Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 11:40 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 13 pranešimai(ų) ] 
Specialiųjų poreikių vaikai ir jų ugdymas: ką turėtų žinoti 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Specialiųjų poreikių vaikai ir jų ugdymas: ką turėtų žinoti
Specialiųjų poreikių vaikai ir jų ugdymas: ką turėtų žinoti vadovai?
Rasa Barkauskienė

Specialusis ugdymas
– nauja ir neišvengiama realybė šiandieninėje ugdymo įstaigoje. Jį gaunantys vaikai ir moksleiviai kitokie, negu „vidutiniai“. LR Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 9,4 proc. moksleivių gauna specialųjį ugdymą (Aidukienė ir Labinienė, 2003, cit. pagal (5)). Kitaip tariant, šie vaikai „kitokie“ vaikai ir moksleiviai turi specifinių pažinimo, kalbos, regos, klausos, judėjimo ar socializacijos problemų. Jie tarsi lakmuso popierėlis jautriai reaguoja ir atspindi ugdymo įstaigos bendrąją atmosferą, juos supančių suaugusiųjų ir bendraamžių nuostatas bei požiūrį į juos, geranoriškumą bei priešiškumą jiems ir pan. Ugdymo įstaigos vadovai susiduria su nepaprasta užduotimi siekdami rasti geriausią išeitį iš sudėtingo ir dar mažai tepažinto „specialiojo ugdymo“ labirinto. Šiame skyrelyje ieškoma atsakymų į dažniausiai ugdymo įstaigos vadovų keliamus klausimus.

Kokiais Lietuvos teisiniais aktais grindžiamas specialusis ugdymas ?
Specialųjį ugdymą reglamentuoja LR Specialiojo ugdymo įstatymas, įsigaliojęs 1999 metų rugsėjo 1 dieną, bei jį lydintys poįstatyminiai aktai, kurie apibrėžia specialųjį ugdymą teikiančių institucijų ir asmenų atsakomybę. Atskiros nuostatos dėl specialiųjų poreikių vaikų ugdymo yra išreikštos LR Invalidų socialinės integracijos įstatyme bei naujojoje Švietimo įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 2003 metų liepos mėnesį.
Specialiojo ugdymo įstatymas numato:
 Specialiojo ugdymo sistemos sandarą.
 Kokias paslaugas būtina teikti specialiųjų poreikių vaikams ir jų tėvams.
 Kokios yra specialiųjų poreikių vaikų, jų tėvų ir pedagogų teisės ir pareigos.
 Kaip organizuoti specialiojo ugdymo valdymą, finansavimą, pedagogų ir specialistų kvalifikacijos tobulinimą.
Toliau pateikiami pagrindiniai Specialiojo ugdymo įstatymą lydintys poįstatyminiai aktai, kuriais privalo vadovautis ugdymo įstaigos, numatantys konkrečius specialiojo ugdymo organizavimo ir įgyvendinimo mokykloje aspektus:
2004-06-03 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 839 „Dėl mokymosi pagal adaptuotą vidurinio ugdymo programą tvarkos aprašo patvirtinimo“
2004-06-03 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 837 „Dėl Psichologinės pagalbos mokiniui teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
2004-06-03 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 838 „Dėl Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
2003-06-25 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 897 „Dėl Pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelio“
2002-08-21 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1469 „Dėl metodinių rekomendacijų“
2002-07-12 Švietimo ir mokslo ministro, Socialinės apsaugos ir darbo ministrės, Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 1329/368/9 „Dėl Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarkos“
Čia minimus ir vėlesnius naujus įstatyminius aktus, reglamentuojančius specialųjį ugdymą, rasite internato svetainėje adresu: www.smm.lt/teisinebaze

2002-04-02 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 492 „Dėl egzaminų pritaikymo specialiųjų poreikių moksleiviams“
2000-10-04 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1221/527/8 „Dėl asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tvarkos“
2000-08-17 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1057 „Dėl Švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisijos sudarymo ir darbo organizavimo tvarkos“
2000-08-17 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1056 „Dėl specialiojo ugdymo skyrimo tvarkos“
2000-07-05 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 916/385 „Dėl Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių ikimokyklinio amžiaus vaikams namuose tvarkos“
2000-06-29 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 878 „Dėl perėjimo prie naujos lietuviškos Brailio rašto abėcėlės tvarkos ir programos“
2000-02-22 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 158 „Dėl Specialiųjų poreikių asmenų priėmimo į specialiąją ugdymo įstaigą tvarkos“

Kas mokykloje atsakingas už specialųjį ugdymą?
Mokyklos specialiojo ugdymo komisija yra pagrindinė institucija, kuri organizuoja ir vertina specialiojo ugdymo procesą mokykloje. Remiantis LR Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintais aktais, specialiojo ugdymo komisijos paskirtis – spręsti asmens specialiųjų ugdymosi poreikių pradinio įvertinimo, moksleivio siuntimo į pedagoginę psichologinę tarnybą, ugdymo organizavimo ir ugdymo turinio klausimus švietimo įstaigoje. Komisijos sudėtį ir vadovą savo įsakymu skiria mokyklos vadovas, o savo veiklos ataskaitą komisija pateikia pedagogų tarybos posėdžiuose.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, nors ugdymo įstaigos vadovų – bendrojo lavinimo mokyklų direktorių, ikimokyklinio ugdymo įstaigų vedėjų – nei Specialiojo ugdymo įstatymas, nei jį lydintys aktai tiesiogiai neįpareigoja atsakyti už specialiojo ugdymo rezultatus, vis tik jiems tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant specialiojo ugdymo procesą vadovaujamoje ugdymo įstaigoje.
Specialiojo ugdymo procesas sėkmingesnis, kai ugdymo įstaigos vadovai yra:
 Specialiojo ugdymo proceso strategai. Tai reiškia, kad priimdami darbą pedagogus, vadovai kelia ne tik jų pedagoginės ir dalykinės kompetencijos, bet ir kvalifikacijos dirbti bei bendrauti su specialiųjų poreikių vaikais ir moksleiviais klausimus, išmano specialistams, dirbsiantiems su specialiųjų poreikių vaikais ir moksleiviais, keliamus reikalavimus, turi aiškią specialiojo ugdymo vietos ir prioriteto ugdymo įstaigoje viziją.
 Visų specialiajame ugdyme dalyvaujančių grandžių – pedagogų, moksleivių ir jų tėvų – konsultantai. Šis vaidmuo reikalauja iš vadovų turėti žinių apie specialiųjų poreikių vaikus ir moksleivius, mokėti spręsti problemas, kylančias tarp specialiojo ugdymo dalyvių, telkti mokyklos bendruomenę bendram problemų sprendimui, rūpintis, kad visiems moksleiviams – turintiems ir neturintiems specialiųjų poreikių būtų gera būti kartu.

Ko mokyklos vadovas turėtų reikalauti iš specialistų, dirbančių su specialiųjų poreikių vaikais?
Specialistai turi gerai išmanyti toliau nurodytas sritis:
 vaikų, turinčių mokymosi problemų, mokymas: kadangi daugelis neįgalių moksleivių sunkiau įgyja mokymosi įgūdžių negu negalių neturintys vaikai, todėl specialieji pedagogai turi turėti ne tik kantrybės bei vilties, bet ir techninių įgūdžių, leidžiančių taip pateikti moksleiviams mokomąsias užduotis, kad šie jas suprastų ir tinkamai priimtų,
 sunkių elgesio problemų valdymas: daug neįgalių moksleivių, greta kitų ypatingumų, turi ir elgesio problemų (kai kuriems jų specialiojo ugdymo reikia pirmiausia dėl netinkamo jų elgesio), todėl specialieji pedagogai bei kiti specialistai turi gebėti efektyviai valdyti audringesnį nei įprastą moksleivių elgesį, turėti supratimo ir empatijos, būti įvaldę technikas, leidžiančias išjudinti labai užsidariusius ir nuolat trukdančius moksleivius bei išmokyti juos būtinų socialinių įgūdžių,
 bendradarbiavimas su pedagogais, dirbančiais su specialiųjų poreikių vaikais, ir vaiko tėvais arba globėjais sudarant individualias ugdymo programas, sprendžiant kitas aktualias problemas,
 pažangios technikos naudojimas mokant ypatinguosius moksleivius (ypač su sensoriniais sutrikimais ir fizinėmis negaliomis), gebėjimas įvertinti šios technikos privalumus bei trūkumus specialiųjų poreikių vaikų mokymui,
 specialiojo ugdymo teisės išmanymas.

