Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 1:35 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 
LIETUVIŲ KALBOS IR PASAULIO PAŽINIMO pamokų tautiniai pvz 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė LIETUVIŲ KALBOS IR PASAULIO PAŽINIMO pamokų tautiniai pvz
INTEGRUOTA LIETUVIŲ KALBOS IR PASAULIO PAŽINIMO PAMOKA
(KRITINIO MĄSTYMO UGDYMAS)
4 KLASĖJE.

TEMA: ,,JONINĖS- VIDURVASARIO ŠVENTĖ”


PRIEŠ PAMOKĄ

MOTYVACIJA. Šventės. Jos labai įvairios. Žinomos valstybinės šventės. Tęsiamos lietuvių tautos tradicijos ir papročiai. Švenčių ištakos- pirmykštė visuomenė. Jas pagimdė žmogaus bejėgiškumas prieš grėsmingas gamtos jėgas. Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei, ilgiausios dienos apeigos pamažu persiformavo į apeigas, susijusias su saugojimu nuo stichinių nelaimių. Joninių šventė, kaip ir kitos, kupina dievų kulto, simbolikos, magijos, tikėjimų ir burtų. Atskleidžiamos visos nuotaikos, susijusios su šia švente. Vaikai kiekvienais metais sutinka šią šventę namuose. Tai tęstinumas.

TIKSLAI.
1.Supažindinti su Joninių papročiais:
1.1. Joninių naktis- burtų ir magijos naktis:
1.1.1. Joninių laužai.
1.1.2. Joninių vandens galia.
1.1.3. Rasos garbinimas.
1.1.4. Kupoliavimas.
1.2. Paparčio žiedo galia – kuo tikėjo mūsų proseneliai.
1.3. Perteikti šventės dvasią.
1.4. Ugdyti domėjimąsi savo krašto papročiais ir tradicijomis.
1.5. Supažindinti su tėviškės kultūros palikimu.

BŪTINOS SĄLYGOS.
1.Elementarios žinios apie Jonines:
a) Kokia tai šventė.
b) Kada ji švenčiama.
c) Pagrindiniai šios šventės akcentai.
2.Būtų susipažinę su ,,tinklo nėrimo” metodika.
3.Būtų susipažinę su ,,proto šturmo” metodika.

ĮVERTINIMAS.
Kūrybiniai darbai:
1. ,,Joninių šventės pristatymas”.
2. Pasakos apie paparčio žiedą kūrimas.
3. Paparčio žiedo piešimas.

PRIEMONĖS.
1. Kiekvienam mokiniui paruoštas tekstukas apie Jonines (Priedas 1 ).
2. Kryžiažodis- laiptažodis ,,Kupoliauti” (Priedas 2 ).
3. Popierius, skirtas ,,tinklo nėrimui”.
4. Piešimui bei rašymui skirtos priemonės.

PER PAMOKĄ

SUŽADINIMAS.
1. Kryžiažodžio ,,Kupoliauti” sprendimas.
2.,,Proto šturmas”- ką reiškia ,,kupoliauti?”
3. ,,Tinklo nėrimas”- ,,Joninės” (ką aš žinau apie Jonines).

PRASMĖS SUVOKIMAS.

Grupė – pagal spalvas.
Paruošto teksto ,, Joninės” nagrinėjimas abipusiu mokymosi metodu. Vaikai susiskirsto po 4 į penkias grupes. Kiekvienas mokinys turi to paties teksto kopiją ir, imdamasis mokytojo vaidmens, turi:
1. Apibendrinti, kas buvo perskaityta.
2. Sugalvoti klausimus iš teksto ir paprašyti į juos atsakyti. Kiekvienam mokiniui po klausimą.
3. Išaiškinti neaiškias vietas. Skaitydamas pastraipą su tikrosios mokytojos pagalba išaiškina tai, kas jiems neaišku, kad galėtų paaiškinti grupės draugams.
4. Nuspėja apie ką bus kita pastraipa.
5. Užduoda skaityti kitą pastraipą.

APMĄSTYMAS.
1. Sugrįžtama prie ,,tinklo nėrimo”. Jis papildomas naujais sužinotais žodžiais, frazėmis. Ieškoma tarpusavio žodžių prasmės.
2. Turėtos ir gautos medžiagos siejimas. Apibendrinimas.
3. Kūrybinio darbo ,,Joninių šventės pristatymas” rengimas, remiantis turima informacija.

UŽBAIGIMAS.
Mokinių kūrybiniai darbeliai ,,Joninių šventės pristatymas”.

