Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 7:59 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 
Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923
Cituoti:
Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923-1939 m. (I)
Albertas Juška („Kultūros barai“)

Tebėra neatsakyta į klausimą, kodėl daugelis Klaipėdos krašto gyventojų, 1923 m. tapusių Lietuvos piliečiais, vėliau nusivylė savo valstybe, jos ekonomine ir kultūrine politika. Tokiam nelauktam pokyčiui paliudyti užtenka priminti rinkimų į Seimelį, svarbiausią šio autonominio krašto valdymo įstaigą, rezultatus: per visą tarpukario laikotarpį lietuvininkai geriausiu atveju įstengdavo išrinkti penketą savo atstovų.

Taigi kas atsitiko, kodėl lietuviško krašto žmonės balsavo už vokiškų partijų iškeltus kandidatus? Kodėl tiek daug lietuvių kilmės žmonių savo vaikus siuntė ne į lietuviškas, o į vokiškas mokyklas? Kodėl krašte radosi tokia palanki dirva vokiškajai, net nacistinei ideologijai tarpti? Atsakymo į šiuos klausimus neturime.

Drįsčiau teigti - viena iš priežasčių yra nenoras šią problemą nagrinėti. Bet tylėjimas niekam nenaudingas, juoba kad prarandame galimybę mokytis iš klaidų.

Mėgindami rasti atsakymą, kas dėjosi Klaipėdos krašte 1923-1939 metais, turime atsigręžti atgal, bent į XX a. pradžią.

Lietuvininkų siekimas suvienyti etnografines žemes

Anksčiausiai apie tokią galimybę prakalbo Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjas Jonas Vanagaitis. Dalyvaudamas 1905 m. gruodžio 4-5 d. sušauktame Didžiajame Vilniaus Seime, jis visų mažlietuvių vardu pasveikino Seimo dalyvius ir pritarė svarstomai Lietuvos autonomijos idėjai.

Vanagaičio dalyvavimas nedviprasmiškai liudijo, kad Mažoji Lietuva, tuo metu buvusi Vokietijos imperijos sudėtyje, ir Didžioji Lietuva, priklausiusi carų valdomai Rusijai, siekia bendro tikslo. Tai patvirtina ir dvi dienas posėdžiavusių atstovų priimta rezoliucija - joje kalbama apie „visos etnografinės Lietuvos“ autonomiją, jos piliečių teises.

Po 12 metų tokį tikslą deklaravo kitas mažlietuvis, vienas iš paskesnių politinių įvykių Klaipėdos krašte vadovų Martynas Jankus. Grįždamas iš tremties Rusijoje ir sustojęs Petrograde, jis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. čia posėdžiavusiame Petrapilio lietuvių Seime ir iš suvažiavimo tribūnos paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva.

Planai atkurti Lietuvos valstybę buvo aptarti dar bent keliose JAV lietuvių išeivių konferencijose: 1914 m. rugsėjo 21-22 d. gausiausioje lietuvių kolonijoje Čikagoje, tų pačių metų spalio mėnesį Niujorke, kiek vėliau Brukline. Po poros metų panašūs susirinkimai organizuoti Šveicarijoje - Berne 1916 m. kovo mėn. ir 1917 m. lapkričio 2-10, Lozanoje 1917 birželio mėn., Olandijoje (Hagoje 1916 m. balandžio 20-25), Švedijoje (Stokholme).

Lietuviai karo pabėgėliai, pasitraukę į Rusiją, savo valstybės ateitį aptarė Voronežo konferencijoje 1917 m. lapkričio 16-19 d. Buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti krašto autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės „visai etnografinei Lietuvai“. Suvienytos Lietuvos klausimas keltas ir Rusijos dūmoje - ten Stasys Šilingas paskelbė „Gintarinę deklaraciją“, reikalavusią visą „gintarinį kraštą“ su Klaipėda ir Karaliaučium sujungti su Rusijos valdyta Lietuva.

Pastangos davė vaisių: 1919 m. birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje tarp teritorijų, atskirtų nuo Vokietijos, nurodytas ir Klaipėdos kraštas, laikinai jį administruoti pavesta Prancūzijai.

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje susikūrusi 53 atstovų Mažosios Lietuvos tautinė taryba (MLTT), vadovaujama Viliaus Gaigalaičio, svarstė galimybę šį kraštą nedelsiant priglausti prie Lietuvos Respublikos. Toks tikslas suformuotas oficialiame MLTT tų pačių metų lapkričio 30 d. dokumente - Tilžės Akte. Jį pasirašė 24 mažlietuvių atstovai.

Toliau ėjo praktiniai veiksmai. 1919 m. gruodžio 24 d. MLTT išrinko savo atstovus - Gaigalaitį, Jurgį Strėkį, Kristupą Lėkšą ir Jankų - į Lietuvos Respublikos Valstybės Tarybą. Jie kooptuoti 1920 m. kovo 20 d.

Gaigalaitis Londone 1921 m. Klaipėdos krašto situaciją aptarė su Anglijos diplomatais. 1922 m. lapkričio 3 d. į Paryžiuje sušauktą Ambasadorių konferenciją išvyko devynių lietuvininkų delegacija, vadovaujama Gaigalaičio. Pasiuntiniai dar kartą patvirtino mažlietuvių siekimą jungtis prie Lietuvos Respublikos.

Išaiškėjus, kad prancūzų administruojamo Klaipėdos krašto Priešparlamentis ir kitos vokiškosios organizacijos siekia Klaipėdą padaryti „Laisvuoju miestu“, MLTT 1923 m. sausio 9 d. Šilutėje įkūrė Vyriausią Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą (VMLGK).

Per kelias dienas jo skyriai buvo įsteigti visose didesnėse Klaipėdos krašto gyvenvietėse. Lietuvoje buvo suformuotas kelių šimtų ginkluotų savanorių būrys, turintis slapta pereiti Klaipėdos krašto sieną ir padėti vietos sukilėliams.

Nederėtų manyti, kad sukilimą rengę Klaipėdos krašto lietuvininkai buvo naivūs ir nesuprato, kuo rizikuoja. Sukilimui nepasisekus, jiems grėsė ilgi įkalinimo metai. Karinė akcija buvo sėkminga, valdžią sukilėliai perėmė 1923 m. sausio 15 d. Po kelių dienų - sausio 19 d. Šilutėje pasirašyta oficiali Deklaracija dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos autonomijos teisėmis. Ją pasirašė 77 mažlietuvių deleguoti asmenys. Ilgai brandinta idėja buvo realizuota.

Iki šiol nesutariama, koks vaidmuo šią teritoriją prijungiant prie Lietuvos tenka patiems mažlietuviams, o koks iš Didžiosios Lietuvos atsiųstiems ginkluotiems savanoriams.

Literatūros šaltiniai nurodo: karinėje akcijoje dalyvavo apie 300 vietos gyventojų. Tačiau jie buvo siunčiami tik į sargybas, prižiūrėjo tvarką jau VMLGK administruojamame Klaipėdos krašte. 300 mažlietuvių savanorių - tai daug ar mažai?

Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte 1923 m. gyveno 141 645 asmenys, Didžiojoje Lietuvos (be Vilniaus krašto) - 2 478 355. Jeigu analogiški įvykiai būtų vykę Didžiojoje Lietuvoje, laikantis tos pačios proporcijos, juose būtų dalyvavę 5250 savanorių. Tai būtų buvę mažai ar daug?

Nepamirškime dar vieno fakto: tomis lemtingomis dienomis niekur nebūta jokio vietos gyventojų pasipriešinimo. Jei pasipriešinimas būtų kilęs, vokietininkų spauda būtų ištrimitavusi tai visam pasauliui. Spauda tylėjo. Tik kovo 6-11 dienomis, uostamiesčio heimatbundininkai (revanšistinė vokiečių organizacija, įkurta 1919 m. Berlyne, vos tik paaiškėjus, kad Klaipėdos kraštas bus atskirtas nuo Vokietijos. Steigėjai - Vokietijoje gyvenę Klaipėdos krašto vokiečiai.

Oficialus organizacijos pavadinimas Deutsch-Litauischer Memelb und (Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių sąjunga), vėliau kartu su grupele bolševikų suorganizavo visuotinį darbininkų streiką. Susidūrimuose su policija žuvo 4 žmonės. Tačiau tai jau šaukštai po pietų.

Į klausimą, kas organizavo ir įvykdė Klaipėdos krašto prijungimo akciją, objektyviausiai atsakė Kintuose gimęs teisės mokslų daktaras, politikos veikėjas Martynas Anysas: „Joks sukilimas iš Lietuvos pusės nebūtų buvęs įmanomas, jeigu kelių metų politinėje kovoje nebūtų buvusi paruošta dirva ir jeigu sukilimas nebūtų turėjęs pritarimo tarp vietinių gyventojų“.

Iš kur kilo mažlietuvių noras prisijungti

Prisijungti prie Lietuvos Respublikos ypač pageidavo tie, kuriuos piktino kaizerinės Vokietijos vyriausybės 1873 m. pradėta nuožmi germanizacijos politika. Lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, ypač iš mokyklų, ir tai sukėlė iki tol neregėtą vietos gyventojų lietuvininkų tautinį kultūrinį sąjūdį. Jame aktyviai dalyvavo Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskrityse gyvenę lietuvininkai.

Antai 1879 m. peticiją, reikalavusią grąžinti į mokyklas gimtąją kalbą, pasirašė 1230 Klaipėdos, 3000 Šilutės, 3700 Tilžės ir 4400 Ragainės apskričių lietuvininkų. 1896 m. peticiją pasirašė dar daugiau žmonių: 6228 klaipėdiškiai, 4407 šilutiškiai, 9518 tilžėnų ir 2905 Ragainės apskrities gyventojai. Jie suvokė - jei neprisijungs prie savo tautos kamieno, neišvengiamai nutautės.

Siekimą gyventi vieningoje valstybėje skatino ir poreikis išsaugoti nacionalinį savitumą: senas tradicijas turinčią baltų pasaulėjautą ir mąstymo būdą, tautosaką, bendrus didlietuvių ir mažlietuvių papročius, panašų ūkininkavimą.

Be to, žmones užgriuvo pokario ekonominiai sunkumai. Karą pralaimėjusi Vokietija išgyveno didžiulį pramonės ir žemės ūkio nuosmukį. Tiek joje, tiek nuo jos atskirtame Klaipėdos krašte kilo iki tol neregėta infliacija. Sustojo prekyba, atsirado tūkstančiai bedarbių.

Žmonės suvokė - naujoji administracija, vadovaujama prefekto prancūzo G.Petisne, ekonomikos sunkumų išspręsti yra nepajėgi. Taigi prisijungti prie Didžiosios Lietuvos skatino ne tik tautiniai motyvai, tą daryti vertė ir nepakeliamai sunkus kasdienis gyvenimas.