Ko mokyklos vadovas turėtų reikalauti iš pedagogų, dirbančių su specialiųjų poreikių vaikais?
Kaip nurodo Hallahan ir Kauffman (2003), mokytojai bent vienu iš toliau nurodytų būdų turėtų prisidėti ugdant specialiųjų poreikių vaikus:
 stengtis kuo geriau patenkinti individualius moksleivio poreikius,
 įvertinti mokymosi gebėjimus ir negalias (t.y., mokytojai privalo gebėti tiksliai ir konkrečiai papasakoti, ką moksleivis gali ir ko negali atlikti iš mokomųjų dalykų),
 nukreipti diagnostiniam įvertinimui,
 dalyvauti pasitarimuose dėl ugdymo tinkamumo, dalyvauti sudarant individualias ugdymo programas,
 bendrauti su tėvais ir globėjais,
 bendradarbiauti su kitais specialistais nustatant it maksimaliai išnaudojant ypatingųjų moksleivių gebėjimus.
Kad mokytojas pateisintų šiuos lūkesčius, jis ne tik turi būti labai kompetentingas savo dėstomo dalyko pedagogas, bet ir turėti aiškias etines nuostatas, būti jautrus ir empatiškas, tolerantiškas įvairovei, gerai išmanyti vaiko raidą, mokėti spręsti problemas, turėti išvystytus bendradarbiavimo įgūdžius. Be to, pedagogai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais, turi būti susipažinę su bendrojo ir specialiojo ugdymo tyrimais bei praktika, žinoti mokymosi strategijas ir jų pritaikymą bei panaudojimą moksleiviams su specialiaisiais poreikiais, pažinti specialiųjų poreikių moksleivių poreikius bei būti pasiruošę nuolat mokytis savo mokymo stilių pritaikyti moksleivių mokymosi poreikiams. Lankstumas bei gebėjimas prisitaikyti prie situacijų ir individualių moksleivių poreikių yra labai svarbi savybė kiekvienam pedagogui dirbant su specialiųjų poreikių moksleiviais.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 4:56 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kas yra individuali ugdymo programa?
Individualios ugdymo programos – viena iš specialiojo ugdymo proceso organizavimo ir įgyvendinimo ugdymo įstaigoje grandžių. Mokyklų vadovai ir pedagogai kelia daug su jomis susijusių klausimų. Dažnai individualios ugdymo programos ir jų sudarymas suvokiamos kaip „papildomas ir bereikalingas popierizmas, užkraunamas pedagogui“. Tai reiškia, kad pedagogai nepakankamai suvokia jų prasmę, o mokyklos vadovai irgi neretai neturi atsakymų į pedagogų keliamus klausimus.
Individuali ugdymo programa – tai mokyklos atstovų ir specialiųjų poreikių moksleivio tėvų (globėjų) pasirašytas dokumentas, kuriame išvardijama, ką mokykla (mokytojai) numato daryti siekdami tenkinti specialiuosius moksleivio poreikius. Kitaip tariant, individualios ugdymo programos – tai bendros lygiaverčių partnerių – tėvų (globėjų), pedagogų ir specialistų – pastangos parengti specialiųjų poreikių vaikui tinkamą ugdymo programą. Tai rašytinis mokyklos pasižadėjimas tėvams, kad bendroji ugdymo programa bus pakeista, siekiant tenkinti jo poreikius ir užtikrinti visavertį jo dalyvavimą ugdymo įstaigos gyvenime. Tai bendravimo priemonė, suteikianti galimybę tėvams ir pedagogams kartu apibrėžti vaiko poreikius ir pakeisti bendrąją programą. Galiausiai, individuali ugdymo programa – tai vertinimo priemonė, padedanti nustatyti pasiektą pažangą bei galimybė pedagogui ir visai mokyklai įvertinti savo darbą ir pastangas.
Lietuvoje specialiųjų poreikių moksleivių ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose organizuojamas jiems sudarant dviejų tipų individualias ugdymo programas – modifikuotas arba adaptuotas. Mokyklų vadovai ir pedagogai labai dažnai klausia, kaip sudaryti šias individualias – modifikuotas ir adaptuotas – ugdymo programas? Nors Lietuvoje egzistuoja įvairūs individualios ugdymo programos aiškinimai bei formos ir nėra (bent jau iki šiol) bendros jos struktūros, dažnai pasitelkiama kitose šalyse naudojama ir pasiteisinusi individualių ugdymo programų sudarymo praktika. Kaip nurodo Batemanas (1996, cit. pagal Hallahan ir Kauffman (2003, p. 34)), „teisiškai nepriekaištingą ir pedagogiškai naudingą individualią ugdymo programą turi sudaryti šios dalys:
 ypatingos moksleivio savybės ir poreikiai,
 dabartinės veiklos lygis,
 specialusis ugdymas, papildomos paslaugos bei veiklos modifikavimas,
 mokomieji tikslai,
 metiniai tikslai“.
Vertingų individualių ugdymo programų sudarymo pavyzdžių galima rasti neseniai Lietuvoje išleistame ir visame pasaulyje plačiai žinomame amerikiečių specialiojo ugdymo specialistų Danielio Halahano ir Džeimso Kaufmano knygoje „Ypatingieji mokiniai“, taip pat lietuvių autorių knygelėje „Keli integruoto ugdymo aspektai“ (sud. A.Galkienė).

Kaip motyvuoti pedagogus dirbančius su specialiųjų poreikių vaikais?
Specialistai ir pedagogai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais, patiria daug didesnį stresą nei jų kolegos, dirbantys bendrosiose klasėse. Jiems, besistengiantiems padėti vaikams ir jų tėvams bei privalant paklusti teisiniam ir administraciniam spaudimui, dažnai iškyla sudėtingos profesinės ir etinės dilemos. Šiuo požiūriu ugdymo įstaigos vadovui iškyla sunkus ir dvejopas uždavinys. Pirma, vadovas turi mokėti ne tik padrąsinti savo mokykloje dirbančius specialistus ir pedagogus, bet ir sudaryti sąlygas, kad šie nuolat jaustų administracijos paramą, žinotų, kad priklauso vienai komandai. Antra vertus, vadovas turi mokėti pareikalauti ir atsakomybės, ir darbo rezultatų iš specialistų bei pedagogų.
Toliau pateikiama keletas patarimų mokyklos vadovui, kaip padėti specialistams ir pedagogams valdyti stresą, kylantį dirbant su moksleiviais, o ypač turinčiais specialiųjų poreikių:
 Skatinkite specialistus ir pedagogus kelti realius ir lanksčius profesinius tikslus. Mokytojai dažnai vadovaujasi įsitikinimu, kad būti sėkmingu mokytoju – tai reiškia išspręsti visas moksleivių problemas. Nors šis siekis ir pagirtinas, tačiau tai gali būti itin sunku jauniems, tik pradedantiems specialistams ir pedagogams. Mokykloje bendrai nutarkite, ko tikitės iš mokinių, ar tikslai, kuriuos keliate, yra realūs, atitinka jų ir pedagogų galimybes. Tai padės pedagogams pakoreguoti savo lūkesčius ir tikslus.
 Siekite, kad pedagogai siektų tobulinti save kurioje nors vienoje srityje, ir sudarykite tam sąlygas – išleisdami į kvalifikacijos tobulinimo kursus, suburdami mokykloje pedagogų savitarpio pagalbos grupę, kurioje visi galėtų pasidalinti savo patirtimi, tokiu būdu mokydamiesi vieni iš kitų.
 Patarkite palikti savo darbus mokykloje. Viena pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria pedagogai – darbo pratęsimas namuose. Atrodo, jog darbas niekada nesibaigia, o be to, dar ir trukdo asmeniniam ir šeimos gyvenimui. Vienas iš kelių suardyti šį ciklą – vengti pratęsti darbus namuose. Pasiūlykite atlikti šiuos darbus pasiliekant mokykloje po pietų ilgiau negu reikalaujama. Kita alternatyva – ateiti į mokyklą anksčiau ir atlikti tai, kas reikalinga. Tam sudarykite sąlygas ir pasirūpinkite tinkama aplinka.
 Patarkite pedagogams, kad svarbu atskirti asmeninį ir profesinį gyvenimą. Reikalaukite iš pedagogų empatijos ir supratimo, kai jie susiduria su specialiųjų poreikių moksleiviais, bet patarkite, kad moksleivių problemos neleistų užgožti jų asmeninio gyvenimo. Literatūroje plačiai aprašomas darbuotojų „perdegimo sindromas“. Viena jo priežasčių, kuomet specialistai ir pedagogai dirba su specialiųjų poreikių vaikais – pernelyg didelis įsitraukimas į vaikų ir jų šeimų asmenines problemas.
 Būkite prieinami pedagogams, kad jie visada jaustų administracijos paramą, jaustųsi komandos dalimi.