PRATĘSIMAS.
Kitą užsiėmimą:
1. Pasakos apie paparčio žiedą kūrimas.
2. Paparčio žiedo piešimas.
3. ,,Stebuklingiausio” paparčio žiedo rinkimas.

2004-04-19 J. Andriuškevičienė


Priedas 1

JONINĖS

Šv. Jonas Krikštytojas- vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto švento Jono dieną imta minėti ir Lietuvoje.
Kaip šventė Jonines seniau?
Dar XVI-XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. Tik maždaug prieš šimtą metų ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. švento Jono dieną.

Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu)- viena linksmiausių ir populiariausių vasaros švenčių, senų žmonių atsiminimuose- viena didžiausių kalendorinių švenčių. Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia metų diena. Iš tikrųjų šv. Jono naktį Lietuvoje beveik nesutemsta: kai vakaruose pagaliau užgęsta saulėlydžio žara, rytai pradeda rausti nuo pirmųjų aušros spindulių.

Ant kalnelių, kur geriau matyti, kuriami laužai. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasėliams. Laužo šviesa baidykles nubaido.
Joninių šventės apeiginis laužas buvo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta šventa ugnimi. Senovėje tą laužą kurdavę žiniai ir vaidilos su ypatingomis apeigomis. Laužo ugnies žmonės atsinešdavo į namus ir, užgesinę senąją ugnį, įkurdavo naująją, šitaip atnaujindami per metus degusią ir užsiteršusią ugnį. Židinys, užkurtas Joninių šventės ugnimi, turėjęs apsaugoti žmones nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių. Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją turėjo gilią maginę prasmę. Per laužą šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, tikėdami pasisemti sveikatos, jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros darbams, taip pat pagerinti javų, ypač linų, augimą. Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių ir apsaugoti nuo stichinių gamtos jėgų. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad javai užderėtų. Laužo nuodėgulius pakišdavo po pamatais ar į pastogę, tikėdami, kad visus metus apsisaugosią nuo gaisro.

Per Joninių šventę žmonės savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos duoti vaisių. Tikėta, jog per tą šventę vanduo turįs ypatingą reikšmę ne tik augalams, bet ir žmogui, taip pat gyvuliams. Dėl to šventės išvakarėse arba anksti rytą prieš saulei tekant, ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis. Sveiki maudėsi, kad apsisaugotų nuo ligų, sustiprintų sveikatą. Nuo tokio maudymosi, esą, seni tapdavę jaunais, paprasti žmonės- išmintingais, sugebančiais matyti piktus žmones, burtininkus bei raganas. Tą dieną žmonės maudydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs.

Per Jonines lietuviai ypač garbino rasą. Joninių ryto rasa- grožio ir sveikatos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėlydį slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluosį milžtuvėn nugręždavo, savo karvėm sugirdydavo, kad daugiau pieno duotų. Buvo manoma, jeigu nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia odos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.

Tarp kitų papročių buvo pievos žolynų- kupolių– rinkimas vaistažolėms ir būrimams. Joninių išvakarėse iki vidurnakčio moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Eiti tą dieną žolių rinkti vadinosi ,,kupaliauti”. Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios. Siejama tai ir su raganų veikla,- nes ,,per Jonines visus žolynus apeina raganos”. Ypatinga reikšmė skiriama jonažolei- sakoma, jog ji tinka 100 ligų gydyti.
Pakankamai gėlių prisirinkusios mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį- ,,kupolį”. Jį iškeldavo kaimo gale , prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie norėdavo ,,kupolį” pagrobti -dainuodavo kupoliavimo dainas ir šokdavo.
Joninių šventė buvo ir vainikų pynimo šventė. Pinami vainikai iš devyneriopų žolynų- gėlių (kupolių), kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį. Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas.

Senovės lietuviai tikėjo, jog Joninių naktį žydįs papartis. Bet paparčio žiedą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugančios piktosios dvasios. Norintis rasti paparčio žiedą, naktį eidavo į miško gilumą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Tada papartine šermukšnio šaka, šventinta kreida, rožančiumi arba kitu kokiu šventu daiktu apsibrėždavo trigubą ratą, jo viduryje pasitiesdavo juodą šilkinę skarelę ar drobulę ir atsisėdęs laukdavo. Vidurnaktį pradėdavusios rodytis įvairios piktosios dvasios, vaiduokliai, baidyklės. Atrodydavę, kad medžiai griūva, vėtros ūžia. Žmogus, pasiryžęs gauti paparčio žiedą, neturėdavęs nusigąsti. Jeigu nusigandęs nusigręždavo, tai tuo momentu pražydusį paparčio žiedą nugriebdavusios piktosios dvasios. Radęs paparčio žiedą, įsipjaudavęs dešinės rankos mažąjį pirštą ir žiedą įdėdavęs į žaizdą. Toks žmogus tapdavęs labai laimingas: suprantantis paukščių ir gyvulių kalbą, pasaulio žmonių kalbas; žinantis, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai.
Yra pasakų, kaip žmogelis, eidamas Joninių naktį per girią, kur auga daug paparčių, netikėtai rado paparčio žiedą: žiedas užkrito už jo apavo. Staiga tarytum viskas nušvito, žmogelis galėjo suprasti naktinių paukščių ir žvėrelių kalbą, ką šv. Jono vabaliukai žybčiodami pasakoja vieni kitiems. Jis tuoj suprato, kad yra suradęs stebuklingąjį paparčio žiedą. Pasakos dažniausiai baigiasi tuo, kad žmogelis atsisėda pailsėti ir nusiauna kojas- žiedas iš apavo iškrinta ir visi stebuklai pasibaigia.