Būta priežasčių ir vengti susijungimo - daugeliui žmonių kėlė nerimą Didžiosios Lietuvos ūkinis ir kultūrinis atsilikimas. Jungtis prie vargano krašto, prie tuo metu de jure dar nepripažintos naujos valstybės iš tikrųjų buvo rizikinga.

Nepamirškime, kad su Didžiąja Lietuva per praėjusius šimtmečius mažlietuvius siejo tik atsitiktiniai ryšiai, o Prūsijos kunigaikštystėje, vėliau Prūsijos karalystėje, galiausiai Vokietijos imperijoje jie išgyveno apie 500 metų. Ir dar - su šia valstybe mažlietuvius siejo jiems toks reikšmingas liuteronų tikėjimas, o Didžioji Lietuva buvo katalikiška šalis. Taigi apsispręsti nebuvo lengva.

Kiek drąsino Lietuvos Respublikos vyriausybės pažadėta kultūrinė ir religinė krašto autonomija. Vis dėlto galima tvirtinti, kad prisijungimo idėja persiėmė net inertiškiausi gyventojų sluoksniai.

Klaipėdiškis Adomas Gelžinius, augęs Lampsočių kaime Šilutės apskrityje, savo atsiminimuose, paskelbtuose JAV mažlietuvių išeivių žurnale „Pajūris“, yra aprašęs įdomius savo tėvo svarstymus: „Mano vaike, žiūrėk, kur visur gyvena lietuviai, nuo Klaipėdos iki Nemuno ir dar toliau, iki Karaliaučiaus ir Prėgliaus upės ir dar toliau. Ateis laikas, kada visi lietuviškai kalbantieji gyvens laisvi vienoj valstybėje. Tada kunigas Gaigalaitis bus mūsų „karalius“.

Objektyviais skaičiais įrodyti lietuvininkų norą gyventi suvienytoje Lietuvos Respublikoje, suprantama, būtų sudėtinga. Lieka remtis šalutiniais rodikliais. 1925 m. sausio 20 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 Klaipėdos krašto gyventojų vokiečiais užsirašė 64 158 (45,3 proc.), lietuvininkais ir mėmelenderiais-klaipėdiškiais - 71 963 (50,8 proc.), kitų tautybių 5 524 (3,9 proc.).

Turėtina galvoje, kad surašymas organizuotas praėjus dvejiems metams po krašto prisijungimo, per tą laiką tam tikra gyventojų dalis jau galėjo būti kiek nusivylusi, nes staigus gyvenimo pagerėjimas neįvyko. Tačiau ir tokiu atveju Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau nei pusė Klaipėdos krašto gyventojų.

Amžininkų liudijimu, prisijungimo siekė ir dalis vokiečių. Taigi drįsčiau teigti, kad 1923 m. situacija jungtis prie Lietuvos buvo palanki, tam pritarė daugiau nei pusė Klaipėdos krašto gyventojų, o kiti, su mažomis išimtimis, tam neprieštaravo ir nesipriešino.

Kai kurių keblumų kelia specifinė krašto gyventojų grupė, vadinama „mėmelenderiais“. Ją sudarė asmenys, surašymo metu jau nebenorėję būti priskirti prie lietuvių. Bet jie nenorėjo būti laikomi ir vokiečiais.

Tad tokiems tiko terminas mėmelenderis (vok. Memellander) - tiesiog Klaipėdos krašto gyventojas, lietuviškai klaipėdiškis (nepainioti su klaipėdietis!). Visiškai aišku: ne vokiečiai tapo mėmelenderiais, nes jiems, save nuo seno laikiusiems „aukštesnės kokybės“, taip pasivadinti nebuvo jokio reikalo. Mėmelenderiai buvo lietuvininkai.

Lietuvos valstybiniame archyve saugomas slaptas vyriausiojo savanorių kariuomenės vado Jono Polovinsko-Budrio 1923 m. sausio 1 d. pranešimas Vyriausiojo štabo viršininkui.

Profesionalus Lietuvos kontržvalgybos karininkas pateikia savo surinktus duomenis apie Klaipėdos krašto žmonių nuotaikas, jų požiūrį į krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos: apie 60 proc. vietos gyventojų pritaria sukilimui arba jį remia, 30 proc. laikosi pasyviai ir tik 10 proc. remia „freištatininkus“ ar Vokietiją. Matome akivaizdų sutapimą su 1925 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis.

Tęsinys žemiau

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:09 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Tęsinys
Cituoti:
Autonomijos problema ir gyventojų nuostatų kitimas

XX a. 3-iajame dešimtmetyje galutinai išryškėjo Lietuvos vyriausybės žadėtosios krašto autonomijos dviprasmiškumas, atvirai kalbant, ji savo pažadus pamiršo. 1920-1922 m. aptariant pamario krašto prisijungimo sąlygas kalbėta visai kitaip.

Derybų pradžioje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Petras Klimas ir Valstybės Tarybos narys Jokūbas Šernas pažadėjo, kad, Klaipėdos kraštui prisijungus, valdininkais jame bus palikti 75 proc. vietinių lietuvininkų, o vienas klaipėdiškis juristas ar teologas bus patvirtintas Ministrų kabineto nariu.

MLTT parinkti klaipėdiškių pasiuntiniai į Lietuvos Tautos Tarybą (LTT) - Gaigalaitis, Strėkys, Lėkšas ir Jankus anaiptol nemanė, kad to pakanka Klaipėdos krašto autonomijai užtikrinti. Atvykę į Kauną, jie toliau vedė derybas su Klimu ir Šernu. Susitarti nepavyko, tad suplanuotą minėtų klaipėdiškių kooptaciją teko atidėti. Specialų posėdį prisijungimo sąlygoms galutinai aptarti klaipėdiškiai sušaukė 1920 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausybė, siekdama išvengti tolesnių nesutarimų, į jį delegavo Jokūbą Šerną. Gaigalaitis ir Adomas Brakas pateikė patikslintas autonomijos sąlygas.

Kilus ginčams, Šernas LTT vardu patikino, kad „Didžioji Lietuva niekuomet neskriaus savo Mažesniosios Sesers ir žiūrės visų jos reikalų patenkinimo lygiai taip, kaip ir savo“. Tai, matyt, nuramino klaipėdiškius, buvo priimta abi puses tenkinanti rezoliucija, kurioje išdėstytas nedviprasmiškas Klaipėdos krašto lietuvininkų noras prisijungti prie Lietuvos Respublikos.

Rezoliucija buvo perskaityta specialiame LTT posėdyje 1920 m. kovo 20 d. Prezidentas Antanas Smetona pažadėjo: „Tautos Tarybos išrinktoji komisija drauge su visos Lietuvos valdžia išdirbs pageidaujamas abiem Lietuvos dalim naudingas susivienijimo sąlygas, kurios bus įneštos į Lietuvos Steigiamąjį Seimą priimti ir patvirtinti“.

Toks posėdis įvyko 1921 m. lapkričio ll d. Lietuvos valdžia įsipareigojo suteikti kraštui autonomiją visais vidaus gyvenimo klausimais, jei tai neprieštaraus Lietuvos konstitucijos dvasiai ir galiojantiems įstatymams.

Tolesni įvykiai autonomijos klausimą nustūmė į antrą vietą, nes realų jos turinį detaliai apibrėžė Ambasadorių konferencijos 1924 m. gegužės 8 d. priimta Klaipėdos krašto konvencija. Taigi lyg ir nebeliko ką svarstyti. Tačiau Ambasadorių konvencijos nuostatos nusakė Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto gyventojų vokiečių teises, bet nė neužsiminė apie Lietuvos vyriausybės ir vietos lietuvininkų tarpusavio santykius.

Vietos lietuvininkų ignoravimas netrukus tapo akivaizdus. Ryškiausiai jis pasireiškė skiriant valdininkus į valstybines įstaigas.

Reikėtų paminėti apgailėtiną istoriją, susijusią su Palangos progimnazijos direktoriaus skyrimu. 1921 m. šis kurortas su apylinkėmis, iki tol administruotas ką tik susikūrusios nepriklausomos Latvijos valdžios, priskirtas Lietuvai.

Miestelio žmonės panoro turėti čia lietuvišką progimnaziją. Jos steigimo komitetas raštu kreipėsi į Lietuvos švietimo ministeriją, prašydamas steigiamos švietimo įstaigos direktorium paskirti iškilų mažlietuvių kultūros veikėją Vydūną. Tuometinis švietimo ministras Petras Juodakis ant prašymo užrašė: „Svetimšalių skirti negalima“.

Trečiajame dešimtmetyje praktiką siųsti į Klaipėdos kraštą valdininkus iš Kauno dar buvo galima pateisinti - tuo metu kraštą paliko keli tūkstančiai vokiečių, priėmusių Vokietijos pilietybę, tačiau tokios politikos neatsisakyta ir vėliau. Klaipėdos uosto valdybos pirmininku, Lietuvos banko, pašto, geležinkelio valdybos viršininkais, net Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorium buvo paskirti „asmenys iš Kauno“.

Situacija bus dar akivaizdesnė, jeigu priminsime, kad net Direktorijos ir Seimelio pirmininkams nebuvo suteikta teisė dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir čia kelti Klaipėdos krašto problemas. Jie pirmiau privalėjo kreiptis į Ministrų kabineto generalinį sekretorių Vincą Mašalaitį. Tas jau spręsdavo, suteikti malonę dalyvauti posėdyje ar jos nesuteikti, leisti ar neleisti susitikti su Ministrų kabineto pirmininku ar ministrais.

Tarnautojų iš Didžiosios Lietuvos masinis siuntimas sutrikdė ir tautiškai nusiteikusius lietuvininkus. Vietos spauda ne kartą rašė, kaip netinkamai tai daroma. Antai paaiškėjus, kad reikia žmogaus užimti tokią ir tokią tarnybą, pasiūlomas vietinis asmuo.

Gubernatūra ilgai tyli, vėliau paaiškina, kad siūlomasis nėra tinkamas. Tada jau ji pati kreipiasi į Kauno valdžią, ir netrukus atvyksta „tinkamas“ asmuo. Neretai jis būna net nelietuvis, be to, prastai suprantantis vokiškai kalbančius žmones.

Iškalbingas faktas, kad iki pat 1938 m. pabaigos Lietuvos vyriausybė nesurado nė vieno vietinio žmogaus, galinčio eiti krašto gubernatoriaus pareigas. Visi jie buvo atsiųsti iš Didžiosios Lietuvos.

Tik situacijai galutinai susikomplikavus, jau prieš pat atplėšiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, gubernatorium pagaliau paskirtas Pagėgių apskrities Berštininkų kaimo laukininkų sūnus Viktoras Gailius. Jam suteiktas ministro statusas.

Toks pripažinimas Gailiui ir visam kraštui buvo reikšmingas, bet pavėluotas. Tiesa, turime paminėti vieną išimtį: 1929 m. mažlietuvis Dovas Zaunius tapo Juozo Tūbelio vadovaujamos vyriausybės užsienio reikalų ministru ir dirbo juo iki 1934 m. Tačiau jis sprendė visos Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimus, o ne specifinius Klaipėdos krašto reikalus.