Ką daryti, jei mokytojas skundžiasi, kad nepaisant jo pastangų specialiųjų poreikių vaikas jo klasėje „nepasiveja“ bendraklasių?
Svarbiausia – suprasti šio reiškinio priežastis, o jų gali būti keletas:
 gali būti, jog mokytojas (-a) nėra gerai susipažinęs (-usi) su vaiko silpnosiomis ir stipriosiomis pusėmis ir šiuo pagrindu netinkamai organizuoja mokymo procesą,
 gali būti, kad mokytojo lūkesčiai vaikui ir nuostatos konkretaus vaiko su specialiaisiais poreikiais atžvilgiu prasilenkia su vaiko galimybėmis,
 gali būti ir tai, kad pats vaikas nepakankamai įdeda pastangų.
Reikėtų pasiūlyti mokytojui apsvarstyti šį klausimą mokyklos specialiojo ugdymo komisijos susirinkime, pasikalbėti su specialistais bei kitais mokytojais, dirbančiais su mokiniu. Bet kuriuo atveju būtinas mokytojo ir vaiko bei jo tėvų dialogas tam, kad galima būtų išsiaiškinti lūkesčius, pageidavimus, galimybes. Svarbu išsiaiškinti ir tai, ar mokytojas pats padarė viską, ką kiekvienu konkrečiu atveju galima padaryti konkretaus moksleivio su specialiaisiais poreikiais atveju.

Kokias pasekmes specialiųjų poreikių moksleiviams gali turėti kurso kartojimas?

Praktika ir pokalbiai su specialiųjų poreikių vaikais bei jų šeimomis rodo, kad vaikai išgyvena didelį nerimą būti palikti kartoti kurso. Nors mūsuose yra nustatytos aiškios kėlimo į aukštesnę klasę taisyklės, taikytinos taip pat ir specialiųjų poreikių vaikams, tai išlieka jaudinančia problema didelei daliai moksleivių, gaunančių specialųjį ugdymą. Ne tokie jau reti ir tie atvejai, kuomet specialiųjų poreikių vaikai išties paliekami kartoti 5, 6 ar 7 klasės kurso. Jau daugiau nei dešimtmetį svetur (ypač JAV) atliekami tyrimai nuosekliai teigia, kad klasės kurso kartojimas turi daugiau trūkumų nei privalumų. Daugumos tyrimų rezultatai rodo esant stiprų ryšį tarp kurso kartojimo ir vėlesnio iškritimo iš mokyklos. Roderick (1995) nurodo tris galimas priežastis, kodėl kurso kartojimas sukuria iškritimo iš mokyklos riziką: 1) kurso kartojimas kaip korekcinė priemonė nepagerina mokymosi pasiekimų, 2) kurso kartojimas yra svariausias ir išraiškingiausias mokyklos ir pedagogų pranešimas moksleiviui ir jo šeimai apie tai, kad vaikas nėra tiek sugebantis kiek jo bendraamžiai, 3) kursą kartojantys moksleiviai patiria daug didesnę frustraciją, kai susiduria su sunkumais tolesnėje mokymosi veikloje. Dažnai pedagogai mano, kad kurso kartojimas pradinės mokyklos klasėse yra labiau pateisinamas. Vis tik empiriniai tyrimai tam prieštarauja: geriausiu atveju stebimas tik laikinas mokymosi pasiekimų pagerėjimas, kuris išnyksta per 2-3 metus. Kurso kartojimas pirmiausia turi neigiamas socialines pasekmes: kursą kartojusių moksleivių nuostatos mokyklos atžvilgiu negatyvesnės, šie moksleiviai turi daugiau elgesio problemų, kurso kartojimas taip pat prisideda prie atsiribojimo nuo mokyklos, nes vaikai kurso kartojimą suvokia kaip bausmę ar stigmą, bet jokiu būdu ne pozityvią pagalbą jiems. Tyrimai rodo, kad mokytojai ir mokyklos administracija linkę labiau pateisinti kurso kartojimą negu tėvai, taip pat neretai nuvertina konflikto, kylančio tarp mokyklos ir tėvų, laipsnį. Nors kurso kartojimas kai kuriais individualiais atvejais gali būti naudingas, tačiau pagrindinė problema ir pavojus čia yra tai, kad mokyklos negali numatyti, kuriems vaikams tai bus naudinga. Taigi, iš to galima daryti bene vienintelę išvadą, kad kurso kartojimas specialiųjų poreikių vaikams ne tik nepagerina jų mokymosi pasiekimų, bet ir gali prisidėti prie jų savigarbos suprastėjimo, mokyklos nelankymo problemų.

Kokio tėvų vaidmens specialiajame ugdyme turėtų siekti ugdymo įstaigos?
Šiandien kompetentingos mokyklos, specialistai ar pedagogai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais, pripažįsta šeimos svarbą, nes:
 tėvai gali daug papasakoti, paaiškinti ir tokiu būdu praplėsti pedagogų ir specialistų supratimą apie vaiką ir jo aplinką,
 tėvai gali duoti tiek pat gerų pasiūlymų dėl savo vaikų mokymo, kiek ir specialistai,
 galime padėti tėvams geriau suprasti vaiko mokymosi aplinką ir reikalavimus vaikui,
 galime pagerinti komunikaciją tarp tėvų ir mokyklos,
 tai padidina tikimybę, kad pagerėjus tarpusavio supratimui tarp šeimos ir mokyklos, bus lengviau pasiekti abipusio susitarimo dėl bendrų ugdymo tikslų.
Pasaulinėje specialiojo ugdymo praktikoje šiuo metu vis labiau įsigali požiūris, skatinantis specialistus ir pedagogus remtis tėvų įžvalgomis jau vien todėl, kad jie gyvena su savo neįgaliu vaiku. Mūsuose vis dar vadovaujamasi požiūriu, kad tėvai yra daugelio vaikų problemų šaltinis, kuriems galima suversti kaltę dėl nepasisekusių pastangų pagerinti specialiųjų poreikių vaikų mokymosi pasiekimus, kad tėvus reikia mokyti, kaip elgtis su savo vaikais.
Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad pedagogai linkę nuvertinti tėvų galimybes dalyvauti vaiko ugdymo procese. Juose išryškėja tam tikra pedagogų ir tėvų prieštara – tėvai save vertina kaip aktyvesnius ugdymo proceso dalyvius nei juos suvokia jų vaikus ugdantys specialistai. Dauguma tėvų sau skiria pozityvų vaidmenį vaiko ugdymo procese, linkę dalytis atsakomybe ir bendradarbiauti. Tai gera žinia mokykloms. Visų specialiojo ugdymo specialistų nuomone, mokyklos turi siekti kuo aktyvesnio tėvų vaidmens ugdant moksleivius su specialiaisiais poreikiais, nes tik bendros pastangos gali duoti pageidaujamų rezultatų. Kitaip tariant, neatsižvelgti į šeimą būtų trumparegiška, nes tai sumažina ugdymo veiksmingumą. Tačiau darbas su specialiųjų poreikių moksleivių šeimomis yra bene pati sudėtingiausia specialiojo ugdymo sritis pedagogams ir ugdymo įstaigoms apskritai. Būtent specialiųjų poreikių vaikai skatina mokyklą revizuoti savo ilgametę bendradarbiavimo su tėvais patirtį.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 4:59 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kodėl tėvai nenoriai dalyvauja specialiajame ugdyme?
Kai tėvai nėra aktyvūs specialiojo ugdymo procese, pedagogai šį jų įsitraukimo į vaiko ugdymo veiklą stygių gali interpretuoti klaidingai. Jie gali manyti, kad tėvai yra patenkinti visais sprendimais, kuriuos mokykla priima dėl jų vaiko ugdymo ir neturi poreikio daugiau dalyvauti, yra apatiški įsitraukimui į individualių ugdymo programų sudarymą, arba neturi pakankamai informacijos apie vaiko funkcionavimą bei sprendimus, kurie leistų jiems dalyvauti.
Svarbu teisingai suprasti kliūtis, kurios atitolina specialiųjų poreikių vaikų tėvus nuo mokyklos. Barjerus, trukdančius tėvams aktyviai dalyvauti vaiko specialiojo ugdymo procese, galima suskirstyti i 3 grupes:
Profesiniai barjerai:
 komunikacijos sunkumų ir nesupratimo gali kilti dėl to, kad pedagogai ir specialistai kalbėdami su tėvais vartoja labai painią, tėvams „paslaptingą“ kalbą, nusakydami negalių pavadinimus ir kitus terminus,
 tėvus gali trikdyti ar nudrąsinti ir su specialiojo ugdymo teise susijusios terminijos vartojimas, kaip antai, modifikuotos ar adaptuotos programos, specialiosios klasės, psichologo pagalba, specialiojo pedagogo pagalba ir pan.,
 nepakankamas pasitikėjimas tėvų kompetencija,
 jėgos demonstravimas: tėvai paliekami pasyviais klausytojais jiems tik perskaitant specialistų išvadas ar pedagogų priimtus nutarimus.
Instituciniai barjerai:
 tėvai turi labai mažai informacijos apie visą specialiojo ugdymo sistemą, apie savo teises ir pareigas, nežino kaip padėti vaikui dėl to išgyvendami menkavertiškumo jausmus,
 dažnai dėl darbo tvarkaraščio, pareigų namuose, vaikų priežiūros nėra patogu atvykti į mokyklą tokiu laiku, kuriuo pageidauja mokytojai,
 vėlus pranešimas apie susirinkimus ir nelankstus jų tvarkaraštis, be to, ribotas laikas, skiriamas susirinkimams juose akcentuojant dokumentus, o ne sudarant sąlygas tikram tėvų dalyvavimui.
Psichologiniai-socialiniai barjerai:
 daugelis dabar mokyklą lankančių vaikų tėvų augo ir patys mokėsi sistemoje, kuomet jie negalėjo klausti ar nesutikti su autoritetingais asmenimis, pvz., pedagogais, mokyklos administracija, todėl jie gali būti santūrūs ir nedrįsti išsakyti savo nuomonę,
 tėvai, augindami neįgalų vaiką, išgyvena daug kaltės, gėdos, menkavertiškumo jausmų, padidintą įtampą ir nuolatinį stresą, kurie blokuoja jų aktyvų dalyvavimą. Tėvų pasyvumui gali turėti įtakos ir baimė, kad individualizuotas ugdymo planas paryškins jų vaiko išskirtinumą ir suteiks jam stigmą, kurios kaip jie tik ir siekia išvengti,
 tėvai, kalbėdamiesi su pedagogais, dažniausiai girdi informaciją, susijusią su vaiko mokymosi sunkumais, todėl neateidami į mokyklą jie siekia apsaugoti save nuo „nemalonumų“: jie ir taip žino, kad jų vaikas atsilieka, todėl nenori dar kartą to išgirsti;
 tėvai turi daug baimių ir nežinomybės, kas laukia jų vaiko ateityje, pavyzdžiui, ar jų vaikas galės mokytis ir siekti karjeros profesinėje srityje. Į su šiuo nerimu susijusius tėvų klausimus, deja, turime mažai atsakymų, nes profesinio mokymo, tolesnių studijų sistema specialiųjų poreikių vaikams Lietuvoje dar tik pradedama kurti.