Tai įdomu...
Joninių burtai ir prietarai:
* Jei nori tapti nematomu, žinoti visas mintis ir žinoti žemėje paslėptus turtus, tai turi šv. Jono naktį eiti į mišką ir rasti paparčio žiedą.
* Jei Joninėse uodus muši, tai vieton užmušto vieno, dešimt pribus.
* Laumės ir kitos tamsybių būtybės galinčios prie žmogaus prieiti tik per pastoges ir namų plyšius, todėl esą reikalinga tokias vietas užkamšyti Joninių žolėmis.
* Merginos nupina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės.
* Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas.
* Jei Joninių vakare po pagalve pasidėsi devynias gėleles su devyniais lapeliais, tai prisisapnuosi mylimai mergelei; o jei padarys tai mergelė, tai ji prisisapnuos savo mylimam.

Priedas 2

KUPOLIAVIMAS- vaistinių žolių rinkimas lankoje.
Birželio 23d., Joninių išvakarėse, pagyvenusios moterys laukuose ir miškuose renka vaistažoles, merginos pasidainuodamos iš žolynų pina vainikus, vyresnieji, ypač jeigu parapijoje būna atlaidai, dainuodami dainas apvaikšto rugių laukus, renka iš jų piktžoles. Joninių išvakarėse žmonių veiklą apgaubia paslaptis ir viltis

Joninių išvakarėse iki vidurnakčio moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Eiti tą dieną žolių rinkti vadinosi ,,kupaliauti”. Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios. Siejama tai ir su raganų veikla,- nes ,,per Jonines visus žolynus apeina raganos”.

Mergaitėms kupolinės- vainikų pynimo diena.
Paveikslėlis
1. Vasario 16-ąją švenčiama Lietuvos……. šventė .
2. Paskutinė diena prieš Gavėnios pradžią.
3. Pagrindinis Kūčių stalo valgis.
4. Žodis, kilęs iš lotynų kalbos, reiškia ,,skolų knygelė”.
5. Kristaus prisikėlimo šventė.
6. Žiloje senovėje ši šventė vadinosi ,,Ilgės”.
7. Velykų švenčių ciklas baigiasi ……… .
8. Velykų šventės simbolis.
9. Rugsėjo 8 d. švenčiama …….. šventė.
10. Prie stalo sėdama, kai pateka Vakarė žvaigždė.

* Paryškink raides.
* Paaiškink, ką šis žodis reiškia.
* Su kokia švente šis žodis susijęs?

Atsakymai: 1. Nepriklausomybės 2. Užgavėnės 3. Plotkelė 4. Kalendorius 5. Velykos
6. Vėlinės 7. Atvelykiu 8. Margutis 9. Tautos 10. Kūčios

Dar keli tekstukai kritinio mąstymo ugdymui. Mes su ketvirtokais visus mokslo metus tokiu būdu nagrinėjome mūsų tautos papročius ir tradicijas. Nereikia išsigąsti, jog kai kuri informacija gali būti per sudėtinga, ji orientuota į stipresniuosius mokinius, tačiau , kaip parodė mokinių apklausa, ši medžiaga jiems puikiai suvokiama. Juk nereikalaujame, kad būtų įsimintos datos, skaičiai...

