Sielos griaučiaiPagal senovės graikų mitologiją, atminties deivė
Mnemosinė buvo laikoma visų devynių mūzų, globojusių menus ir mokslus, motina. Mat nuo seno filosofai ir rašytojai intuityviai jautė, kad prisiminimai yra žmogaus dvasinio gyvenimo centras - savotiški sielos griaučiai.
Seniausi mus pasiekę europinės tradicijos tekstai, kuriuose mėginama suvokti, kas yra atmintis ir koks vaidmuo jai tenka žmogaus psichikoje, taip pat - antikos filosofų. Pasak Platono, pagrindinė žmogaus sielos funkcija - prisiminti universalųjį žinojimą - amžinąsias idėjas. Jos yra pasaulio reiškinių provaizdžiai, pirmykštės formos. Čia gyvename jų šešėlių pasaulyje. Norėdami suvokti, kaip viskas yra iš tikrųjų, turime tiesiog prisiminti tai, ką mūsų sielos žinojo prie mums gimstant ir ką užmiršo uždarytos į mirtingą kūną.
Aristotelis yra net parašęs traktatą “Apie atmintį ir prisiminimą”. Pagal šio mokslininko teoriją ir terminologiją, atmintį turi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. O prisiminimas būdingas tik žmogui: tai savotiška vaizdinių paieška, kuriai būtinas gebėjimas mąstyti. Mat tas, kuris prisimena, turi suvokti, padaryti išvadą, kad “tai” jis praeityje matė, girdėjo, lietė, uodė ar pan. Be to, Aristotelis (nors kai kas šį nuopelną priskiria senovės graikų poetui Simonidui) suformulavo sėkmingo įsiminimo taisykles: pagal gretutinumą, pagal panašumą ir pagal kontrastą. Šios taisyklės - vėliau “atrastos” iš naujo - imtos laikyti pagrindiniais asociacijos dėsniais.
Tęsinys
http://svietimas.takas.lt/dialogas/arch ... &msgid=483