Ką turi daryti mokykla, siekdama glaudesnio bendradarbiavimo su specialiųjų poreikių moksleivių šeimomis?
Labai reta mokykla šiandien turi sau susikūrusi darbo su tėvais strategiją ir sistemą. Galbūt Jūsų vadovaujama mokykla taps vienu iš pavyzdžių, siūlančių darbo su specialiųjų poreikių vaikais modelį? Siekiant skatinti tėvus, ypač specialiųjų poreikių vaikų, reiktų žengti keletą žingsnių:
 išsiaiškinti priežastis ir kliūtis, kodėl jūsų mokykloje besimokančių specialiųjų poreikių vaikų tėvai nėra aktyvūs. Tą galima padaryti apklausiant tėvus ir pedagogus, kalbantis individualiai su specialiųjų poreikių vaikų tėvais. Svarbu suprasti ne tik kliūtis, slypinčias specialiųjų poreikių vaikų šeimose, bet ir mokyklos pedagogų bendruomenėje: jų nuostatos, baimės, silpnąsias ir stipriąsias darbo su tėvais sritis, kvalifikacijos tinkamumą darbui su specialiųjų poreikių vaikais ir jų šeimomis,
 suprasti bendradarbiavimo su tėvais tikslus ir sritis, kuriose bendradarbiavimas mokyklai yra aktualiausias,
 sukurti bendradarbiavimo su specialiųjų poreikių vaikų šeimomis modelį-programą mokyklos mastu, kuris įtrauktų pedagogus ir specialistus, specialiųjų poreikių vaikus ir jų bendraklasius,
 įgyvendinti sukurtą programą. Kaip ir pradedant bet kokį darbą, svarbu įgyti patirties, o jos įgyti galima pradedant nuo sėkmingų atvejų, juos kruopščiai analizuojant ir tik palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių atvejų.
Galima paminėti ir kai kuriuos tradicinius, pedagogams gerai pažįstamus būdus, kurie gali padėti specialiųjų poreikių vaikų šeimoms tapti artimesnėms mokyklai. Tai susirinkimai, skirti individualaus vaiko, turinčio specialiųjų poreikių, problemai aptarti, kuriame dalyvauja vaikas, jo tėvai (globėjai), specialiojo ugdymo komisijos atstovai bei ugdantys vaiką pedagogai. Specialiųjų poreikių vaikų šeimoms tokie susirinkimai labai svarbūs, tačiau nuo susirinkimo organizatorių priklauso, ar šeima susirinkimą suvoks kaip saugų ir prasmingą jai. Labai svarbu, kad pedagogai ir specialistai atsakingai ruoštųsi, nes planavimas laikomas svarbiausiu tokių susirinkimų sėkmės garantu. Pagrindinis principas – teikiamos informacijos pozityvumas ir geranoriškos atmosferos palaikymas. Reikėtų išspręsti ir kitus klausimus, susijusius su susirinkimo organizavimu: tinkamas pranešimas šeimai, pasirengimas susirinkimui, aplinkos paruošimas ir pan. Plačiau apie tėvų susirinkimus skaitykite Pivorienės R.V. ir Sturlienės N. knygelėje „Klasės vadovo ABC: Darbas su tėvais“, psl. 22-40.
Dar kartą norime akcentuoti, kad mokykloje svarbu sudaryti sąlygas, kad mokinys būtų aktyvus ugdymo, ypač specialiojo, proceso dalyvis. Individualus pokalbis su moksleiviu, turinčiu specialiųjų poreikių, apie jo mokymąsi ir mokymosi planus padeda jiems ne tik tapti atsakingesniems už savo mokymąsi, labiau priimti mokyklos siūlomas paslaugas, bet ir leidžia tėvams pamatyti, kad jų vaikas mokykloje yra laikomas vertingu, atsižvelgiama į jo nuomonę, o tai skatina tėvų nuostatų ir elgesio mokyklos atžvilgiu pokyčius.

Ko reikia specialiųjų poreikių vaikams?
Specialiųjų poreikių vaikai pirmiausia yra vaikai, kurie, kaip ir kiti, nori būti mylimi, pastebėti, nori, kad jų pastangos būtų vertinamos, nori didžiuotis savo laimėjimais. Labai svarbu, kad pedagogai pamatytų kuo daugiau specialiųjų poreikių vaiko panašumų su kitais, suvoktų, kuo jis stiprus. Daug specialiųjų poreikių vaikų jaučiasi „nesuprasti“ vaikai, ypač tie, kurie turi mokymosi negalių, elgesio ir/ar savireguliacijos sutrikimų.
Specialiųjų poreikių moksleiviams reikia:
 tinkamo, nuoseklaus, jų poreikius atitinkančio ugdymo,
 galimybių lavinti socialinius įgūdžius bendraujant ir draugaujant su bendraamžiais,
 gyventi tokį patį gyvenimą kaip ir kiti mokiniai mokykloje,
 patenkinti amžiaus tarpsnį atitinkančius poreikius,
 kasdieninio pozityvaus dėmesio, padrąsinimo, priėmimo, besąlygiškos meilės, pagarbos, šypsenos iš bendraamžių ir suaugusiųjų kiekvieną rytą.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 5:07 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Ko reikia, kad specialiųjų poreikių vaikų mokymosi pasiekimai būtų geri?
Specialiųjų poreikių moksleivių pasiekimams turi įtakos du dalykai:
 pedagoginis personalas: būtent pedagogai yra tas raktas ir paslaptis, leidžianti specialiųjų poreikių vaikams atskleisti savo potencialą. Labai svarbu, kad mokykloje dirbtų tam pasirengę mokytojai arba čia jau dirbantys pedagogai nuoširdžiai siektų tobulinti savo žinias ir įgūdžius darbe su specialiųjų poreikių moksleiviais. Tinkamo pedagoginio personalo paieška – tai mokyklų vadovų siekis.
 specialiosios pagalbos – logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo, socialinio pedagogo – prieinamumas.
Kita vertus, net ir turėdama labai kompetentingus pedagogus ir specialistus mokykla nepasieks gerų ugdymo rezultatų, jeigu jie visi dirbs atskirai. Išties svarbu, kad su specialiųjų poreikių vaikais dirbtų kompetentingi pedagogai ir specialistai, tačiau dar svarbiau yra tai, kad šie žmonės gebėtų tarpusavyje bendradarbiauti, t.y., dirbti komandoje.

Kas kenkia specialiųjų poreikių vaikams?
Labiausiai kenkia viešas sutrikimo diagnozių skelbimas. Vaikui prilipdyta“ specialiojo ugdymo“ etiketė verčia jį jaustis menkaverčiu ir gali skatinti aplinkinius laikyti jį nenormaliu, o tai sumenkina jo vertę. Išties, dauguma negalių pavadinimų, taikomų specialųjį ugdymą gaunantiems vaikams apibūdinti, turi neigiamą atspalvį. Dar daugiau, tai gąsdina tėvus.
Sutrikimo diagnozių poveikio tyrimai, viena vertus, leidžia manyti, jog asmenis, kurių negalia įvardyta, žmonės vertina kitaip negu asmenis, kurių negalia jiems nėra žinoma. Iš „etiketėmis“ paženklintų asmenų dažniau tikimasi „nenormalaus“ elgesio, lengviau įžvelgiami jų patologiniai bruožai. Tačiau kita vertus, etiketės skatina negalių neturinčius žmones būti tolerantiškesnius neįgaliųjų atžvilgiu, t.y., neturėdamas „etiketės“ neįgalusis būtų dar labiau kaltinamas bei stigmatizuojamas.
Mokytojai ir mokyklos administracija yra pavyzdys ir tėvams, ir moksleiviams šiuo požiūriu: mokiniai mokykloje mokosi elgtis su savo neįgaliais, specialiųjų poreikių bendraamžiais stebėdami kaip su jais elgiasi mokytojai.