Klaipėdiškiai susidarė tokią nuomonę: 1923 m. iš esmės nieko neįvyko, iki tol kraštą valdžiusius vokiečius pakeitė nauji kolonistai - didlietuviai.

Vietos žmonės vis garsiau ėmė reikalauti savo pamatinių teisių. Po aštuonerių bendro gyvenimo metų (1931) „Senųjų Mažosios Lietuvos veikėjų draugija“ memorandume, adresuotame Prezidentui ir ministrams, išreiškė nepasitenkinimą iš Didžiosios Lietuvos atsiųstų valdininkų arogantiška laikysena.

Atvykėliai vietos lietuvininkus vadina neišmanėliais, vis pabrėžia aukštesnį savo išsilavinimą, didelę kompetenciją. Vietos žmonės nedrįsta užeiti pas gubernatorių asmeniškai aptarti savo reikalų (tvirtinta, kad per 18 metų nė vienas jų nėra peržengęs šio aukščiausio administratoriaus kabineto slenksčio).

Memorandumas Kauno valdžiai nepadarė įspūdžio. 1934 m. žinomi lietuvininkų inteligentai - mokyklų tarėjas Mikas Šlaža, pedagogai Martynas Purvinas, Eduardas Simaitis, žurnalistai Hermanas Dugnius ir dar keli susibūrė į opozicinę grupuotę, vadovaujamą žinomo Mažosios Lietuvos politiko, buvusio VMLG komiteto nario, paskiau Laukininkų banko valdybos direktoriaus Martyno Labrenco. Grupei priklausė ir keli vietos vokiečiai.

Slaptuose susirinkimuose tartasi, kaip atsispirti didlietuvių valdžiai. Ši nelegali organizacija manė, kad autonomiją turintis kraštas privalo būti valdomas pačių klaipėdiškių, nes jiems, kaip „savitos kultūros žmonėms“, esą neparanku dirbti su žemaičiais. Grupė netrukus buvo išsklaidyta, tačiau jos atsiradimas liudijo augantį klaipėdiškių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybės politika Klaipėdos krašte.

1938 m. į Kauną atvyko iškiliausių klaipėdiškių intelektualų, visuomenės veikėjų delegacija: Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, Jokūbas Stikliorius, Martynas Labutis. Reikalauta, „kad Klaipėdos krašte būtų valdininkais vien krašto žmonės, o ne iš svetur parėję“. Pirmiausia nuėjo pas prezidentą Smetoną, bet, išdėstę jam savo pageidavimą, išgirdo, kad tai „ne jo dalykas“.

Tada susitiko su Ministrų kabineto pirmininku Vladu Mironu. Tasai pažadėjo imtis priemonių. Kad darbas vyktų sparčiau, net paprašė paskirti ryšininką. Klaipėdiškiai juo išrinko Simonaitį, buvusį pirmosios Direktorijos pirmininką. Ryšininkas pasiliko Kaune. Keturias dienas vaikščiojo po ministerijų koridorius, bet nieko nepešęs grįžo atgal.

Dar kartą į Kauną Gaigalaitis važiavo kartu su lietuvininku Didžiu, nes kiti ankstesnės delegacijos nariai keliauti jau nepanoro. Dviejų pasiuntinių delegaciją prezidentas atsisakė priimti, o Ministras pirmininkas ir vėl pageidavo ryšininko.

Dabar juo buvo paskirtas Gailius. Lankytasi pas užsienio reikalų ministrą Stasį Lozoraitį ir švietimo ministrą Juozą Tonkūną. Pirmasis klaipėdiškių siekiams pritarė, antrasis, paprašytas pašalpų, paaiškino, kad Klaipėdos krašte statydamas įvairias mokyklas jis ir taip jau daug gero yra padaręs. Pasiuntiniai grįžo pas Mironą pasiguosti menkais rezultatais.

Šis pažadėjo atsiųsti į Klaipėdą specialų asmenį - Ministrų kabineto generalinį sekretorių Vincą Mašalaitį. Šis atvyko keturias valandas pavėlavęs, kai jo laukusieji buvo jau išsiskirstę. Pasiklausęs vėl sušauktų klaipėdiškių kalbų, patarė... kreiptis į Direktoriją!

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvos vyriausybė nepasirūpino parengti, išmokslinti tinkamų valdininkų iš vietos žmonių. Imtasi priešingų ir apskritai sunkiai paaiškinamų veiksmų. Antai žinomo Lietuvos švietėjo Prano Mašioto, iki 1925 m. ėjusio švietimo viceministro pareigas, rūpesčiu Klaipėdoje buvo įsteigti vakariniai kursai suaugusiems. Dirbta pagal gimnazijos programas, 1927 m. pradžioje mokėsi apie 40 moksleivių.

Tačiau Lietuvos švietimo ministerija netikėtai nutraukė šių kursų finansavimą. P.Mašiotas, tuo metu jau dirbdamas Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorium, ėmėsi žygių klases išsaugoti. Dirbti toliau ministerija leido tik su sąlyga, kad patys kursų lankytojai padengs dalį išlaidų (suteikti likusią sumą įpareigota Gubernatūra).

Moksleiviai kas mėnesį mokėjo po 30 litų, tačiau jau tų pačių metų vasarą krašto gubernatorius Antanas Merkys, pasikvietęs Mašiotą, pareiškė, kad Gubernatūros sąmatoje kursams išlaikyti pinigų nenumatyta. Klases liepta uždaryti. Mašiotas atsisakė paklusti, dirbo toliau. Pas gubernatorių apsilankiusiems moksleiviams Merkys tiesiai pasakė: „Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka“. Toks nesiskaitymas Mašiotą labai sukrėtė, kelioms dienoms jis net atgulė ligoninėn. Kursai buvo uždaryti 1929 m. rugsėjo 5 d.

Valdininkų iš Didžiosios Lietuvos protegavimas, vietinių žmonių ignoravimas labai pakenkė Lietuvos Respublikos autoritetui. Tai buvo didžiausia Lietuvos valdininkų klaida.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:22 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923
Cituoti:
Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923-1939 m. (II)

Albertas Juška („Kultūros barai“)

Lietuvos vyriausybė manė, kad, Klaipėdos kraštui tapus atkurtos valstybės dalimi, kiek apvokietėję jos gyventojai netrukus vėl taps Lietuvos patriotais. Tokia idėe fix Kauno politikų galvose netruko peraugti į socialinę ir ekonominę iliuziją - siekimą per kelerius metus Klaipėdos kraštą sulieti su Didžiąja Lietuva.

Siekimas suvienodinti


Paprasčiau sakant, suvienodinti abiejų Lietuvos dalių žmonių mąstyseną, pasaulėžiūrą, įsitikinimus, gyvenimo būdą. Buvo pamiršta, kad Pamario krašto žmonės iki tol kelis šimtmečius gyveno visai kitokioje kultūrinėje aplinkoje, kad ši teritorija niekad nebuvo LDK dalis.

Pamiršta, kad krašto materialinė gerovė pranoko Didžiosios Lietuvos ekonominį lygį ir kad mažlietuviai išpažino kitokį tikėjimo būdą - jie buvo liuteronai.

Doktriną pradėta realizuoti nuo mokyklos. Švietimo ministras Petras Juodakis nurodė kuo greičiau parengti ir išleisti naują „Skaitymo knygą“, kitokią, negu iki tol vartota Klaipėdos krašto pradinėse mokyklose.

Tą „kitokią“ knygą parengti iš pradžių patikėta pedagogui M.Krukiui, paskui Mikui Šlažai ir Jokūbui Stiklioriui. Švietimo klausimus tuometėje direktorijoje kuravęs Vilius Gaigalaitis nežinia dėl kokių priežasčių buvo apeitas. Kai paskubomis rengtą rankraštį Gaigalaičiui pagaliau parodė, šis sunerimo - knygoje buvo keli tekstai, galintys įžeisti religinius lietuvininkų jausmus.

Bet į jo protestą numota ranka ir naują „Skaitymo knygą“ jau 1923 m. pradėta dalyti krašto pradinėms mokykloms. Ji nedaug kuo skyrėsi nuo Didžiojoje Lietuvoje vartojamų analogiškų knygų: pabrėžtas abiejų Lietuvos dalių tautinio charakterio ir siekių bendrumas, etninis vientisumas, pateikta Lietuvos istorijos, geografijos žinių.

Krašto specifiką bent kiek liudijo trumputės Donelaičio „Metų“ ištraukėlės, vienas kitas Vydūno, Georgo Sauerweino patriotinis kūrinėlis. Dalis tekstų buvo išspausdinti klaipėdiškiams įprastu gotišku šriftu.

Vos pasirodžiusi, knyga sukėlė pasipiktinimo audrą - pirmiausia dėl išspausdintos eiliuotos pasakėlės, kuri palaikyta didlietuvių noru pažeminti klaipėdiškius, paniekinti jų religinius jausmus. Spaudoje pareikšta, kad dėl knygos turinio kaltas Gaigalaitis.

Tai buvo tokia akivaizdi neteisybė, kad Gaigalaitis nutarė atsistatydinti iš Direktorijos decernento pareigų.

Pasipiktinimą sukėlė štai toks tautosakos kūrinėlis:

Pasaka


Papasakosiu pasaką:
šuo įspringo ašaką,
ilgą, kaip smilgą.

Aš ant smilgos pasistojau -
pamačiau šarkų bažnyčią:
blynais dengtą, sūriais grįstą,
medum nudažytą, dešra užrakytą.

Aš tą dešrą - kramst!
ji per nosį - bamt!
aš tą medų lyžt,
jis per barzdą tyžt,
aš į vidų - šast!
sargas mane - kapt!

Aš pro duris, jis pro duris;
aš ant viškų, jis ant viškų;
aš ant laktos, jis ant laktos;
aš ant stogo, jis nusprogo.


Dabar toks tekstas galėtų pasirodyti visiškai priimtinas, bet jokiu būdu ne XX a. trečiojo dešimtmečio klaipėdiškiams.

Ką reiškia „šarkų bažnyčia“? Toks įvardijimas apskritai žeidžia tikinčiųjų jausmus, o religingi liuteronai palaikė, kad taip niekinamai vadinami jų maldos namai. Tad jų bažnyčia „blynais dengta, sūriais grįsta“. Ji dar „medum nudažyta“, „dešra užrakyta“.

Kalbama apie sargą. Apie kokį? Juk bažnyčios sargų apskritai neturi. Lieka manyti, kad tai liuteronų kunigas. Na, o viršūnė - paskutinis posmelis: tas „sargas“, pašokinėjęs ant viškų, ant laktos (aliuzija į vištidę), ant stogo, galiausiai nusprogo...