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:17 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠVENTĖ (Vasario 16-oji)

Kiekviena pasaulio tauta iškilmingiausiai švenčia Nepriklausomybės paskelbimo šventę. Lietuvos nepriklausomybės šventė švenčiama vasario 16- ąją.
Galima teigti, kad Lietuva pirmą kartą nustojo nepriklausomybės ( arba savarankiškumo) 1569 m., kai Lietuvos bajorai Liublino mieste pasirašė sutartį, sujungiančią Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su Lenkija, sudarant vieną respubliką. Nuo to laiko lietuviai ir lenkai turėjo vieną bendrai renkamą valdovą, bendrą seimą ir senatą, bendrus pinigus (nors iždas buvo atskiras) ir daugelį kitų bendrų reikalų.
Tačiau Liublino unija, nors ir daug lietuviams kainavusi, nesustiprino bendrosios Lietuvos- Lenkijos valstybės. Galingi priešai: rusai, švedai, vokiečiai ir net turkai, skubėjo pasinaudoti šios jungtinės valstybės susilpnėjimu, nuolat puldinėdami ir atsiplėšdami po dalį jos teritorijos. Pagaliau po eilės karų ir pralaimėjimų Rusija, Prūsija ir Austrija pirmą kartą pasidalino Lietuvos- Lenkijos žemes. Tai įvyko 1772 m. Didžioji dalis Lietuvos žemių teko Rusijai.
Rusijos carai Lietuvą valdė daugiau kaip 120 metų. Per tą laiką visokiomis priemonėmis buvo mėginama ir stengiamasi Lietuvą surusinti, išnaikinti katalikybę- paversti lietuvius rusais provoslavais (stačiatikiais). Nors bajorija ir aukštuomenė buvo daugiausiai sulenkėjusi ir mažai rūpinosi žmonių gerove, per tą laiką liaudis išsiaugino šviesių žmonių, kurie, išėję mokslus kad ir svetimuose kraštuose, svajojo apie savo krašto laisvę.
Veikdami slapta, priešinosi carų valdžiai, stengėsi ja atsikratyti. XIX a. pradžioje įvyko trys pagrindiniai sukilimai prieš rusus. Pirmasis 1863 m. Jame daugiausiai pasireiškė bajorai ir kilmingieji. Nors sukilimas prasidėjo Lenkijoje, o lietuviai tik prie jo prisidėjo, sukilimą numalšinę, rusai lietuvius žiauriai baudė. 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir visos lietuviškos mokyklos. Įstaigose ir mokyklose įvesta tik rusų kalba.
Rusinimo ir provoslavinimo darbas nesisekė. Juo labiau lietuvius valdžia spaudė, tuo stipriau jie priešinosi.
1863 m. įvyko paskutinysis sukilimas. Jame dalyvavo visa tauta: aukštuomenė, kunigai, valstiečiai. Žinoma, kovoti su tokia galinga valstybe lietuvių tauta neilgai galėjo. Sukilimas buvo užgniaužtas labai greitai.
Kad sukilimai daugiau nepasikartotų, caro valdžia į Lietuvą atsiuntė generolą Mykolą Muravjovą. Dėl ypatingo žiaurumo žmonės jį praminė Koriku.
Muravjovas turėjo visišką valdžią Lietuvoje. 1864 m. buvo išleistas įsakymas, draudžiąs spausdinti lietuviškas knygas, laikraščius ir kitokius spausdinius lotyniškomis raidėmis. Knygos galėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis- kirilica.
Į kovą su spaudos draudimu aktyviai įsijungė kunigai ir net vyskupai. Ta kova vyko įvairiai: buvo spausdinamos lietuviškos knygos, tačiau įrašant ankstyvesnę datą- prieš spaudos draudimo įvedimą. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Rusijoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių šviesuolių ( jie ten daugiausia ėjo mokslus), o spaudos draudimo nebuvo. Pagaliau knygos buvo spausdinamos kituose kraštuose- Prūsijoje, Amerikoje. Galima sakyti, kad didžioji lietuviškų spaudinių dalis spausdinta Prūsijoje- Tilžės mieste.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875) suorganizavo knygnešių tinklą, sėkmingai veikusį visoje Lietuvoje net 40 metų, iki buvo grąžinta spaudos laisvė 1904 m.
Spaudos draudimo pradžioje buvo daugiausia spausdinamos maldaknygės ir kalendoriai ( grėsė pavojus ne tik lietuvių kalbai, bet ir katalikų tikėjimui), bet vėliau suklestėjo pasaulietiška literatūra. Pirmasis lietuviškas laikraštis, pavadintas ,,Aušra”, pradėtas leisti Prūsijoje 1883 m. Jo redaktorius buvo dr. Jonas Basanavičius. ,,Aušra” ir po jo pasirodęs ,,Varpas”, redaguotas dr. Vinco Kudirkos, kėlė lietuviuose laisvės troškimą ir ryžtą kovoti už savo teises.
1904 m., laimėję kovą su spaudos draudimu, lietuviai stengėsi atsikratyti rusų valdžia. Tuo metu (1905 m.) Rusijoje kilo revoliucija prieš caro valdžią. Lietuviai taip pat sukilo. Sušaukę Didįjį Vilniaus seimą, kuriame dalyvavo apie 2000 rinktų atstovų iš visos tautos, reikalavo iš rusų teisės savo valstybę valdyti- turėti lietuviškas mokyklas, grąžinti lietuvių kalbą į valdiškas įstaigas ir viešąjį Lietuvos gyvenimą. Nors rusai revoliuciją žiauriai nuslopino, lietuviams vis dėlto pavyko išsikovoti daugiau teisių.
Praslinkus devyneriems metams, kilo Pirmasis pasaulinis karas. Jam pasibaigus, JAV prezidentas Vilsonas (Woodrow Wilson) kartu su kitų tautų vadais įkūrė Tautų Sąjungą, kurios centras buvo Šveicarijoje, Ženevos mieste.
Pagal prez. Vilsono suformuluotas taisykles, kiekviena pasaulio tauta turinti teisę laisvai gyventi ir valdytis. Tuo pasinaudodami lietuviai sušaukė Vilniuje viso krašto atstovų suvažiavimą 1917 m. rudenį.Tas suvažiavimas išrinko Lietuvos Valstybės tarybą, kuriai pirmininkavo Antanas Smetona (jis vėliau buvo pirmasis Lietuvos prezidentas).

