Jei aplinkiniai nepasako zmogui "i sveikata", velnias sveikata pagriebia ir nusinesa. Zodziai "i sveikata" atbaido velnia.
Vadinu siuos zodzius prietaru, nes nuo Universiteto laiku, kas benusiciaudetu - ar as pati, ar artimi, ar nepazistami zmones - visada sakau "i sveikata". Manes tai nevargina, bet atvirksciai, leidzia prisiliesti prie proteviu, geriau pajausti savo tautines saknis.
parašė viktoras, 2005.02.22, 3:29
Dovilė pasakoja man įdomų įvykį - apie prietaro gimimą. Būtų įdomu, jei ji pabandytų nusakyti, kodėl tas prietaras jai pradėjo galioti. Juk ne visi klausę paskaitos atkreipė dėmesį į Beresnevičiaus pastabą, juo labiau ne visiem ta pastaba ką nors reiškė. Man įdomiausia - kodėl prietaras veikia, kaip mes jį (jis mus?) išsirenkame?
parašė Dovilė, 2005.02.22, 21:52
O atrodė, kad tas prietaras toks nekaltas, toks geras, toks linkintis kitiems gero... Visgi jis ne veltui pasiliko su manimi. Manau "prilipo" toje vietoje, kuri buvo silpnesnė, gal kažkiek pažeista, kurią reikėjo "užtaisyti". Dar anksciau norejau rasyti, kad yra dvi rūšys prietarų: tų, kurie padeda mums įveikti baimę, sukuria iliuziją, kad galime valdyti padėtį, ir tų, kurie mus praturtina, pagražina, be kurių mes taip pat sėkmingai išgyventume. Bet dabar manau, kad visi prietarai turi tą pačią kilmę - baimę. Tik, priklausomai nuo baimės stiprumo, vieni prietarai yra švelnesni, kiti - sunkesni.
parašė irute, 2005.02.22, 23:18
turbut baime, siekimas apsisaugoti, likimo sukontroliavimo iliuzija labai svarbus prietaru issilaikymui. Tik kodel mes imamames butent tokio magisko zodzio ar veiksmo, o ne tiesiog stengiames griebtis kazkokiu realiu materialiu veiksmu (vaistu ar atsargumo savo elgesyje)? man atrodo, kad prietarai - tai apeliavimas i anapusybe, kurios pojuti turime, bet neisisamoniname; kazkokiu budu jauciame prisikaupusia prietaru galia, bandome ja naudotis; juk kitaip galima butu ju prisigalvoti savu, visokiu, ivairiais atvejais tinkanciu -... tik jie bus be jegos, nu kazkokie plokstuminiai o ne trimaciai
parašė Dovilė, 2005.02.23, 12:34
Tai štai kodėl jie tokie mieli - su baimės ištakomis, bet mieli. Nes gera yra jausti pasaulyje esant aukštesniąją jėgą ( kokios formos ji bebūtų ). Man netikėtas atradimas: prietarų naudojimas gali būti viena iš dvasingumo išgyvenimo (transpersonalinė psichologija) formų!
parašė Tadas, 2005.03.06, 0:47
Jei, kas leistu uzmirst visus iki siol zinomus prietarus, tai sutikciau, nes, mano nuomone, tie prietarai nepadeda apsisaugot nuo baimes(apsidraust), o tik kelia, kazkur viduje(ta dalyka turbut psichologai vadina pasamone) nerima, jog kazko nepadariai(tarkim nenusispjovej tris kartus, kai kate juoda prabego). Nematau naudos ish ju. Nepykit, kad diskusija nukeliau laipteliu i zemesni lygi
Bo visvien norisi ishsakyti savo nuomone arba minti, kuri kilo begalvojant apie prietarus.
parašė Dovilė, 2005.03.06, 13:17
Kirbėjo ir man dar sukonkretinti, kad ne visos prietaru formos gali buti siejamos su dvasingumo isgyvenimu. Dvasingumo idejos visgi neissizadu.
parašė Gailis, 2005.03.13, 14:23
Man atrodo, kad prietarai - tai mūsų neįsisąmoninti psichiniai veiksmai, kuriais siekiame išvengti nesėkmių, praradimų ar net pražūties, kuriuos gali sukelti mums nepažįstamo ir dėl to nesuprantamo nematomojo pasaulio reiškiniai. Prietarų pagalba "žaidžiame" su Lemtimi, bandome jai "užkalbėti dantį", kartais tikėdamiesi išvengti ir atsakomybės. Kaip pirmykščiai žmonės, nesuvokdami, kas dedasi ant šio svieto, mistifikuojame tai, ko neįkertame. O silpnesnieji, gindamiesi nuo įtampos, savo nesupratimą dar romantizuoja ir džiaugiasi, kaip gyvenimo blizgučiais. Man prietarai - Būties supratimo spragos.
parašė Dovilė, 2005.03.14, 12:01
Gaili, jei "prietrai yra būties supratimo spragos," ar tai reiškia, kad idealus variantas būtų gyventi be jų?
parašė Gailis, 2005.03.14, 18:56
Gyventi be jų, visai nereiškia gyventi idealiai šiame sviete. Tiesiog būtų gyvenama neapgaudinėjant savęs, t.y. jei baisu, tai ir sakyti sau, kad bijau, kad kas nors negera nenutiktų, jei nesuprantu, kas ir kodėl dedasi, prisipažinti, ir pan. Be to, vertėtų grūdintis priimti visokius gyvenimo nutikimus, jaučiant atsakomybę už juos. Idealus variantas būtų tada, jei pažintume Būtį...
parašė Dovilė, 2005.03.16, 18:40
Esu tikra, kad visos Būties žmogaus protui pažinti neduota. Dalis lieka to, ką tegali tik nujausti, gal net ne visada. Ko gero vėl priėjome prie klausimo: ar žmogus 100 proc. gali valdyti savo gyvenimą? Ar tokiu būdu nebando žmogus konkuruoti su Tuo, Kuris sukūrė pasaulį? Žinoma žinoma, didžiąją dalį gyvenimo privalome kontroliuoti, bet man rūpi ta kruopelytė, kuri lieka mūsų nepajėgiama suvaldyti. Ideali asmenybė - tik teorinė. Realus gyvenimas - tai ne teorija.
parašė
Gailis, 2005.03.16, 22:34
Žinoma, kiekvienas atsakymas į Tavo, Dovile, klausimą atspindi atsakančiojo pasaulėžiūrą bei jos gylį ir plotį. Aš galvoju, kad žmogus 100 procentų atsakingas už savo gyvenimą. Manau, kad tai ne tas pat, kas valdyti. "Valdyti" - aš suprantu kaip kontroliuoti. O kontroliuoti manau, galima tik save. Su Kūrėju tikrai nekonkuruojame - jis tuo neužsiima. Kai kurie Filosofai sako, kad Būtis yra anapus pažinimo. Tada kyla neišvengiamas klausimas: kaip teisingai gyventi nepažinus esmės? Manau, kad atsakymą irgi turime - Dekalogas.