Ir vėlesniais metais išleistuose lietuvių kalbos vadovėliuose „klaipėdietiškos tematikos“ menkai paisoma. Net geriausiame tarpukariu parengtame M.Šlažos „Darželyje“ su Donelaičio epiniu kūriniu „Metai“ vaikai supažindinami tik trečiojoje vadovėlio dalyje, išėjusioje 1937 m. Mokiniai liko neskaitę pasakėčių apie Ąžuolą gyrpelnį, Rudikį jomarkininką, tikusių jaunosios kartos moralinėms nuostatoms formuoti.

Nesuprantama, kodėl apeita Ieva Simonaitytė - svarbiausiame lietuvių kalbos vadovėlyje nerasime nė vieno fragmento iš jos epopėjos „Aukštųjų Šimonių likimas“. Lietuvininkams tai nurodžius, aiškinta, neva to padaryti autorius nespėjo. Aiškinimas nerimtas: kūrinys parašytas 1935 m., o 1936 m. I.Simonaitytei paskirta Valstybinė premija.

Naujoji valdžia nebuvo akla, ji matė Klaipėdos krašto savitumą, tačiau nelaikė esant reikalinga į jį gilintis, juo labiau išsaugoti. Vietos gyventojų mąstysenos, vidinio pasaulio nesupratimas toliau didino atotrūkį tarp dviejų Lietuvos dalių.

Mes - klaipėdiškiai, mes kitokie

Ar yra pagrindo kalbėti apie „kitokius“ šio krašto gyventojus? Gal tas išskirtinio dėmesio reikalavimas yra tik poza? Anaiptol! Mažlietuvių gyvenimo būdo savitumą, palyginti su Didžiosios Lietuvos dalies gyventojais, lėmė keli faktoriai. Pirmiausia - krašte vyravusio liuteronų tikėjimo doktrina.

Reformuotoji bažnyčia nuosekliai ugdė žmogų, pasitikintį savimi, savo jėgomis, sąžiningą, išradingą, darbštų.

Kunigai aiškino: Aukščiausiajam malda ir kokybiškas darbas vienodai vertingi, jie vienas kitą papildo. Tad sąžiningai dirbti buvo raginami ir jauni, ir seni, samdiniai ir šeimininkai, sūnūs ir dukros. Nepriklausomybės laikotarpiu klaipėdiškiai labai stebėjosi, kad jų kaimynai katalikai, palikę visus darbus, dešimtis kilometrų važiuoja į atlaidus, ten būna po kelias dienas.

Liuteronų bažnyčia reikalavo ne tik darbštumo, bet ir moralaus elgesio - kiekvienas pažadas privalo būti įvykdytas, duotas žodis ištesėtas, kiekvienas darbas atliktas laiku ir iki galo. Jokių apgavysčių, gudravimų.

Pragmatišką gyvenimo būdą diegė ir Prūsijos valdžia. Jos politikai įtaką darė XVII a. išpopuliarėjusios filosofų Descartes'o, Spinozos, Leibnizo racionalizmo idėjos. XVIII a. jas papildė I.Kanto „grynojo proto“ samprata. Prūsijos įstatymai rėmėsi filosofų, ekonomistų suformuotais tikslingumo, protingumo, tvarkingumo kriterijais.

Reikia pasakyti, kad Prūsijos valdžia užsibrėžė reguliuoti visas žmogaus veiklos sritis. Pirštu prikišamai mokyta: kiekviena ant lauko nukritusi varpa privalo būti pakelta, kiekviena bulvė iškasta, pievoje likęs šieno kuokštelis - nupjautas, išdžiovintas ir namo pargabentas.

Joks daiktas, produktas neturi būti išmestas. Valdovai apribojo net „mielaširdystę“: uždraudė elgetauti, o laukininkams ir miestiečiams užgynė išmaldą dalyti. Esą darbštūs, tvarkingi žmonės vienas iš kito nieko neprašinėja, veltui nieko nedalija. Tokią taupumo sampratą išreiškia mažlietuvių patarlė: skylė yra ubago požymis, lopas - pono.

Valstybės ir Bažnyčios filosofija, skatinusi pasiturimo gyvenimo siekti čia, žemėje, vedė prie principinės sampratos: gerovę kiekvienas privalo susikurti pats, savo kasdieniniu darbu. Nedera laukti, tikėtis, kad tokį gyvenimą tau suteiks valdžia, ciesorius ar dar kas nors.

Valstybės institucijos rūpinosi ir piliečių švietimu. Visuotinis aštuonerių metų (!) abiejų lyčių vaikų ir paauglių mokymas Prūsijoje įvestas jau 1727 m.

Vos pusšimčiui metų praėjus, lietuvininkų kultūros darbuotojas vokietis O.Ostermeyeris poleminiame straipsnyje jau galėjo parašyti: „Dabar (...) iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka“.

Tokia pragmatiška Liuteronų bažnyčios ir valstybės politika padėjo gyventojams susikurti neprastą pagal tuos laikus buitį. Jau XIX a. antrojoje pusėje klaipėdiškiai trobas mūrijo iš raudonų plytų, stogus dengė čerpėmis. Kambariuose dėtos medinės grindys, statyti didesni langai, kabintos miestietiškos užuolaidos. Ant sienos tiksėjo laikrodis, ant stalo gulėjo knygos - Biblija, postilė, keli giesmynai, o vėliau ir vienas kitas pasaulietinio turinio leidinys, laikraščiai „Lietuvos keleivis“, „Pagalba“.

Kruopščiai įdirbama žemė, įsigyti produktyvesni ir gerai prižiūrimi galvijai leido susitaupyti pinigų. Vokiečių pavyzdžiu lietuvininkų šeimose imta švęsti gimimo dienas, atėjus Kalėdoms buvo puošiama eglutė, vaikams dalytos dovanėlės.

Net nedidelio ūkelio savininkas sekmadieniais užsimaudavo „katiloką“ - skrybėlę, užtraukdavo storą atvežtinį cigarą. Pragmatiška gyvenimo filosofija užtikrino ne tik turtingesnį gyvenimą, ji apsaugojo šios valstybės žmones nuo inkvizicijos teismų, raganų deginimo, krašte beveik nežinota buitinių žmogžudysčių.

Neprireikė mažlietuviams, kaip jų broliams Didžiojoje Lietuvoje, steigti M.Valančiaus blaivybės draugijų, kad ištrauktų parapijiečius iš girtuoklystės liūno. Čia dirbo nepaperkami (!) valdininkai.

Nedidukė, vos apie 150 tūkst. žmonių bendruomenė Lietuvos kultūrai davė meninio žodžio meistrus Donelaitį ir Simonaitytę, kultūros ir politikos veikėją prof. Vilių Gaigalaitį, filosofą Vilių Storostą-Vydūną, lingvistą Jurgį Gerullį, europinio lygio dailininką ekspresionistą Praną Domšaitį, dar kelias dešimtis mokslo vardus ir laipsnius įgijusių intelektualų.

Nevalia nutylėti ir neigiamų savybių - mažlietuviai buvo labai konservatyvūs, paklusnūs valdžiai. Nedalyvavo revoliucijose, „buntuose“ (vienintelė išimtis - 1848 m. Prūsijos revoliucija).

Čia neišsiversime be palyginimo. Rusijai priklausiusioje pagrindinėje Lietuvos dalyje kiekviena karta su ginklu rankose kilo į kovą prieš carizmą - 1795, 1831, 1863, 1905 m., o mažlietuviai į tokius įvykius nesivėlė.

Jų nuolankų paklusnumą yra pastebėję net Prūsijos kariuomenės vadai: lietuvininkų šeimų sūnūs, pašaukti į šios agresyvios valstybės kariuomenę, puikiai tiko kariškam muštrui. Rinkimuose į Prūsijos landtagą ir „Ciesorystės“ seimą lietuvininkai klusniai balsavo daugiausia už valdžios partiją - konservatorius, dar šiek tiek - už tautininkus liberalus, nors jų iškeltieji kandidatai dažniausiai buvo vokiečių dvarininkai, generolai, teisėjai.

Kategoriškai atmetė laisvamanius, net ir iškiliausius asmenis. Pavyzdžiui, 1903 m. papildomuose rinkimuose už savo tautietį, visuomenės veikėją, bet pagarsėjusį laisvamanį Dovą Zaunių Tilžės ir Lankos apskričių lietuvininkai įmetė viso labo 9 biuletenius. Antrajame rate - vos 2.

Priekulės teisme dirbęs vokietis teisėjas, rašytojas E.Wiechertas savo kūrinėliuose įrodinėja, kad lietuvininkai buvę labai prietaringi, mėgę bylinėtis. Dėl mažiausių nesutarimų su kaimynais kreipdavęsi į teismą, rašinėdavę skundus valdžiai, net pačiai aukščiausiai. Tiesos tokiuose teiginiuose, matyt, būta.

Nesuvokimas, kad klaipėdiškių gyvenimo būdas, jų mąstysena yra kitokie, gilino krašto atotrūkį nuo Lietuvos valstybės.

Nelemtas sukatalikinimo baubas

Pavojų, kad bus bandoma juos sukatalikinti, klaipėdiškiai juto per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Lyg nujausdami kažką negero, jie akcentavo tai dar aptardami krašto autonomijos klausimus.

1920 m. kovo 20 d. Valstybės Tarybos sesijoje, deklaruojant šio krašto prisijungimą prie Lietuvos Respublikos ir kooptuojant Mažosios Lietuvos atstovus, prezidentas Antanas Smetona pripažino: „... skiria mus tikyba, tiek daug sverianti tautos ir valstybės bendravime“. Tačiau pažadėjo, kad „Mažoji Lietuva, sutapusi su Didžiąja, nieko nepraras iš to, kas jai brangu, kas jos pačios įgyta“ (8, p. 97).

Prie šio klausimo buvo grįžta ir iškilmingos vakarienės metu. Tuokart kalbėjo keturi aukšti katalikų dvasininkai.

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pažadų nedalijo. Tik pagyrė mažlietuvių darbštumą, jų gražius mūrinius namus, sodus (anot jo, daržus), medeliais apsodintus kelius. Džiaugėsi, kad dabar, būnant jau vienoje valstybėje, klaipėdiškių pavyzdžiu galės pasekti ir jo vyskupijos žmonės.

Prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas priminė, kad Mažojoje Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu leisti lietuviški laikraščiai, Mykolas Krupavičius pasamprotavo bendriausiais Lietuvos tolesnės raidos klausimais. Santūriausias buvo prelatas Konstantinas Olšauskis - apsiribojo Mažosios Lietuvos gyventojų pasveikinimu.

Tęsinys žemiau

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:26 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Tęsinys
Cituoti:
Evangelikų liuteronų vardu už sveikinimus ir linkėjimus padėkojęs Virbalio parapijos kunigas K.Mačiulskis palinkėjo, kad „Lietuvos valstybei visados šviestų užtekanti saulė, saulė laisvės ir meilės - visiems vienodai, be tikėjimo skirtumo“.