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuriuo skelbia visam pasauliui, kad atstatoma nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta, Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:18 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
VĖLINĖS

Lietuvių tauta nuo seniausių senovės laikų tikėjo į pomirtinį gyvenimą. Mirusiųjų vėlės dausose ar danguje gyveno panašiai, kaip gyvieji: jos naudojo tuos pačius įrankius, ginklus, daiktus; buvo linksmos ar nuliūdusios; laimingos ar nelaimingos. Tai labai priklausė nuo gyvųjų elgesio žmogui mirus. Todėl mirusiems į kapą dėdavo jų kasdieninio gyvenimo apyvokos daiktus, papuošalus, ginklus, indus. Aprūpindavo viskuo, kad vėlei nebūtų sunku kitame gyvenime, kad ji nekeiktų gyvųjų ir nesistengtų jiems keršyti, kenkti. Šalia to dar buvo rengiami mirusiųjų prisiminimai- puotos, dažnai švenčiamos prie mirusio artimojo kapo. Yra išlikusių rašytų šaltinių iš XIV- XV a., jog lietuviai rudenį švęsdavę didelę savo šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji.
Ta senovinė mirusiųjų paminėjimo šventė buvo perkelta į Vėlines (Ilges), kurios yra lapkričio pradžioje- 2 d. Šventė labai greitai prigijo Lietuvoje, bet jos šventimo apeigose (kaip ir kitų švenčių metu) galime dar rasti senųjų papročių ir tradicijų.
Vėlinės yra po Visų Šventųjų šventės (lapkričio 1 d.).