Kokios yra pagrindinės moksleivių, gaunančių specialųjį ugdymą, problemos? Su kokiomis problemomis susiduria specialiųjų poreikių vaikai?
Specialiųjų poreikių moksleiviai nuolat susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis mokykloje – „etiketės“ ir „lūkesčių“.
Mokytojai ir kiti mokiniai mokykloje į specialiųjų poreikių moksleivius pirmiausia reaguoja per „etiketės“ prizmę. Tokiu būdu jie sąmoningai ar nesąmoningai siunčia žinutę, kad specialiųjų poreikių mokinys „kitoks“. Todėl labai svarbu mokykloje siekti atmosferos, kuri skatintų specialiųjų poreikių moksleivių sėkmę. Tam kartais gali tekti kurti netgi specialias mokyklos vidaus taisykles, skatinančias pagarbą specialiųjų poreikių mokiniams. Kita vertus, specialiųjų poreikių moksleiviai labai greitai praranda pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis, o aplinka neretai dar ir pastiprina šias jų nuostatas: pedagogai dažnai teigia besijaučią bejėgiai. Tokiu būdu, mokiniai, turintys specialiųjų poreikių, įtraukiami į ydingą nuolat prastėjančio pasitikėjimo savimi ir mažėjančio entuziazmo, mokymosi motyvacijos ir vilties ratą. Labai svarbu suprasti, kad ir šie moksleiviai, kaip ir kiti, nori būti geri mokiniai, turi tiek pat entuziazmo mokytis ir puoselėja pozityvias ateities viltis. Todėl labai svarbu ieškoti ir remtis jų gebėjimais, specifiniais talentais bei kitomis jų stiprybėmis ir galiomis.
Dar viena problema – bendravimas su bendraamžiais, draugystės ir draugų klausimas, specialiųjų poreikių vaiko priėmimas ar atstūmimas. Svarbu, kad mokykloje dar labai anksti būtų atkreiptas dėmesys į tai. Priklausomai, kokią patirtį su specialiųjų poreikių vaikais išsiugdo kiti mokiniai pradinėje mokykloje, jiems yra lengviau ar sunkiau bendrauti su tokiais vaikais vėliau. O ir vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, socializacijos sėkmė stipriai susijusi su jų galimybėmis integruotis, patirti sėkmę draugystėje su bendraamžiais.
Jaunesnieji moksleiviai greitai pastebi, kad jie mokosi kitaip nei jų bendraklasiai ir siekia suprasti, kodėl taip yra. Jie gvildena savyje daug klausimų ir ieško į juos atsakymų, kaip antai: „Kodėl man kartais sako, kad aš kvailas, o kartais – kad aš protingas?“, „Kodėl vienus dalykus aš išmokstu greitai, o kitus lėtai?“, Kodėl vieną dieną aš moku daugybos lentelę, o kitą jau pamirštu?“ ir t.t. Patiria, kad bendraklasiai labiau vertina gerai besimokančius ir jau kartais nenori draugauti, nors bendraamžių nuostatos labiau teigiamos nei neigiamos jų atžvilgiu.
Specialiųjų poreikių vaikų problemos padidėja paauglystėje: vis didesnės dalies bendraamžių nuostatos jų atžvilgiu tampa negatyvesnės lyginant, pavyzdžiui, su nuostatomis ketvirtoje klasėje, ir ypač berniukų atžvilgiu (Gudonis, Valantinas, Strimaitienė, 2003). Tai itin svarbu paaugliams. Paaugliai, turintys specialiųjų poreikių, yra pirmiausia paaugliai ir jiems būdingi tipiški daugumo paauglių keliami klausimai. Jie atranda ir kuria savo identiškumą, ypač santykiuose su bendraamžiais. Jie dažnai klausia: „Ar aš esu protingas (-a)? Ar žmonės mano, kad esu kvailas (-a)?“. Jų abejonės savimi tarsi „supakuojamos į vieną didelį paketą“ ir turi įtakos jų saugumo jausmui kitose srityse. Todėl dirbant su paaugliais, turinčiais specialiųjų poreikių, svarbu gvildenti jų socialinio brandumo ir emocinių išgyvenimų klausimus. Svarbu ne glostyti ir ne guosti paauglį, turintį specialiųjų poreikių, o kalbėtis apie tai, kaip jų mokymosi negalios ar kiti specialieji poreikiai susiję su jų gebėjimais, apie realybę, apie tai, kad specialieji poreikiai niekur nedings ir kaip prie to prisitaikyti ir planuoti ateities perspektyvas.
Yra sukurta programų, padedančių negalių neturintiems moksleiviams geriau suprasti specialiųjų poreikių turinčiuosius. Dažniausiai šiose programose numatoma veikla yra skirta supažindinti vaikus su įvairiais negalių aspektais, pavyzdžiui, jų priežastimis bei požymiais, ir padėti jiems suprasti, ką jie jaučia neįgaliems bendraamžiams.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 5:09 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Ar specialiųjų poreikių vaikai patiria emocinių sunkumų?
Taip, dauguma. Vaikai su specialiaisiais poreikiais dažnai demonstruoja prastą toleranciją frustracijai, o taip pat netinkamai elgiasi dėl mokymosi nesėkmės baimės. Labai svarbu, kad visi mokytojai naudotų strategijas, kurios padeda mokiniams su specialiaisiais poreikiais būti sėkmingais klasėje.
Pripažįstama, kad specialiųjų poreikių moksleivių savijauta priklauso nuo jų ugdymo aplinkos, tačiau kartu ir nuo sėkmės, kurią jie patiria integruodamiesi. Jacques, Wilton, Townsend (1998) parodė, kad nežymiai sutrikusio intelekto moksleiviai save vertina aukščiau tuomet, kai yra labiau priimami bendraamžių.

Kodėl dauguma specialiųjų poreikių vaikų nenori, kad bendraklasiai ir kiti mokiniai mokykloje žinotų, kad jie mokosi pagal individualią – modifikuotą ar adaptuotą – ugdymo programą?

Jie pasijunta išskirtiniai. Neretai mokytojų elgesys klasėje, nuostatos ir lūkesčiai specialiųjų poreikių vaikui pažeidžia vaiko savigarbą, todėl vaikas priverstas „slėptis“, kad neišsiskirtų ir būtų „toks kaip visi“. IUP klausimą mokykloje reikia spręsti oriai, nepažeidžiant vaiko ir jo šeimos savigarbos, taip pat laikantis konfidencialumo principų. Pirmasis žingsnis mokykloje – nuoširdus ir pagarbus dialogas su vaiku, kuriam nustatyti specialieji poreikiai, ir jo šeima. Svarbu vadovautis nuostata, kad kiekvienas moksleivis nori gerai mokytis, svarbu klausti paties vaiko nuomonės, taip pat ir su vaiku kalbėtis ir padėti jam suprasti, kodėl jis mokosi kitaip negu kiti. Prie specialiųjų poreikių vaikų geros savijautos mokykloje turi prisidėti visa mokyklos bendruomenė, kurios priešakyje vis tik turi stovėti mokyklos administracija ir pedagogai su tvirtomis etinėmis nuostatomis.

Ar specialiųjų poreikių vaikams būdinga didesnė netinkamo elgesio rizika?
Tai labai keblus ir neturintis vienareikšmiško atsakymo klausimas. Specialiųjų poreikių vaikai yra labai įvairūs savo problemomis, todėl vien dėl to nereikėtų visų specialiųjų poreikių vaikų traktuoti kaip turinčių netinkamo elgesio riziką. Kita vertus, moksliniai tyrimai patvirtina, kad specialiųjų poreikių vaikams kaip grupei išties būdinga didesnė netinkamo elgesio rizika lyginant juos su kitais moksleiviais mokykloje. Tačiau minėtą riziką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaiko psichologinius ir aplinkos socialinius veiksnius: vaiko negalios ypatingumus, asmenybės savybes, aplinkos, kurioje jis gyvena ir mokosi, ekologiją, šeimos ypatingumus. Kai kurie vaikai turi specialiųjų poreikių pirmiausia dėl savo elgesio ypatingumų, kitiems gi moksleiviams su specialiaisiais poreikiais elgesio ir emocinių sunkumų kyla dėl savo negalės išgyvenimo, dėl aplinkos nuostatų ir netinkamų jiems keliamų reikalavimų.
Riziką įvertinti, o tuo labiau numatyti yra labai sunku, kadangi šalia rizikos veiksnių, kurie „stumia“ vaiką netinkamo elgesio link, veikia ir kiti – taip vadinami apsauginiai – veiksniai, kurie pašalina arba atsveria rizikos veiksnių įtaką. Taigi, nors ir negalima išvesti tiesioginės paralelės tarp specialiųjų poreikių ir nusikalstamumo, delinkventiškumo, savižudybių, priklausomybių ar kitų negatyvių socialinių reiškinių, vis tik prevencijos aspektu turi būti skiriamas didelis dėmesys vaikams su specialiaisiais poreikiais, itin didelį dėmesį skiriant apsauginiams veiksniams.