Realybėje sklandumo, kokio tikėtasi, nebuvo. Religinę trintį paskatino ne Lietuvos valdžia. Priešingai, net aukščiausi Lietuvos valstybės vadovai pagerbė klaipėdiškių tikėjimą - 1927 m. A.Smetona kartu su ministrų kabineto pirmininku Mykolu Sleževičium lankėsi Laukininkų ir Klaipėdos bažnyčiose.

Tačiau pagunda kištis į Klaipėdos krašto bažnytinius reikalus buvo didelė.

Klaipėdos krašto Liuteronų bažnyčia bent keturis šimtmečius buvo sudėtinė Vokietijos Bažnyčios dalis, tradiciškai valdoma Karaliaučiaus konsistorijos. Kraštui tapus integralia Lietuvos dalimi, kilo klausimas, kaip pasielgti, kaip panaikinti ryšius su užsienio valstybės bažnytine institucija.

Krašto valdžia ėmėsi rizikingų veiksmų - 1924 m. kovo 22 d. įsteigė generalinio superintendento pareigybę. Šį postą užėmusiam Rusnės kunigui Valentinui Gailiui buvo pavesta spręsti visus Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčių veiklos klausimus.

Jo paskelbtas vienašališkas administracinis aktas „Krašto Bažnyčia yra galutinai atskirta nuo valdymo iš užsienio“ buvo abejotinas.

Pasaulietinė valdžia neturi teisės skirti dvasininkų savo pačios įsteigtai pareigybei užimti, negavusi Bažnyčios hierarchų pritarimo, neaptarusi to klausimo net Sinode.

Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo iškastas karo kirvis: parapijiečiai rinko parašus po rezoliucijomis, smerkiančiomis šią reformą, dauguma dvasininkų nevykdė „komisaro“ Gailiaus nurodymų.

Įsiliepsnojęs ginčas tęsėsi gerus metus, kol 1925 m. liepos 31 d. buvo pasirašyta taikos sutartis. Lietuvos vyriausybei teko nusileisti - Klaipėdos krašto Liuteronų bažnyčia liko Vokietijos bažnyčių sąjungos dalimi.

Tačiau šis tas buvo ir laimėta: Klaipėdos kraštui buvo suteiktas Lietuvos valstybės jurisdikciją pripažįstančios bažnytinės provincijos statusas. Kilęs priešiškumas Kauno valdžiai buvo apmalšintas, bet neilgam.

Atskirai reikėtų aptarti Lietuvos Katalikų bažnyčios politiką. Kito tikėjimo žmonių atžvilgiu ji buvo netolerantiška, kartais net agresyvi.

Priešiškumą skatino sena, dar IV a. priimta dogma, kad katalikybė yra vienintelis tikrasis tikėjimas, visi kiti - klaidatikystė. Dogmą Extra ecdesiam nulla salus - be Katalikų bažnyčios nėra išganymo - Lietuvos katalikų kunigai buvo gerai išmokę.

Hierarchai buvo nepatenkinti, kad 1925 m. balandžio 20 d. prezidento Aleksandro Stulginskio aktu Kauno universitete buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas.

Gaigalaitis prašė fakultetą įkurdinti ne katalikiškoje, o protestantiškoje aplinkoje - Klaipėdoje. Į šį pageidavimą numota ranka.

Kito prezidento - A.Smetonos 1936 m. rugsėjo 15 d. aktu fakultetas buvo panaikintas. Veikla nutraukta motyvuojant per mažu besimokančiųjų skaičiumi (1929 m. studijavo 25 asmenys, 1930 m. - 21).

Fakultetas iš tikrųjų buvo mažas, valstybei jis tapo nuostolingas. Tačiau ar viską turi lemti pinigai? Prolietuviškų dvasininkų stoka leido vokietininkams krašto maldos namuose be jokio atkirčio propaguoti pangermanistines idėjas.

Būta mėginimų suartinti abi Bažnyčias. 1934 m. švenčiant pirmąją Jūros dieną, rodos, Gaigalaičio iniciatyva ketinta kartu su katalikų kunigais laikyti bendras ekumenines pamaldas. Šiai idėjai pritarė ir Klaipėdos katalikų parapijos kunigas A.Dannelauzkis. Vis dėlto jis dar atsiklausė Telšių vyskupo Justino Staugaičio.

Atsakymas buvo kategoriškas - jokių ekumeninių pamaldų! Tokias organizuoti mėginta dar kartą jau paskesniais metais, bet ir vėl nepavyko.

Ketvirtajame dešimtmetyje, padaugėjus žmonių, įsigijusių radijo aparatus, prašyta iš Klaipėdos žemininkų bažnyčios transliuoti liuteroniškas pamaldas. Atsakyta: transliacijos įrangai įsigyti reikia 20 tūkst. lt, o jų nesą. 1934 m., kai klaipėdiškių kultūros draugija šventė savo veiklos 40-metį, Gaigalaitis prašė leisti minėjimą organizuoti Kaune. Neleista.

Katalikų bažnyčia plėtė savo įtaką Klaipėdos krašte. 1923 m. krašte buvo 3500 katalikų, 1926 m. - jau 8000, o 1939 m. pradžioje - apie 25 tūkst., iš jų vokiečių - 3000.

Prieš tai Klaipėdos krašte katalikų bažnyčių būta tik Klaipėdoje, Šilutėje, Ropkojuose ir Viešvilėj. 1930 m. nauji maldos namai iškilo Pagėgiuose, 1935 m. - Smalininkuose, 1937 m. - Priekulėje.

1938 m. katalikiškos pamaldos laikytos jau dešimtyje bažnyčių, dirbo 13 kunigų. Ir tai suprantama - XX a. trečiajame, o ypač ketvirtajame dešimtmetyje į Klaipėdos kraštą, kur mokėti didesni atlyginimai, atsikėlė 30 tūkstančių Didžiosios Lietuvos, ypač Žemaitijos, gyventojų. Taigi ir maldos namų reikėjo daugiau.

Tačiau agresyvumo prieš „klaidatikius“ būta ir čia. Antai 1932 m. bažnyčia pastatyta Plikiuose (Klaipėdos aps.), nors katalikų parapijos ten nebuvo. Tad kam ji skirta? Keliolikai apylinkėse gyvenusių katalikų? Kažin kaip būtų reagavę Telšių vyskupijos hierarchai, jeigu būtų pastatyta bažnyčia keliems Varnių miestelio apylinkėse gyvenusiems liuteronams?

Tokia dviprasmiška pozicija provokiškai nusistačiusiems asmenims, pirmiausia vokiečių tautybės kunigams, suteikė galimybę visu balsu šaukti apie didlietuvių siekimą sukatalikinti Klaipėdos krašto žmones.

Ekonomikos svarstyklės

Kauno valdininkų siekimas suvienodinti, sulieti abiejų Lietuvos dalių ekonomiką irgi skatino nesutarimus. Ar Klaipėdos krašto gyventojų buitis, materialinio išsivystymo lygis iš tikrųjų buvo aukštesnis negu Didžiosios Lietuvos gyventojų? Gal tai tik mitas?

Palyginkime svarbiausios šio krašto žmonėms šakos - žemės ūkio - rodiklius.

Šilutiškių laukininkų žemės kokybė maždaug atitiko Zarasų, Utenos apskričių ūkininkų valdytas žemes. Ir vienur, ir kitur dirvos nederlingos, apstu priesmėlių.

Tačiau 1934 m. zarasiškiai viename ha išaugino rugių tik 9,2, o šilutiškiai - net 19,9 centnerio. Žieminių kviečių atitinkamai - 12,1 ir 17,2 cnt. Kiek geresnius laukus turėję Pagėgių apskrities laukininkai aplenkė Vilkaviškio ūkininkus, kurie dirbo derlingiausius Lietuvos laukus.

1934 m. suvalkiečiai iš vieno ha iškūlė 16,1 cnt rugių, o pagėgiškiai - 19,6 cnt, žieminių kviečių atitinkamai 16,1 ir 19,4 cnt. Panaši padėtis buvo ir gyvulininkystėje. 1935 m. Klaipėdos apskrityje 100 ha naudmenų teko 47,1 galvijas, Rokiškio - 32,4, Biržų - 32, 3, Mažeikių - 40,1.

Klaipėdiškiai laukininkai savo žemėse, užėmusiose vos 5,1 proc. respublikos teritorijos, 1938 m. išaugino 16 proc. visų iš Lietuvos eksportuotų kiaulių, klaipėdiškių dalis sudarė 53 proc. galvijų eksporto, 99 proc. sūrių eksporto, o celiuliozės, faneros, trąšų - visus 100 procentų.

Tai - iškalbingi skaičiai, tačiau dar iškalbingesnis faktas, kad tarpukario laikotarpiu klaipėdiškų ūkininkavimo rodikliai buvo menkesni negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1913 m. klaipėdiškiai augino 140 255 kiaules, o 1938 m. - 104 780, galvijų laikyta atitinkamai 35 540 ir 32 580, arklių - 76 712 ir 71 753. Atsirado bedarbių - 1924 m. oficialiai registruotų buvo 415, 1926 m. - 1080, o 1936 m. žiemą - net 2361.

Išaugo skolos bankams - 1934 m. krašto ūkis jiems buvo įsiskolinęs apie 70 milijonų litų. Taigi ekonominė raida, Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, nepajėgė pasivyti prieškarinio - 1909-1913 m. lygio.

Aišku, būta ir objektyvių priežasčių. Po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė ekonomikos konjunktūra, teko išgyventi 1928-1933 m. ir 1937-1938 m. ekonomines krizes, susiaurėjo tradicinė užsienio rinka. 1934 m. didžioji kaimynė ir stambiausia prekybos partnerė Vokietija, sureagavusi į politinius įvykius Klaipėdos krašte, pradėjo atvirą ekonominę blokadą.

Smarkiai sumažėjo eksporto apimtys. Mažos valstybės vidaus rinka tokio smūgio sušvelninti neįstengė. Krito žemės ūkio produktų kainos. Javus, galvijus, kiaules apskritai buvo sunku parduoti. O pramoninės prekės, laukininkams reikalingos trąšos, žemės ūkio padargai buvo neproporcingai brangūs, mokesčiai nuolat augo. Pasipylė prasiskolinusių ūkių varžytinės, mažesnių įmonių bankrotai.

Iš Darbėnų į uostamiestį atsikėlęs žydas Gritzmacheris prisiminimuose lakoniškai rašė: žuvis Klaipėdoje pigi, mėsa labai pigi, kiaušiniai perkami už kelis centus. Ir visi kiti maisto produktai nepaprastai pigūs. Miestas perpildytas net iš užsienio atvežamų apelsinų.

Padėčiai taisyti reikėjo ryžtingų Vyriausybės veiksmų - ieškoti naujų rinkų, subsidijuoti laukininkystės sektorių, mažinti paskolų palūkanas.