Žmonės žinojo ir tikėjo, kad Vėlinėse reikia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ir gimines. Ypač už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena. Buvo tikima, kad vėlė ne tiktai laukia maldų, bet ir reikalauja už ją melstis. Vėlės gali gyviesiems skaudžiai atkeršyti, jeigu yra užmirštos, ypač Vėlinėse. Mat liaudis tikėjo, kad Vėlinių naktį visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, joms nebereikia kentėti. Tada jos eina aplankyti buvusių savo namų, artimųjų, pasimelsti parapijos bažnyčioje arba prie pakelės kryžių. Gyviesiems pavojinga po saulės nusileidimo be reikalo lauke vaikščioti, o dar labiau atsirasti tamsioje bažnyčioje, kur kiekviename žingsnyje gali susitikti vėlę. Nors tų vėlių ir nematai, jų tiek daug- beveik nėra kojai vietos pastatyti, kad neužmintum ant vėlės. Ypač pavojingos tos vėlės, už kurias niekas nesimeldžia. Į savo parapijos bažnyčias vėlės ateina atsiimti maldų, kurias joms skiria gyvieji. Jeigu kuri maldų neranda, yra labai nelaiminga ir pikta. Ji žino, kad skaistyklos bausmė nėra sutrumpinta ar panaikinta ir dar daug reikės kentėti.
Kadangi visa aplinka pilna vėlių, buvo stengiamasi jų neužgauti, nestumdyti per greitai vaikštant. Negalima sąšlavų ar pelenų pilti laukan po saulėlydžio, nes vėlėms akis pribersi; negalima lieti vandens (ypač nešvaraus), nes apliesi vėles.
Nors vėlių aplinkui daug, žmonės džiaugiasi, kad negali jų matyti. Jeigu kas vėles pamatytų, baisiai išsigąstų, apsirgtų, o gal net numirtų. Kūdikis, gimęs Vėlinių naktį, bus dvasiaregys. Jis visą savo gyvenimą galės regėti vėles, ypač dalyvaudamas šermenyse, arba nuėjęs į kapines.
Vėlinėse visi stengdavosi nueiti į bažnyčią kiek galima daugiau kartų. Buvo tikima, kad kiekvieną kartą aplankius bažnyčią, sukalbėjus poterius ( pridedant ,, Amžiną atilsį”) arba uždegus žvakelę, iš skaistyklos išlaisvinama viena vėlė.
Vėlinių išvakarėse (arba prieš pat Vėlines) visi kapai būdavo gražiai sutvarkomi, papuošiami rudens gėlėmis, o vakare ant kiekvieno kapo uždegdavo žvakelę, kurią palikdavo degti per naktį. Net apleistuosius kapus puošdavo ir ant jų uždegdavo žvakutes. Visose kapinėse Vėlinių naktį žybsėdavo, mirguliuodavo mažos liepsnelės, primindamos, kad mūsų mirusieji niekuomet nebuvo užmiršti.
Žmonės manė, kad Vėlinių naktį galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijo jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs ar žuvęs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažutės švieselės.
Lietuviams nebūtų nei į galvą atėję Vėlinių vakare eiti į pasilinksminimą, balių, šokius. Buvo vengiama net dainuoti, juokauti ar kaip kitaip linksmintis, nes visus metus būsi nelaimingas. Be to linksmybės labai įžeidžia vėles, kurios po to vėl turi grįžti ir kentėti. Yra daug pasakojimų, kaip Vėlinių naktį susirinkęs jaunimas buvo nubaustas, kaip merginos, ėjusios vakaroti, buvo nuvestos į raistą ir paskandintos. Blogiausia pabaiga laukdavo žmonių, kurie (ypač susilažinę) eidavo Vėlinių naktį į bažnyčią arba į kapines. Retai toks pramuštgalvis gražuolis grįždavo iš savo žygio, o jeigu ir sugrįždavo, tai buvo išprotėjęs arba ligonis visą likusį gyvenimą.


Tai įdomu...
Manoma, kad laidotuvių tradicija susiklostė maždaug 50 tūkstančių metų prieš Kristų. Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiojo vėlė gyvena ir gali padėti arba pakenkti gyviesiems. Laidotuvių tikslas buvo apsisaugoti nuo mirusiojo, sukliudyti jam kištis į gyvųjų reikalus, nuteikti vėlę palankiai.
Mirusiojo kūną puošdavo, dažydavo, aprengdavo šventiniais drabužiais, į karstus dėdavo dovanų ir aukų. Kad vėlė negalėtų grįžti, mirusįjį kartais surišdavo, nusukdavo arba persmeigdavo galvą, prislėgdavo akmenimis. Vėlę buvo bandoma suklaidinti- mirusiojo kūną nešdavo laidoti už upės, iš būsto išnešdavo per specialiai tam padarytą angą, kurią tuojau pat užtaisydavo.
Žmonės į laidotuves susirinkdavo užsidėję kaukes, kad vėlė jų neatpažintų ir negalėtų pakenkti.
Apie mirusįjį arba laidojimo vietą būdavo šokamas mirties šokis. Vėlę bei piktąsias dvasias buvo bandoma nubaidyti triukšmaujant. Šio papročio atmaina mūsų dienomis- skambinti varpais, iššauti salvę.
Sielvartas ir noras įsiteikti mirusiajam buvo reiškiamas raudomis, ašaromis, šauksmais. Musulmonų šalyse iki šiol išlikęs paprotys daužyti galvą į žemę ar sieną, rautis plaukus, draskyti veidą nagais, žaloti kūną aštriais akmenimis, peiliais, nusikirsti dalį ar net visą pirštą. Žydai gedėdami truputį įplėšia drabužius.

Vėliau įsikūrę gyvenvietėse, žmonės ėmė kurti kapines. Kai kada mirusieji būdavo tiesiog užkasami po namų asla ar židiniu.
2000-1000 m. prieš Kristų atsirado kremacija, išlikusi iki mūsų dienų. Kartu buvo deginamas ir mirusiojo turtas. Mirę karžygiai buvo deginami kartu su žirgais, šarvais, ginklais, į laužą mesdavo vanagų, kačių, meškų, lūšių nagų, kad lipančiai į dausas vėlei būtų už ko užsikabinti.
Mirus genčių vadui, kunigaikščiui (prisimink Kęstutį), vyriausiajam žyniui, karaliui ar kitam kilmingajam, kartu su mirusiuoju buvo deginami ir jo tarnai, vergai bei žmonos.