Kokios netinkamo elgesio priežastys vaikams su specialiaisiais poreikiais?
Kadangi didžiosios dalies specialiųjų poreikių moksleivių pagrindinė problema – žemi mokymosi pasiekimai, todėl nuolatinės mokyklinės nesėkmės sukuria sąlygas būti atstumtam bendraamžių, prarasti savigarbą, pakerta kompetencijos jausmą. Viso to išdava – prastas prieraišumas mokytojams, mokyklai bei joje puoselėjamoms vertybėms. Stiprėja beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmai. Vaikai nustoja tikėti, kad jų pastangos gali įtakoti rezultatus. Tokiems vaikams mokykla tampa ne prieraišumo ir mokymosi, bet susvetimėjimo ir nesėkmės patyrimo vieta. Be šių, čia minimų tiesiogiai su vaiko negalia mokymesi susijusiais veiksniais, skiriami ir kiti rizikos veiksniai, kurie didina netinkamo elgesio tikimybę vaikams su specialiaisiais poreikiais. Tradiciškai jie skirstomi į dvi grupes:
1. Vaiko arba individualūs veiksniai: impulsyvumas, negebėjimas suvokti savo elgesio pasekmių, emocinės savireguliacijos, ypač pykčio, susierzinimo, sunkumai, stimuliacijos ir susijaudinimo poreikis, prasta tolerancija frustracijai, žemi gebėjimai, prievartos ir smurto patyrimas (kaip auka ar stebėtojas), susvetimėjimas (atsiribojimas ar vienišumas), maištavimai, ryšiai su bendraamžiais, linkusiais į nusikalstamumą, pozityvios nuostatos nusikalstamo elgesio atžvilgiu, bendraamžių atstūmimas, anksti pasireiškęs agresyvus ar problemiškas elgesys.
2. Šeimos ir aplinkos veiksniai: bedarbystė šeimoje ir šeimos ekonominiai sunkumai, kurie riboja bazinių poreikių – maisto, šilumos, sveikatos ir kitų – patenkinimą, nusikalstamo elgesio istorija ir pavyzdžiai šeimoje, pozityvios šeimos ir artimiausios aplinkos nuostatos agresyvaus elgesio atžvilgiu, grubi ar nenuosekli disciplina namuose, bloga priežiūra namuose, žemas tėvų (ypač motinos) išsilavinimas, konfliktai šeimoje, prastas vaiko prieraišumas šeimai, didelė laiko dalis praleidžiama ne namuose, prastas tėvų įsitraukimas į vaiko mokyklinę veiklą, alkoholizmas šeimoje, smurtas ir prievarta šeimoje ar kaimynystėje.
Šalia paminėtų rizikos veiksnių ypatingą dėmesį norėtume atkreipti į dar vieną papildomą, su mokykla susijusių veiksnių grupę. Netinkamo elgesio rizika specialiųjų poreikių vaikams padidėja esant šiems reiškiniams: akademinis atsilikimas pasireiškiantis pradinėse klasėse, prastas prisirišimas prie mokyklos, atsainus požiūris į taisykles ir jų laikymąsi, ankstyvas agresyvus elgesys, prieraišumo mokytojams stoka, žemos aspiracijos ir ateities tikslai, bendraamžių atstūmimas ir socialinis atsiribojimas, ryšiai su nusikalstančiais bendraamžiais, žema moksleivių bei mokytojų moralė, tvarkos ir organizacijos mokykloje stoka, disciplinos ir tvarkos klasėje stoka, netinkama moksleivių priežiūra ir vadovavimas jiems, blogas prisitaikymas mokykloje, pasireiškiantis kurso kartojimu, lankomumo problemomis, mokyklos nemėgimu, pastangų stoka, vienišumu mokykloje bei bausmėmis.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 5:16 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kas padeda specialiųjų poreikių vaikams nepalūžti?
Vis tik ne visi vaikai, nors jų aplinkoje ir nustatomi rizikos veiksniai, išvysto netinkamą elgesį. Tokie vaikai vadinami „atspariais“ vaikais. Manoma, kad būti atspariais jiems padeda tam tikri veiksniai – taip vadinami apsauginiai veiksniai, kurių veikimas sumažina arba atsveria rizikos veiksnių įtaką. Jie, kaip ir rizikos veiksniai, skirstomi į vaiko arba individualius ir šeimos bei aplinkos veiksnius, o toliau paminėsime ir su mokykla susijusius apsauginius veiksnius.
1. Individualūs apsauginiai veiksniai: atsparūs vaikai pasižymi socialine kompetencija, autonomiškumu (savarankiškumu), turi didelę toleranciją frustracijai, gali atsigauti po įžeidimo, negreit pasiduoda, optimistiški, žavintys suaugusius, gebantys pozityviai gauti dėmesio ir paramos, turi gerus problemų sprendimo įgūdžius, siekiantys tikslo ir gebantys save kontroliuoti, orientuoti į ateitį, save vertinantys. Atsparūs vaikai apibūdindami save remiasi savo stiprybėmis ir talentais, turi stiprų asmeninių kompetencijų jausmą, geba būti socialiai naudingi.
2. Apsauginiai veiksniai šeimoje: atsparių vaikų šeimose daug šilumos, švelnumo, emocinės paramos, abipusio prieraišumo, būdinga gera priežiūra.
3. Apsauginiai su mokykla susiję veiksniai. Žinomas anglų psichologas Michael Rutter teigia: „Mokyklos, kurios stiprina savigarbą ir suteikia galimybių patirti socialinę ir akademinę sėkmes, sumažina elgesio ir emocinių sutrikimų tikimybę“. Taigi, mokyklos, kurios kelia aukštus reikalavimus visiems moksleiviams, taip pat ir turintiems specialiųjų poreikių, ir suteikiančios reikiamą paramą, ugdo atsparius moksleivius. Tokiose mokyklose vyrauja užuojauta, supratimas, pagarba ir susidomėjimas moksleiviais bei jų šeimomis, jos suteikia galimybių prasmingai dalyvauti vaikui ir jo šeimai mokyklos veikloje. Tokios mokyklos ieško ir remiasi vaiko stiprybėmis bei talentais – „kompetencijų salelėmis“ organizuodamos moksleivių ugdymą.


Kokios netinkamo elgesio prevencijos kryptys specialiųjų poreikių vaikams?
Netinkamo elgesio prevencija turėtų apimti keturias pagrindines kryptis:
1. Mokyklos organizacijos ir efektyvinimo puoselėjimas.
a. Ar mokykloje mokytojai, moksleiviai, tėvai bei kiti mokyklos bendruomenės nariai įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą?
b. Ar mokykloje vienodai daug tikimasi iš visų moksleivių elgesio ir mokymosi ir pakankamai padedama jiems to pasiekti?
c. Ar mokykloje keliami aiškūs reikalavimai ir lūkesčiai moksleivių mokymuisi ir elgesiui?
d. Ar mokykloje sukurta nuosekli moksleivių tinkamo elgesio atpažinimo ir skatinimo sistema?
e. Ar mokykloje suteikiama alternatyva pašalinimui iš mokyklos?
f. Ar mokykla suteikia galimybes moksleiviams įsitraukti ir prisirišti prie mokyklos?
g. Ar mokykloje atliekamas netinkamo elgesio rizikos įvertinimas kaip mokyklos efektyvinimo priemonių plano dalis?
2. Moksleivių pasiekimų įvertinimas ir ankstyvoji intervencija.
a. Ar mokykloje atliekama ankstyvoji intervencija, padedanti nustatyti ir teikti pagalbą moksleiviams, kurie turi mokymosi ir elgesio sunkumų?
b. Ar mokykloje atliekamas moksleivių socialinio, emocinio bei adaptyvaus funkcionavimo įvertinimas kaip tarpdisciplininio vertinimo dalis?
c. Ar mokykloje teikiamose individualiose ugdymo programose siekiama ne tik akademinių, bet ir socialinio, emocinio bei adaptyvaus funkcionavimo problemų korekcijos tikslų?
d. Ar mokykloje teikiama pagalba ne specialiųjų poreikių moksleiviams, turintiems mokymosi ir elgesio sunkumų?
3. Bendradarbiavimas su tėvais.
a. Ar mokykloje vykdomi tėvų mokymai?
b. Ar mokykloje tėvai įtraukti į planus, siekiant gerinti psichologinį saugumą mokykloje?
c. Ar mokykloje teikiama informacija tėvams, kaip padėti vaikams geriau mokytis ir tinkamai elgtis mokykloje?
d. Ar mokykla bendradarbiauja su kitomis organizacijomis, kurios siekia paramos šeimai tikslų?
4. Pedagogų kvalifikacijos kėlimas.
a. Ar mokykloje mokytojai turi pakankamai žinių naudoti mokymo ir vadovavimo klasei strategijas, kad užkirstų kelią akademiniam atsilikimui bei elgesio problemoms moksleiviams be ir su specialiaisiais poreikiais?