Suvaldyti situaciją, susidariusią Klaipėdos krašte, buvo itin sunku, nes žemės ūkio produktų supirkimas, jų eksportas iš esmės buvo provokiškos Ūkio partijos (Landwirtschaftspartei) rankose. Piniginius išteklius valdė vokiečių įsteigti bankai „Landschafts Memel AG“ ir „Raiffeisenbank AG“ (jiems teko 72 proc. suvestinio balanso sumos ir indėlių, 75 proc. išduodamų paskolų sumos).

Lietuviškųjų bankų - 1919 m. įsteigto kooperatinio Lietuvių banko, taip pat Žemės banko galimybės buvo kelissyk menkesnės. Jeigu lietuvininkas, nepriklausęs provokiškai organizacijai ar partijai, būtų prašęs vokiečių banko paskolos, iš jo būtų tik pasijuokta.

Vokiečių bankai pačiomis palankiausiomis, sau net nenaudingomis sąlygomis paskolas teikė tik „saviškiams“. Lietuvių bankai to nedarė. Lietuvos vyriausybė nereagavo į klaipėdiškių žvejų prašymus sumažinti labai aukštus muitus perkant venterius, kitus žvejybos reikmenis, virves. Atsakyta, kad taip pasielgus nukentės valstybės biudžetas.

Vyriausybė tik įpareigojo valdininkus, tarnautojus, gaunančius fiksuotą atlyginimą, privaloma tvarka iš ūkininkų nupirkti nustatytą žąsų skaičių. Tačiau jų kainos buvo mažos, laukininkas už dvi žąsis gaudavo vos 5 litus.

Kai kurie miestiečiai tuokart taip atsivalgė žąsienos, kad šių paukščių mėsą išmesdavo, pasilikdavo tik taukus. Kaip ir reikėjo tikėtis, klaipėdiškių laukininkų žąsys romėniškosioms neprilygo - pataisyti ūkininkų gyvenimo neįstengė.

Klaipėdos krašto ekonomikos lėtą augimą, žinoma, galima paaiškinti šiais ir kitais, čia nepaminėtais, laikotarpio sunkumais. Tačiau pablogėjęs gyvenimas sudarė puikias sąlygas vokietininkams dėl visko kaltinti „Kauno vyriausybę“. Ir jie tai darė visais įm anomais būdais, visuose socialinio gyvenimo baruose. Daugelis krašto gyventojų jais patikėjo
.

(Tęsinys kitame numeryje)

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:29 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923
Cituoti:
Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir klaipėdiškiai 1923-1939 m. (III)

Albertas Juška (“Kultūros barai" Nr. 10)

Būtų neteisinga tvirtinti, kad antilietuvišką propagandą imta skelbti tik tada, kai ėmė smukti krašto ekonomika. Politinę kampaniją, skatinusią vokiečius atmesti Versalio taikos sutarties teritorinius pertvarkymus ir kraštą sugrąžinti Vokietijai, revanšistai pradėjo iškart po pralaimėto karo.

Pagal „Institut fūr Osteuro-paische Wirtschaft“ (Rytų Europos ūkio institutas) sukurtą doktriną, vokiečiai, ypač inteligentai – valdininkai, juristai, mokytojai, dvarininkai, – buvo agituojami neatsisakyti Lietuvos pilietybės, o likti krašte ir organizuoti „patriotinį“ darbą.

Jeigu dėl tokios antivalstybinės veiklos kuris nors aktyvistas nukentėtų, prižadėta, kad jis galės tuoj pat parvykti į tėvynę, čia jam bus suteikta Vokietijos pilietybė ir panaši tarnyba.

Praktinei veiklai realizuoti Karaliaučiuje, Tilžėje suburti bent keli susivienijimai – „Memelbund“ (Klaipėdos krašto sąjunga), „Stahlhelm“ (Plieninis šalmas), „Offiziersverein“ (Atsargos karininkų draugija), „Ostpreufische Schulverband“ (Rytprūsių mokyklų draugija), „Jugend wehr“ (Jaunimo gynyba).

Per trumpą laiką šios organizacijos užmezgė ryšius su analogiškos mąstysenos Klaipėdos krašto vokietininkais, sutelktomis jėgomis imta platinti Lietuvą juodinančią propagandą. Kiek įstengė, garsino ją ir Klaipėdoje leisti provokiški laikračiai „Memeler Damfboot“, „Memellandische Rundschau“, „Lietuviška ceitunga“, kai kurios kultūrinės ir visuomeninės organizacijos.

Tuo neapsiribota. Likusiems krašte valdininkams pradėta mokėti skirtumą tarp Lietuvoje ir Vokietijoje mokamų algų – teikti vadinamąją „beprocentę paskolą“ (Zinloses Darlehen). Skirtumas per metus sudarė maždaug 1800 Lt.

Suprantama, už juos reikalauta „atidirbti“! Ypač rūpintasi paveikti jaunimą. Mokykloms parengta ideologiškai apdorotų vadovėlių, užklasinio skaitymo knygų. Antai geografijos vadovėlyje buvo rašoma: „Kraštą į šiaurę nuo Žemutinio Nemuno, vadinamąjį Klaipėdos kraštu (Memelgau), turėjome po Didžiojo karo atiduoti.

Prieš gyventojų norą jis atiteko Lietuvai“. Kitoje vietoje antrinama: „Šitą teritoriją, kuri pagal taikos sutartį privalėjo būti atskiras kraštas, užgrobė lietuviai“.

Knygelėje „Das Schicksal des Memelgebiets“ (Klaipėdos krašto likimas) mokiniai graudenami: „Mūsų kraštas yra pamintas priešo kojų, jis bejėgis, beteisis, pavergtas. Ir jūs esate atplėšti kaip vaikai nuo savo motinos.

Bet jūs buvote, esate ir būsite Vokietijos vaikai. Mes jūsų neužmiršime – neužmirškite ir jūs mūsų. Mes liekame jums ištikimi – būkite ir jūs mums ištikimi“.

Net aritmetikos vadovėlyje pateikta politiškai orientuotų užduočių: „Apskaičiuokite, kiek kainuoja hitlerjugendo nario uniforma, raištis ant rankovės, nacionalsocialistinis ženkliukas“.

Arba: „Tėvas yra išdidus – jo trys sūnūs marširuoja rudais marškiniais aprengti“. Lietuvos valdžia tik 1936 m., smarkiai pavėlavusi, nurodė iš mokyklų bibliotekų pašalinti moksleiviams brukamas užklasinio skaitymo knygeles, iš viso 148 leidinius.

Jų turinį atskleidžia pavadinimai: „Adolf Hitler“, „Mit Hitler“, „Hermann Goering“, „Unser Kaiser“, „Deutsche Treu“ (Vokiečių ištikimybė), „Der litauische Willkūrherrschaft“ (Lietuvių savivaliavimas), „Patriotische Dichtungen“ (Patriotiniai eilėraščiai) ir kt.

Kaip ir ko vaikai mokomi krašto mokyklose, paaiškėjo 1929 m., kai Lietuvos švietimo ministerija patikrino jų darbą. Šios užduoties atlikti nusiųstas Tauragės mokytojų seminarijos direktorius Mečys Mačernis aplankė 125 iš 235 tuo metu krašte veikusių liaudies mokyklų. Paaiškėjo, kad lietuvių kalbos moko pedagogai, su kuriais lietuviškai susikalbėti neįmanoma.

Savo ataskaitoje Mačernis rašė: „Lietuvių kalbos mokymas yra tos kalbos išjuokimas, dėstoma sausai, mechaniškai, kad vaikams įkyrėtų ir jie pradėtų jos nekęsti“. Tai rafinuotas būdas jaunajai kartai nutautinti, pangermanizmo idėjoms skleisti. Keli faktiniai paliudijimai. Kai Vilkyškių mokyklos moksleivių Mačernis paklausė, kam Klaipėdos krašte priklauso vyriausioji valdžia, šie atsakė – Hindenburgui. Į klausimą, kur reziduoja Krašto administracija, atsakyta – Berlyne, o Lietuvos Respublikos sostinė, pasirodo, yra Maskva! Kitoje Klaipėdos apskrities vokiečių vaikų lankomoje mokykloje Mačernis pasiteiravo, ką reiškia ant sienos pakabintas Lietuvos herbo piešinys.

Išgirdo tokį paaiškinimą: „Das ist der litauische Ritter, der reitet so schnell, dass er aus dem Memelland schneller loskomt“ (Tai lietuvių riteris; jis joja taip greitai, kad greičiau paspruktų iš Klaipėdos krašto).

Antivalstybinei veiklai plėtoti reikėjo nemažai pinigų. Juos dosniai dalijo „pusiau privačios“ Vokietijos organizacijos, kredito bendrovės, specialūs fondai, kurių pavadinimai atskleidžia jų paskirtį: „Deutsche Hilfe“ (Vokiečių pagalba), „Osthilfe“ (Pagalba Rytams), „Deutche Stiftung“ (Vokiečių fondas), „Deutsche Schutzbund“ (Vokiečių savigyna), „Verein fūr Deutschtum in Ausland“ (Sąjunga vokiškumui užsienyje remti). Ypač dosniai buvo remiami suvokietėję dvasininkai, kurie darė didelę įtaką religingiems klaipėdiškiams.

Jų veiklai skyrė pinigų Kulturbundas, Gustavo Adolfo draugija, net Vokietijos bažnytinė vyresnybė – „Oberkirchenrat“. Sumų būta nemažų. Pavyzdžiui, 1933 m. „Oberkirchenratas“ atsiuntė 2000 markių, skirtų „kelti tautinį jaunuomenės jausmą“. Dar dosnesnė buvo Gustavo Adolfo draugija, vien 1930 m. skyrusi 100 000 markių. Didžiuma jų išleista rinkimų į Seimelį ir apskričių tarybas kampanijoms. Rūpintasi savo pusėn patraukti visų sluoksnių žmones. Ketvirtajame dešimtmetyje Heilsbergo radijo stotis pradėjo transliuoti pamaldas Klaipėdos krašto gyventojams.

Sakydamas pamokslą, kunigas vis prisimindavo „po sunkiu jungu kenčiančius tikėjimo brolius“. Nepamiršdavo užtikrinti, kad laisvės diena tikrai išauš. Agitacija buvo įtaigi ir įspūdinga. Į kruopščiai purenamą dirvą be paliovos krito revanšizmo sėkla. 1933 m. krašte susibūrė dvi įtakingos nacionalsocialistinės partijos – „Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Mememlgebiets“ (Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjunga) ir „Sozialistische Volksgemeischaft des Memelgebiets“ (Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga).

Joms vadovavo aršūs nacistai T. von Sassas ir E.Neumannas. Tikslas – parengti kraštą „grąžinti“ Vokietijai. Po Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. suburtas naujas jungtinis politinis darinys – fašistinė „Sozialistische Volksgemeinschaft“ (Socialistinė tautos sąjunga). Nacistai ėmė planuoti karinį pučą, todėl subūrė smogikų būrius, kaupė ginklus.