Daugiau skaitykite baltų forume
http://www.baltai.lt/phpBB/viewforum.ph ... 4def25a56f

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:20 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
LIETUVIŲ KALBA

Svarbiausias lietuvių tautybės bruožas – lietuvių kalba. Galima tvirtinti, kad be lietuvių kalbos niekas negali išlikti tikru lietuviu.
Lietuviai šviesuoliai tai suprato jau XVI a., ryžęsi stoti į kovą su lietuvių kalbos niekinimu ir naikinimu. Ši kova už savo kalbos vertę buvo pradėta daug anksčiau. Kanauninkas Mikalojus Daukša, pirmasis Didžiosios Lietuvos rašytojas, 1599 m. Vilniuje išleido savo garsiąją ,,Postilę” (,,Postilla Catholicka”), kurios prakalboje kreipiasi į skaitytojus, tarp kitko šiais žodžiais:

,, Ne žemės derliumi, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.

M. Daukša iškalbingais žodžiais kreipėsi į tuometinius Lietuvos bajorus ( gerokai sulenkėjusius), ragindamas nepamesti, nepaniekinti tėvų kalbos. Jis peikia tuos, kurie patys gimę lietuviais, užmiršta savo gimtąją kalbą ir jos gėdijasi. M. Daukša sako: ,,Nėra tautos tokios menkos, nėra žemės sklypelio tokio mažo, kur nebūtų vartojama savo kalba”.
Lietuvių kalba amžių amžiais turėjo kovoti su svetimųjų kėslais ją niekinti, užgožti, sunaikinti. Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalbą slopino lenkų ir rusų kalbos; Mažojoje Lietuvoje – vokiečių įtaka bei priespauda.

Jono Basanavičiaus pradėtas leisti žurnalas ,,Aušra” išjudino visą Lietuvą. ,,Aušra” aukštino Lietuvos praeitį, ryškino lietuvių kalbos senumą ir turtingumą, atskleidė rusų okupacijos skriaudas, ragino nenutautėti. Atsiradus ,,Aušrai”, kova dėl lietuviškos spaudos ypač sustiprėjo, tapo organizuotesnė. J. Basanavičius sušaukė Didįjį Vilniaus Seimą, kuris nutarė siekti vieno tikslo - Lietuvos nepriklausomybės. Dėl to J. Basanavičius vadinamas mūsų tautos atgimimo tėvu.
Vincas Kudirka, kuris jaunystėje buvo smarkiai sulenkėjęs, taip apsakė ,,Aušros” jam sukeltus išgyvenimus: ,, ...Rodos girdėjau Lietuvos balsą..., pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs...” V. Kudirka vietoj nustojusios eiti ,,Aušros” įkūrė ,,Varpą”- laikraštį, kuris tarsi varpas turėjo žadinti, kelti lietuvius į kovą dėl nepriklausomybės.

Jonas Jablonskis vienas pirmųjų suprato, kad Lietuvai reikalinga literatūrinė, vieninga, neužteršta svetimybėmis lietuvių kalba.
,, Yra mūsų šnekamojoje kalboje daug šiukšlių. Tas šiukšles reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti”,- rašė J. Jablonskis ,,Lietuviškos kalbos gramatikos” pratarmėje.
Užsibrėžęs mūsų kalbą sunorminti, padaryti ją prieinamą visiems žmonėms, praktišką, J. Jablonskis daug dirbo, rašė, vieną po kitos leido knygas, vadovėlius. Jo švietėjiškos veiklos nenutraukė ir caro persekiojimai, ištrėmimai iš Lietuvos.
J. Jablonskio patarimais naudojosi žymūs ano meto literatūros veikėjai, rašytojai: Žemaitė, G. Petkevičaitė – Bitė, V. Kudirka.
Beje, V. Kudirka buvo Jono Jablonskio klasės draugas. Jiedu susirašinėjo ir Jablonskiui gyvenant Maskvoje. Iš pradžių lenkiškai, paskui Jablonskis pradėjo rašyti lietuvių kalba. Gavęs lenkiškai parašytą V. Kudirkos atsakymą, J. Jablonskis kreipėsi į draugą tokiais žodžiais: ,,Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, tai esti kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir auklėjo. Gėda tai XIX a. taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”.
Pats didžiausias kalbininko nuopelnas- lietuvių bendrinės kalbos pamatų sukūrimas. Dėl to J. Jablonskis dažnai vadinamas mūsų bendrinės kalbos tėvu.