Kas padeda specialiųjų poreikių vaikams tapti sėkmingais suaugusiais? Kaip mokykla gali prie to prisidėti?
Tyrimai rodo, kad maždaug 50 proc. specialiųjų poreikių vaikų (tie, kuriems diagnozuotos mokymosi negalios, socialinės raidos ir elgesio bei emocijų sutrikimai, kalbos ir komunikacijos sutrikimai) tampa sėkmingais suaugusiais. Tai rodo, kad specialiųjų poreikių vaikai jokiu būdu nėra „pasmerktieji“, jie tikrai perspektyvą, kurios sėkmė neabejotinai susijusi ir su jų patirtimis mokykliniais metais. Ilgalaikiai specialiųjų poreikių vaikų ir suaugusiųjų tyrimai atskleidžia, kad ką tik baigusių mokyklą jaunuolių (maždaug 20 metų) su specialiaisiais poreikiais sėkmingas funkcionavimas susijęs su šiais jų įgūdžiais ir asmenybės savybėmis:
* Savęs pažinimas ir suvokimas. Neneigia turį mokymosi negalią ar kitą sutrikimą. Gali atvirai kalbėti apie savo sunkumus, tačiau savęs netapatina su „sutrikusiu“ asmeniu, o atvirkščiai savo turimą negalią traktuoja tik kaip vieną savo asmenybės aspektą. Jie sugeba priimti negalią bei pasinaudoti teikiama pagalba. Dauguma sėkmingų jaunuolių turėjo labai aiškų savo individualių talentų, stiprybių ir silpnųjų pusių vaizdą.
* Iniciatyvumas. Sėkmingi jaunuoliai su specialiaisiais poreikiais aktyviai dalyvavo įvykiuose ir savo aplinkos gyvenime, bendruomenės gyvenime, šeimoje, su draugais, kaimynais. Jie tikėjo, kad gali kontroliuoti savo likimą, įtakoti savo gyvenimą. Turėjo gerus problemų sprendimo įgūdžius, mokėjo elgtis priklausomai nuo situacijos reikalavimų. Dar daugiau, gebėjo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
* Atkaklumas ir ištvermė. Sėkmingi jaunuoliai siekia savo tikslų nepaisant kliūčių. Jie vadovaujasi nuostata, kad sunkios situacijos – būtina mokymosi patirties dalis ir kad galiausiai jų pastangos padės jiems ugdyti savo charakterį, taip pat ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Dauguma save apibūdino save „ištvermingumo“ terminais: „Nesu bailys“, „Niekada nepasiduodu“.
* Tikslų kėlimas. Apibūdino save kaip turėjusius ir turėsiančius ateities tikslų. Pažymėjo, kad tikslus kėlė jau anksti ir tai suteikė prasmės jų gyvenimui. Aiškiai suvokė, kad jų siekdami vadovavosi žingsnis po žingsnio būdu, be to, tikslai buvo realūs ir pasiekiami.
* Paramos prieinamumas ir gebėjimas ja pasinaudoti. Sėkmingi jaunuoliai dažnai kalbėjo apie paramą, padrąsinimus, kuriuos jie gavo iš „reikšmingų jiems asmenų. Šie „kiti“ tai buvo draugai, mokytojai, specialieji mokytojai, tėvai ar kt. Jie ir aktyviai ieškojo paramos, mokėjo patraukti kitus sau padėti. Visada priimdavo paramą. Be to, „reikšmingieji kiti“ kėlė labai aiškius ir realistiškus reikalavimus jiems.
* Emocinis stabilumas. Sėkmingi jaunuoliai dažniausiai neturėjo psichologinių (emocinių) sunkumų. Gebėjo įveikti stresines situacijas, frustraciją ir neaiškumus. Be to, jie gebėjo palaikyti pozityvų, optimistišką ir viltingą požiūrį susidūrę su sunkumais. Taip pat palaikė pozityvius santykius su bendraamžiais, mokėjo priimti ir pasinaudoti teikiama pagalba..
Šios asmeninės savybės sėkmingam jų funkcionavimui turėjo daugiau įtakos nei kiti veiksniai, kaip antai, intelektiniai gebėjimai, mokymosi pasiekimai, patirti gyvenimo stresai, socialinis ekonominis statusas ir kt.
Taigi, tai atkreipia dėmesį į šiandieninės ugdymo praktikos peržiūrą. Tradiciškai, vaikams su specialiaisiais poreikiais teikiama pagalba, apimanti į jų akademinių mokėjimų, žinių ir įgūdžių gerinimą. Tačiau, ilgalaikių tyrimų rezultatai, teigiantys, kad dažniau asmenybės savybės, o ne mokymosi pasiekimai įtakoja sėkmingą prisitaikymą vėliau, skatina kvestionuoti dabar taikomų korekcijos priemonių tinkamumą (nepagrindžia akademinės intervencijos išskirtinumo), o siūlo ieškoti bei taikyti ir kitas technikas. Tai nereiškia, kad dabar naudojamos technikos netinkamos ar reikia jų atsisakyti, tačiau svarbu nepamiršti ir socialinės specialiųjų poreikių vaikų gyvenimo pusės mokykloje. Tai reiškia, kad anksčiau minėtų „su sėkme susijusių“ asmenybės savybių bei įgūdžių formavimui mokyklos turėtų skirti ne mažesnį dėmesį negu akademinėms intervencijoms. Tam mokyklos galėtų labiau panaudoti psichologo ar socialinio pedagogo dirbančio mokykloje potencialą.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 5:20 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Ką pasiūlysite pagrindinę mokyklą baigiantiems specialiųjų poreikių moksleiviams?
Baigiantiems pagrindinę mokyklą galite pasiūlyti tęsti mokymąsi vidurinėje arba profesinėje technikos mokykloje įgyjant specialybę. Specialiųjų poreikių vaikams, kuriems pagrindinėje mokykloje buvo adaptuojamos vieno ar kelių dalykų programos, teisę tęsti mokymąsi vidurinėje mokykloje įteisina LR Švietimo ir mokslo ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 1879 „Dėl nuosekliojo mokymosi pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas tvarkos patvirtinimo“, o konkrečias specialiųjų poreikių vaikų, besimokiusių pagal adaptuotas programas, priėmimo į vidurinę mokyklą procedūras reglamentuoja kitas LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas (2004-06-03 Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 839 „Dėl mokymosi pagal adaptuotą vidurinio ugdymo programą tvarkos aprašo patvirtinimo“).
Kiekvienais mokslo metais vis plečiasi profesinių mokyklų, siūlančių specialiųjų poreikių moksleiviams profesijos įsigijimo galimybes, tinklas. Svarbiausia, kad kiekvienu konkrečiu atveju su moksleiviu ir jo tėvais būtų aptarti tolesnio ugdymosi klausimai artėjant pagrindinės mokyklos baigimui. Mokyklos specialiojo ugdymo komisija ir joje dirbantis psichologas gali padėti šeimai apsispręsti randant geriausią tolesnę specialiųjų poreikių vaiko ugdymosi formą.


Panaudota literatūra:
1. Goldberg R., Higgins E., Raskind M., Herman K. Predictors of Success in Individuals with Learning Disabilties: A Qualitative Analysis of a 20 – Year Longitudinal Study // Learning Disabilities Research & Practice. 2003, vol. 18, No. 4, 222-236.
2. Gudonis V., Valantinas A., Strimaitienė L. Bendrojo lavinimo mokyklos bendruomenės nuostatos į specialiąsias klases ir jų ugdytinius // Specialusis ugdymas. 2003, Nr. 2 (9), p. 73-84.
3. Hallahan D.P., Kauffman J.M. Ypatingieji mokiniai. Vilnius: Alma Litera. 2003.
4. Roderick, M. A Grade Retention and School Dropout: Investigating the Association // American Educational Research Journal. 1995, vol. 31, No. 4, 729-759.
5. Specialiojo ugdymo pagrindai (sud. J. Ambrukaitis). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 2003.