Lietuvos vyriausybės pastangos išlaikyti Klaipėdos kraštą

Reikia konstatuoti, kad Lietuvos vyriausybė neparengė apgalvotos vidaus politikos, kaip valdyti autonomiją turintį Klaipėdos kraštą. Ypač tai išryškėjo trečiajame dešimtmetyje. Vyriausybės veiksmai buvo atsitiktinio pobūdžio, nekoordinuoti, kylančio vokietininkų revanšistų pasipriešinimo apskritai stengtasi „nematyti“.

Buvęs Klaipėdos krašto Gubernatūros teisininkas M.Lymantas atsiminimų knygoje „Kova dėl Klaipėdos krašto“ rašo, kad Kauno politikai, sunerimusių klaipėdiškių įspėti dėl galimų skaudžių pasekmių, numodavo ranka: „Mes tuos visus vokietukus į ožio ragą suvarysim, kepurėmis užmėtysime“. Tačiau kaip tą padarys, niekas neaiškino.

Tikėtasi, kad stabilumą krašte užtikrins Valstybės saugumo policijos pajėgos, nes dar 1923 m. balandžio 6-11 d., per heimatbundininkų visuotinį streiką, krašte įvesta karo padėtis, galiojusi visą tarpukarį.

Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė nesistengė įvykių pakreipti sau naudinga linkme. Jau 1923 m. Klaipėdoje, Šilutėje, Priekulėje, Pagėgiuose buvo rengiami lietuvių kalbos kursai, juos lankė apie 750 valdininkų, mokytojų, tarnautojų. Pramokusiems bent kiek lietuviškai kalbėti mokėdavo 20 proc. algos priedą.

Steigtos lietuvininkų kultūros draugijos, Švietimo ministerija išlaikė lietuviškas privačias pradines mokyklas, Šilutėje ir Pagėgiuose įsteigė lietuvių gimnazijas. Didesniuose miesteliuose susibūrė patriotinės Šaulių organizacijos skyriai, telkėsi sporto kolektyvai, chorai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėta krašto gyventojų „atlietuvinimo“ akcija.

Svarbiausi jos ideologai buvo pedagogai Mikas Šlaža, Eduardas Simaitis, visuomenės veikėjai Martynas ir Jurgis Reisgiai, A.Jonušaitis. Akcentuota, kad Klaipėdos kraštas sparčiai vokietėja, lietuvių kalba, kaip pasakyta, atsidūrė „mergvaikio padėtyje“. Išmirus senajai kartai, čia visai nebeliks lietuviškai kalbančių žmonių.

Atsitiks pasaulio istorijoje negirdėtas dalykas: kraštas, prijungtas prie savo natūralaus kamieno, nutautės savo valstybės prieglobstyje, būdamas jo sudėtinė dalis. Padaryta išvada – nuo lietuvininkų sielos „reikia nugramdyti svetimą tinką“.

Reikalauta nedelsiant tautiniais pagrindais pertvarkyti mokyklą, krašto įstaigose turi dirbti tik lietuviškos orientacijos žmonės, negalima leisti vokiečiams įsigyti naujų dvarų. Raginta liautis proteguoti katalikybę. Lietuvininkai telieka lietuvininkais, vokiečiai – vokiečiais, perėjūnų, persivertėlių nereikia nei vieniems, nei kitiems.

Programinis Šlažos straipsnis „Neklyskime: jau temsta lietuvybė“ buvo išspausdintas žurnale „Naujoji Romuva“. Paskelbtąsias idėjas ėmėsi propaguoti lietuvių kultūros organizacijos, jaunųjų ūkininkų būreliai, skautų ir šaulių organizacijos, lietuviškos pakraipos spaudiniai. Imtasi ir administracinių veiksmų. 1934 m. birželio 28 d. pradėjusi veikti Martyno Reisgio vadovaujama Direktorija parengė įsaką, keičiantį dėstomosios kalbos liaudies mokyklose nustatymo principą. 1923 m. įstatymu buvo nurodyta, kad mokomoji kalba atskirose mokyklose nustatoma atsižvelgiant į tėvų namuose vartojamą kalbą.

Jeigu lietuviškai namuose kalbantys tėvai sudaro daugumą, mokykloje mokytojas moko vaikus lietuviškai. Jeigu daugumą sudaro tėvai, namuose vartojantys vokiečių kalbą, vaikai prusinami vokiečių kalba. Naujasis, Reisgio ir Alberto Jonušaičio 1934 m. rugsėjo 24 d. pasirašytas įsakas šį principą pakeitė: dėstomoji kalba nustatoma atsižvelgiant ne tik į namų kalbą, bet ir į mokinių lietuvišką ar vokišką kilmę.

Deja, pagrįsto kriterijaus, kaip tą kilmę nustatyti, neieškota. Apsiribota tik išoriniais požymiais: lietuviais laikyti visi tie asmenys, kurių pavardės skamba lietuviškai (Vanagas, Žalys, Šėmius, Naujokas, Purvinas) arba jos turi lietuviškas priesagas, ypač populiariąją -aitis (Kalvaitis, Anskaitis, Endriulaitis, Brūvelaitis, Hermanaitis). Tačiau lietuviška pavardė ne visada atitiko asmens tautybę. Pritaikius šį principą, visame Klaipėdos mieste vokiškų mokyklų liko tik dvi (Simono Dacho ir Ferdinando aikštės), o Pagėgių apskrityje – keturios (Aukšgirių, Nausėdų, Stremenių, Užpirdžių). Visos kitos – apie 280 mokyklų – tapo lietuviškos.

Įsakymas, be abejonės, nedemokratiškas, paneigiantis prigimtinę tėvų teisę patiems spręsti, kokia kalba prusinti savo vaikus. Tuo nesitenkinta. Direktorijos sprendimu iš pareigų buvo atleista daugiau nei trys dešimtys viršaičių, 15 apskričių valdininkų, net uostamiesčio burmistras Bridlingeris (jį pakeitė E.Simonaitis). Devyni lietuvininkų parapijų kunigai, neišmokę kalbėti lietuviškai, neteko teisės kunigauti ir per kelis mėnesius privalėjo išvykti iš Klaipėdos krašto.

Valdininkams tarnybos metu nurodyta tarpusavyje kalbėtis tik lietuviškai, visose įstaigose turėjo kabėti Prezidento Antano Smetonos portretas. Vokiečių tautybės žmonės piktinosi, protestavo, pakeitimus vadino „lietuvių kalbos teroru“. Seimelio narių dauguma paskelbė boikotą, ir Reisgio vadovaujama Direktorija 1934 m. gruodžio 1 d. atsistatydino.

Tęsinys žemiau

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:31 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Tęsinys
Cituoti:
Taigi Lietuvos valdžia ėmėsi daugiausia administracinės kontrolės, taikė bausmes. Kitokio pobūdžio veiksmams suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Antai krizės metais iš klaipėdiškių ūkininkų palankiomis kainomis supirkta šiek tiek veislinių gyvulių, Žemės ūkio ministerija šiuo laikotarpiu asmenims, prekiaujantiems žemės ūkio produkcija, sumokėjo gyvulių kainų Klaipėdos krašte ir pagrindinėje Lietuvos dalyje skirtumą (išleista kiek daugiau nei 56 000 litų).

Bandyta mažinti gyventojams išduodamų paskolų palūkanas, tačiau, lietuviškiems bankams pasipriešinus, to atsisakyta. Šiek tiek remta populiariausia Klaipėdos krašte Mažųjų laukininkų partija. Dar keli agitaciniai veiksmai: organizuotos Dainų šventės, Lietuvos ir Klaipėdos krašto ekonominiam suartėjimui skatinti 1927 m. uostamiestyje surengta Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, rengtos ekskursijos į Kauną, kitus Lietuvos miestus. Gubernatūra marių žvejams surengė valčių regatą ir apdovanojo nugalėtojus. Tačiau pavienės akcijos nieko pakeisti negalėjo, juoba kad laukininkų, įmonių darbininkų buitis pastebimai blogėjo. Vokietininkai triumfavo: žiūrėkite, kur kraštą nuvedė Lietuva!

1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui, vokietininkai dar įžūliau kėlė galvas, ėmėsi net teroro veiksmų. Tapo aišku – netrukus su Vokietijos valdžia bus suderinta ir karinės akcijos data. Lietuvos vyriausybė, suvokusi realią grėsmę, ėmėsi kontrpriemonių. 1934 m. vasario 8 d. išleido Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, numačiusį bausti visus, kurie organizuos priešvalstybines akcijas, niekins ir įžeidinės lietuvių tautą.

Jau kitą dieną, vasario 9-ąją, buvo suimtas pagrindinis sukilimo organizatorius, Socialistinės tautos sąjungos vadovas E.Neumannas, vasario 15-ąją – kiti svarbiausi sukilimo organizatoriai ir uždaryti Bajorų kalėjime. Per kratas rasta ginklų ir dokumentų, rodančių antivalstybinę nacistinių partijų veiklą. Nuo 1934 m. gruodžio 14-osios iki 1935 m. kovo 26-osios Kaune vyko priešvalstybinio sukilimo organizatorių teismas. Į kaltinamųjų suolą sėdo 122 asmenys, surinkta kaltinamoji medžiaga sudarė 32 tomus, salėje buvo išdėlioti įkalčiai – ginklai, šaudmenys, fašistinės vėliavos, smogikų uniformos.

Teismo procesas atkreipė dėmesį ne tik Europoje, bet ir JAV. Jis įvertintas kaip drąsus ir ryžtingas mažos Lietuvos valstybės žingsnis siekiant pažaboti kylančią fašizmo grėsmę. Teismo nuosprendžiu trys J.Jesučio, įtarto, kad išdavė sukilimo rengimo paslaptis, žudikai buvo nuteisti sušaudyti, nemažai pučistų įkalinta ar nubausta piniginėmis baudomis. 35 asmenys buvo išteisinti. Kauno procesas nacistus bent trumpam pritildė.

Po teismo nuosprendžio Vokietijos valdžia ėmėsi politinių ir ekonominių sankcijų prieš Lietuvą, o netrukus ir ekonominės blokados. Ieškodama išeities, Lietuvos vyriausybė, kiek padelsusi, suteikė nuteistiesiems amnestiją. Atrodo, buvo suvokta, kad vien teismo procesais, vien karo padėtimi problemų neišspręsi. Imtasi įvairesnės, lankstesnės politikos. 1934 m. Klaipėdoje įkurtas Prekybos institutas, 1935-aisiais – Pedagoginis institutas.

Keli šimtai šių aukštųjų mokyklų lietuvių studentų gerokai sustiprino lietuvių kultūros pozicijas. 1936 m. Jakų dvare (prie kelio Klaipėda-Gargždai) pastatytos Klaipėdos radijo stoties programos turėjo tapti atsvara agresyviai, prieš Lietuvos Respubliką nukreiptai hitlerininkų propagandai. Na, o patį reikšmingiausią, įslaptintą krašto atlietuvinimo planą parengė Jonas Budrys-Palovinskis, 1923 m. buvęs Klaipėdos krašto prijungimo akcijos vadovas.

Sėkmingesnei Klaipėdos krašto integracijai į Lietuvos valstybę užtikrinti jis pasiūlė imtis radikalių administracinių ir politinių veiksmų. 1934 m. sausio 27 d. užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui adresuotame laiške Budrys-Palovinskis rašė, kad Klaipėdos kraštą reikia palaipsniui apgyvendinti patriotiškai nusiteikusiais lietuviais.

Veiksmų planas numatė tris iš pagrindinės Lietuvos dalies atkeltų asmenų įkurdinimo zonas. Pirmojoje, pasienyje prie Nemuno, 2-10 ha dydžio ūkiuose įkurdinti buvusius Lietuvos kariuomenės puskarininkius, stambesniuose, 12-40 ha ūkiuose, – buvusius karininkus. Namus statyti tokius, kad jie tiktų ir valgykloms, parduotuvėms, amatų dirbtuvėms, ir kariuomenės bei policijos reikmėms.

Nidoje turėjo būti įkurdintos 5 lietuvių šeimos, Kintuose – 10, Rusnėje, Galzdonuose ir Karceviškiuose – po 20, Paleičiuose, Šakūnėliuose, Šilininkuose ir Šereiklaukiuose – po 30, Vingyje ir Nausėduose – po 40, Bitėnuose – 60, Panemunėje – 80. Iš viso turėjo atsikelti 445 šeimos. Vėliau šis procesas turėjo būti tęsiamas, bet jau mažesniu mastu – kasmet įkurdinant po 20-40 šeimų. Naujakuriams planuota suteikti nemažą piniginę paramą – po 12 000 litų šeimai. Iš viso šiam tikslui vyriausybė numatė išmokėti 5 340 000 litų.

Antroji zona, išdėstyta palei svarbiausius krašto plentus ir geležinkelius, turėjo apjuosti Bajorus, Klaipėdą, Šilutę, Pagėgius, Viešvilę. Čia atsikėlę lietuviai turėjo tapti geležinkelių, plentų darbininkais, numatyta jiems pastatyti patogius gyvenamuosius namus su sandėliukais ir tvartais, skirti bent pusę ha dirbamos žemės.

Atokiau nuo kelių užsibrėžta įkurdinti stambesnius 8-15 ha ūkius. Trečiąja zona numatyta apjuosti Klaipėdos miestą. Ten siūlyta apgyvendinti 1250 šeimų, būsimųjų fabrikų, įmonių darbininkų. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis jiems suprojektavo ištisą miesto kvartalą. Deja, planui realizuoti laiko buvo visai mažai. Iš esmės jis taip ir liko popieriuje.

Išimtis – Klaipėdos miestas, kurio pietinėje dalyje pastatytas minėtasis „darbininkų kvartalas“ – kelios dešimtys iki šiol išlikusių, dailiai atrodančių mūrinių namų. Jie patogiai išdėstyti, greta suprojektuoti nedideli ūkiniai pastatai su keliolikos arų daržais, vaismedžių sodeliais.

Yra pagrindo manyti, kad tuometinės Lietuvos vyriausybės politika ilgainiui būtų pasiteisinusi, t.y. Klaipėdos kraštas būtų buvęs „atlietuvintas“ (ne sulietuvintas!). Vokiečių skaičius jame nuosekliai mažėjo: 1912 m. tokiais save laikė 47,7 proc., 1925 m. – 45,3 proc. ir 1932 – 38,2 proc. Tačiau viską nulėmė ne tai, o senųjų vietos gyventojų nusigręžimas nuo Lietuvos valstybės.

Šį reiškinį apytikriai atspindi skaičiai, kiek krašto gyventojų siuntė vaikus į lietuviškas ir kiek į vokiškas mokyklas. 1938 m. Direktorijos ir Mokyklų draugijos išlaikomas pradines ir vidurines lietuviškas mokyklas lankė apie 3700 (20,6 proc.), o vokiškas – apie 14 200 (79,4 proc.) vaikų ir paauglių (nurodyti tikslų mokinių skaičių sudėtinga: neaišku, kiek lietuvių ir kiek vokiečių šeimų vaikų lankė bendras pradines mokyklas, be to, prie šio amžiaus vaikų kategorijos priskirtini ir tie, kurie lankė lietuvių gimnazijų parengiamąsias klases). Tai visiškai neatitinka krašto gyventojų tautinės struktūros, nepaisant triukšmingos „atlietuvinimo“ akcijos.

Antras rodiklis – rinkimų į apskričių tarybas (vėliau – į Seimelį) rezultatai. Dar kai kraštą administravo prancūzai, o Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių tarybose posėdžiavo 62 asmenys, iš jų 28 buvo tautiškai nusiteikę lietuvininkai. Tai sudarė 45 proc. visų krašto tarybų narių. Daugiausia jų – 19 – išrinkta lietuviškiausioje Klaipėdos apskrityje, tai sudarė 73 proc. tarybos narių.

Paskesnių rinkimų rezultatai kitokie: 1925 m. spalio 19 d. rinkimuose į Seimelį už vokietininkų kandidatus balsavo 94 proc., už lietuvių – 6 proc. rinkėjų. Situacija beveik nesikeitė ir per paskesnius rinkimus. 1927 m. rinkimuose lietuvių kandidatai surinko 13,4 proc., 1930 – 17,7 proc., 1932 – 18,2 proc., 1935 – 20,3 proc. ir 1938 m., paskutiniuose Seimelio rinkimuose, – 12,8 proc. balsų. Tai leido į 39 vietų Seimelį išrinkti 5 lietuvių atstovus. Iš jų 3 buvo išrinkti atsikėlusiųjų iš pagrindinės Lietuvos dalies gyventojų balsais ir tik du – vietos lietuvininkų balsais.

1939 m. kovo 22 d. į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė. Lietuva neteko vakarietiškiausių savo valstybės piliečių. Priekulės miestelio turgaus aikštėje susirinkę lietuvininkai sugiedojo seną dėkojimo giesmę: „Taigi mielam Dievui širdingai dėkavokim, už visus Jo darbus taip Jam garbę duokim“.

Istorija lietuvininkams buvo nepalanki. Po pusmečio klaipėdiškiai tapo kariaujančios šalies piliečiais. Valdininkų, tarnautojų algos tapo mažesnės. Vokiečių valdžia kruopščiai surašė laukininkų turimą turtą, nurodė, kiek ir kokių produktų pristatyti karo reikmėms. Be valdžios žinios nebuvo galima susimalti grūdų duonai, paskersti savo užauginto peniukšlio. Atsirado maisto kortelės.

O jauni vyrai vienas po kito guldė galvas tolimiausiuose karo frontuose. Ir Šiaurės Afrikoje, ir prie Maskvos, ir prie Stalingrado. Jų tėvams pranešdavo, kad sūnūs „didvyriškai žuvo už motiną Vokietiją“. 1944 m. artėjant frontui klaipėdiškiai buvo priverstinai evakuojami į Vokietiją. Ten jų laukė klajonės ir netektys. Po karo dalies gyventojų sugrįžimas buvo toks pat klaikus. Beje, tuokart visi, kurie keliavo namo, įvardijo save lietuviais. Jais tapo net aršiausi vokietininkai. Bet tai jau kita tema.

1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, per ilgus šimtmečius susiformavusį lietuvininkų gyvenimo būdą skubėta nedelsiant priderinti prie pagrindinės Lietuvos valstybės administracinės ir ekonominės struktūros. „Priderinti“ reiškė ne ką kita, o sulieti, suvienodinti abi Lietuvos valstybės dalis.

Toks Kauno valdininkų subrandintas stačiokiškas planas ignoravo krašto specifiką, jo istoriją. Nepaisyta, kad ši teritorija ilgą laiką buvo Prūsijos, vėliau Vokietijos valstybės dalis, kad čia pasiektas daug aukštesnis nei Lietuvoje gyvenimo lygis, kad krašto gyventojai išpažįsta kitokį tikėjimo būdą – liuteronybę. Voliuntaristinis siekis neišvengiamai skatino tolesnes klaidas. Gyventojus nuliūdino tai, kad vyriausybė netesėjo pažado 70 proc. krašto įstaigų tarnautojų vietų atiduoti vietiniams žmonėms.

Sunerimti juos vertė menkas Kauno valdžios dėmesys vietos gyventojų švietimo, kultūros reikmėms, vis didėjanti, pasiekusi maždaug 30 000 didlietuvių, migracija į Klaipėdos kraštą, katalikybės protegavimas. Atsiųsti valdininkai pasikliovė tik administracinėmis priemonėmis – paliepimais, nurodymais, įsakais. Gyventojų gerovė per visą krašto valdymo laikotarpį taip ir nepasiekė 1913 m. buvusio lygio. Visa tai niekais pavertė Lietuvos Respublikos vyriausybės pastangas stiprinti lietuvybės idėjas, diegti lietuvių kultūrą.

Krašto gyventojai nusisuko nuo savo valstybės, nors į krašto ūkį investuotos stambios tų laikų mastu lėšos (180 milijonų litų, vien uosto plėtrai skirta 58 milijonai). Greta šių skaičių kukliai atrodo kelios dešimtys tūkstančių litų, kurių pagailėta Evangeliškos teologijos fakultetui išlaikyti ar nupirkti įrangą lietuviškų pamaldų transliacijoms iš Laukininkų bažnyčios.

Krašto ekonominę ir socialinę raidą sunkino ir objektyvūs faktoriai. Ambasadorių konferencijos priimta Klaipėdos konvencija kraštui suteikė autonomiją, apribojusią Lietuvos vyriausybės galimybes tvarkyti svarbiausius krašto ūkinius ir socialinius reikalus. Neužmirškime skaudžių krizės laikotarpių, ekonominės blokados, kurią Vokietija pradėjo po 1934-1935 m. Kauno proceso.

Nacių vykdyta brutali propagandinė kampanija kiršino vietos gyventojus, nuteikinėjo juos prieš Lietuvos valstybę. Krašto lietuvininkai liko vieni. Ir vis dėlto reikšminga jų dalis išsaugojo savo tautinį tapatumą. Jų atsparumas, jų pastangos vertos didžiausios pagarbos. Klaipėdos kraštą 1939 m. okupavusi Vokietija už ištikimybę Lietuvai, meilę gimtajai kalbai šiuos žmones grūdo į kalėjimus, trėmė, naikino Mathauzeno, Štuthofo, Sachsenhauzeno, Dachau, Buchenvaldo lageriuose. Mažlietuvių ištikimybė savo kraštui, jų atstovų 1946 ir 1947 m. paskelbti Fuldos aktai patvirtina Lietuvos istorinę teisę ne tik į Klaipėdos kraštą, bet ir į Mažąją Lietuvą.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Bal 19, 2008 2:34 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007