Rekomenduojama literatūra:
1. Bulotaitė L., Pivorienė R.V., Sturlienė N. Drauge su vaiku... Psichologo patarimai mokytojams. Vilnius, 2000.
2. Hallahan D.P., Kauffman J.M. Ypatingieji mokiniai. Vilnius: Alma Litera. 2003.
3. Keli integruoto ugdymo aspektai (sud. A.Galkienė). Vilnius, 2001.
4. Pivorienė R.V., Sturlienė N. Klasės vadovo ABC: Darbas su tėvais. Vilnius: Efrata, 2004.
5. Pivorienė R.V., Sturlienė N. Klasės vadovo ABC: Darbas su vaikais. Vilnius: Efrata, 2004.
6. Ruškus J. Negalės fenomenas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 2002.
7. Specialiojo ugdymo pagrindai (sud. J. Ambrukaitis). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 2003.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Rgp 21, 2007 5:25 pm
Aprašymas WWW
neaktyvus(-i)

Užsiregistravo: Šeš Gru 08, 2007 8:23 pm
Pranešimai: 2
Miestas: Šilutė
Standartinė emocijų ir elgesio sutrikimas
norėčiau pagalbos: kaip dirbti mokykloje su vaiku, turinčiu emocijų ir elgesio sutrikimą, jei psichiatro pagalbos atsisako tiek vaikas, tiek jo tėvai? O vaikui, manyčiau, reikalingas medikamentinis gydymas. Ačiū už pagalbą :)


Ket Gru 20, 2007 9:37 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: emocijų ir elgesio sutrikimas
gabidei rašė:
norėčiau pagalbos: kaip dirbti mokykloje su vaiku, turinčiu emocijų ir elgesio sutrikimą, jei psichiatro pagalbos atsisako tiek vaikas, tiek jo tėvai? O vaikui, manyčiau, reikalingas medikamentinis gydymas. Ačiū už pagalbą :)

Jei čia esanti medžiaga Jums nepadėjo, tai pasvarstykim. Jei manote, kad vaikas turi emocinių sutrikimų (jų čia neaprašėte), tai čia ne psichiatro reikia, o mokyklos psichologo, gal ir socialinio darbuotojo. Gal galėtumėt plačiau, kokie tai sutrikimai ir kodėl manote, kad čia padės medikamentai? Vaikas kopijuoja tėvus, o gal yra tėvų prigąsdintas. Emociniai sutrikimai gali būti dėl tėvų prievartos ar mušimo. Reikia pasidomėti per socialinį darbuotoją, kokia iš tiesų yra situacija namuose.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Gru 21, 2007 1:53 am
Aprašymas WWW
neaktyvus(-i)

Užsiregistravo: Šeš Gru 08, 2007 8:23 pm
Pranešimai: 2
Miestas: Šilutė
Standartinė Re: emocijų ir elgesio sutrikimas
Taigi kad zinau diagnoze is paciu tevu, kurie man dave susipazinti su Vaiko raidos centro specialistu išvadomis. Dgn.: F 92.8, be to, nurodyta, kad esant būsenos pablogejimams, turetu buti skiriamas medikamentinis gydymas ambulatoriskai.
Tačiau tiek vaikas, tiek tėvai nebesutinka dar karta kreiptis i psichiatrus. O situacija kasdien vis astreja (bandymai issokti is 4-o auksto, kitu vaiku musimas, melavimas, vagystes ir pan.). Situacija seimoje aiski: tevai grieztai reikalauja, nesuteikia jokio privatumo vaikui (jam 15). Be to, vaikas prieš metus yra patyres rimtas traumas (pagal TLK-10: Y 05 ir F 43.1), nors mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas nustatytas dar pradineje... Tiesiog nezinau kaip padeti...Gyvenam provincijoje


Ket Gru 27, 2007 7:07 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Re: emocijų ir elgesio sutrikimas
gabidei rašė:
Taigi kad zinau diagnoze is paciu tevu, kurie man dave susipazinti su Vaiko raidos centro specialistu išvadomis. Dgn.: F 92.8, be to, nurodyta, kad esant būsenos pablogejimams, turetu buti skiriamas medikamentinis gydymas ambulatoriskai.
Tačiau tiek vaikas, tiek tėvai nebesutinka dar karta kreiptis i psichiatrus. O situacija kasdien vis astreja (bandymai issokti is 4-o auksto, kitu vaiku musimas, melavimas, vagystes ir pan.). Situacija seimoje aiski: tevai grieztai reikalauja, nesuteikia jokio privatumo vaikui (jam 15). Be to, vaikas prieš metus yra patyres rimtas traumas (pagal TLK-10: Y 05 ir F 43.1), nors mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas nustatytas dar pradineje... Tiesiog nezinau kaip padeti...Gyvenam provincijoje

Nedidelis pastebėjimas, pagal mūsų forumo taisykles forume rašoma tik lietuviškomis raidėmis, o kas negali lituanizuoti teksto, gale parašo taip (NLtxt) , tai reiškia negaliu lituanizuoti teksto.
Problema matau yra dvejopa:
1. Noras padėti sutrikusio elgesio vaikui;
2. sunku dirbti mokykloje su tokiu vaiku.

Pirmai problemai spręsti geriausia, kad čia dirbtu profesionalus psichologas, gali būti ir mokyklos psichologas (tai ne ta pati profesija, kaip klinikinės psichologijos sritis).
Padėti Jūs galite tik kaip savo srities specialistė (konkrečiau savo dalyko mokytoja) ir aišku žmogiškumu. Galim nebent kreiptis į Vaikų apsaugos teisių kontrolieriaus įstaigą http://www3.lrs.lt/pls/inter/vaikai dėl blogo elgesio su vaiku šeimoje. Jie gali teisiškai priversti nežaloti savo vaiko.
Antra problema susijusi su pagalba Jums, kaip mokytojai. Jei esate šio vaiko auklėtoja, tai tada reiks plačiau pakomentuot, jei tik mokytoja, tai pirma reiktų į vaiką pažvelgti kitu kampu, kaip vaiką, įspraustą į kampą. Mokinys atsirado tarp kūjo (tėvų) ir priekalo (mokyklos institucijos). Jo prasiveržiantys protestai pasireiškia destruktyviu elgesiu. Tai ką jis patiria ant savo "kailio", perkelia ir į kitus. Todėl jam trūksta elementarios meilės, supratimo. Bet būkite budri, kai sutrikimas F92.8, tai galite sulaukti visiškai neprognozuojamų elgesio apraiškų. Jei vaikas peržengs saugaus elgesio ribas, jis gali sužaloti ir kitus, bet jei jis jaučiasi silpnesnis, tai agresiją nukreipia į save. Čia jau paminėta jūsų suicido situacija. Esant tokiai padėčiai mokytoja turi kreiptis pas mokyklos psichologą, jei tokio nėra, turi pasitarti su direktoriumi ir kelti klausimą dėl vaiko gyvybės saugumo. Toks vaikas normaliai jau sunkiai begali mokytis, nes situacijai gilėjant, jam mokslas sektis nelabai ir gali. Aš nesu izoliavimo nuo bendruomenės šalinimo atstovas, man tai nepriimtina, bet saugumo atveju būtina šiam vaikui skirti dvigubai daugiau pastangų ir dėmesio. Tai turi žinoti valdžia, rasti galimybę padėti vaikui ir šeimai. Manau reikia kiek įmanoma nuraminti tėvus ir vaiką, o ne gąsdinti psichiatru. Tada pabandyti pasikviesti rajono psichologą ir pamokų metu (būtinai nežinant vaikams ir kitiems mokytojams) konfidencialiai pasišnekėti su vaiku. Klaipėdoje (Jums bus arčiausia) yra nemažai įstaigų, galinčių padėti. Kažkur čia, forume, yra nuorodos apie Klaipėdos įstaigas, paieškosiu...

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Šeš Gru 29, 2007 10:58 pm
Aprašymas WWW
Ieškantis(i)

Užsiregistravo: Tre Lie 30, 2008 1:25 pm
Pranešimai: 14
Miestas: vilnius
Standartinė 
Visi kalba apie mokyklų auklėtinius. Aš dirbu vaikų darželyje ir šiuo metu esu priešmokyklinio ugdymo pedagogas. Turiu klausimą, ar yra nors vienas zmogus šiame forume, kuris dirbtų ikimokyklinėje įstaigoje?

_________________
geriau žvirblis rankoje, negu erelis danguje.


Tre Lie 30, 2008 2:23 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
akimirksnis rašė:
Visi kalba apie mokyklų auklėtinius. Aš dirbu vaikų darželyje ir šiuo metu esu priešmokyklinio ugdymo pedagogas. Turiu klausimą, ar yra nors vienas zmogus šiame forume, kuris dirbtų ikimokyklinėje įstaigoje?

Jei kas nors ir yra šiame forume (manau yra), tai žmonės nedalyvauja taip aktyviai, kad galėtų sekti viso forumo naujienas. Tai nėra blogai, vadinasi žmonės nesėdi be reikalo virtualioje erdvėje. Tačiau kita pusė nėra palanki tiems, kurie nori greitai ir realiai sulaukti atsakymus į panašius klausimus. Tik adminas įsipareigoja pastoviai peržvelgti naujų pranešimų turinį ir kiek įmanoma padėti klausiantiems. Jei būtų tokia specialistų iniciatyvinė grupė, manau pagalbą galėtume teikti daug greičiau ir profesionaliau.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Bal 14, 2009 4:12 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 13 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007