Tvirčiausia lietuvių kalbos atrama visais laikais buvo liaudis- lietuviškas kaimas. Jame išsilaikė nepažeista lietuvių kalba ir tautos dvasia. Iš lietuvių valstiečių kilę inteligentai- šviesuoliai, ypač Tautinio atgimimo metu ( XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje) iškovojo savo tautai laisvę ir nepriklausomybę.

Kalbininkai mano, kad lietuvių kalba tebėra panašiausia į senąją indoeuropiečių prokalbę iš visų dabartinių gyvųjų tos šeimos kalbų. Ji turi daugiausia senosios indoeuropiečių kalbos formų, yra mažiausiai pasikeitusi.


Tai įdomu...
Šiuo metu pasaulyje yra apie 2500 gyvųjų kalbų. Gyvoji kalba yra ta, kuria natūraliai, kasdieninio gyvenimo santykiuose, kalba bent keli žmonės. Kalba miršta- išnyksta- kai ja niekas daugiau nebekalba. Kartais mirusioji kalba yra taip pat plačiai vartojama mokslinėje terminologijoje arba literatūroje, pvz. lotynų kalba. Šia kalba niekas nebekalba jau daug šimtų metų, bet lotynų kalba tebedėstoma mokyklose, o moksliniai terminai ja ir šiandien tebekuriami.
Nustatyta, kad šiuo metu daugiau kaip 1 milijardas žmonių kalba angliškai. Anglų kalba yra virtusi tarytum tarptautine kalba ir ja galima susikalbėti beveik kiekvienoje valstybėje. Antrąją vietą kalbančiųjų gausumu užima mandarinų (kinų) kalba, kuria kalba apie 800 milijonų žmonių. Trečioje vietoje yra ispanų kalba su maždaug 250 milijonų ja kalbančių, Šalia šių milžiniškų skaičių lietuviškai kalbančiųjų skaičius atrodo labai menkas- tik apie 3,5 milijono. Tačiau lietuvių kalba vis tiek užima labai svarbią vietą gyvųjų kalbų tarpe ir ja galime didžiuotis.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:21 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
TAUTOS ŠVENTĖ

Rugsėjo 8- oji- Tautos šventė (ši diena yra ir Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo šventė). Ji pradėta švęsti 1930 m., minint 500 metų sukaktį nuo Vytauto Didžiojo mirties. Tie metai taip pat buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais.
Vytautas Didysis mirė 1430 m. Tų metų rugsėjo 8 d. jis turėjo būti vainikuotas Lietuvos karaliumi, tačiau iškilmės neįvyko dėl lenkų trukdymų ir klastų. Vytautas mirė nesulaukęs naujai paskirtos karūnavimo datos. Jis buvo garsiausias ir mylimiausias Lietuvos valdovas.
Vytautas Didysis (1350- 1430) buvo vyriausias Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus. Jo motina buvo garsioji Palangos vaidilutė Birutė, kurią Kęstutis pamilo, parsivežė į savo sostinę Trakus ir vedė. Kunigaikštis Kęstutis Lietuvą valdė kartu su savo broliu Algirdu, kurio sostinė buvo Vilniuje. Jie abu buvo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnūs.
Kęstutis ir Algirdas kraštą valdė tikrai broliškai, tarpusavyje gražiai sugyvendami, sutardami. Algirdui mirus, valdžia teko jo sūnui Jogailai. Netrukus prasidėjo nesantaika tarp Jogailos, jo dėdės Kęstučio ir pusbrolio Vytauto.
Nesantaika ilgainiui virto atvira kova. Vienu metu Jogaila klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą, uždarydamas juos Krėvos pilies kalėjime. Kęstutis ten buvo nužudytas, bet Vytautui pavyko pabėgti. Legenda pasakoja, kad jis iš kalėjimo pabėgo, persirengęs savo žmonos tarnaitės rūbais. Mergina liko kalėjime, o Vytautas kartu su savo žmona Ona išėjo pro vartus.
Pabėgęs iš kalėjimo, jis nuvyko pas kryžiuočius ieškoti pagalbos prieš pusbrolį Jogailą. Tuo tarpu Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos karaliaus vainikas, jeigu jis apsikrikštys ir ves lenkų karalaitę Jadvygą. Pasiūlymą Jogaila priėmė.
Po kiek laiko jis susitaikė su Vytautu ( Astravo taika, 1392 m.), palikdamas jam valdyti savo tėvo Algirdo ir kartu Vytauto tėvo Kęstučio žemes, o pats tapdamas Lenkijos karaliumi.
Jogaila kartu su Vytautu apkrikštijo Lietuvą ( be Žemaičių) 1387 m. Žemaičiai buvo apkrikštyti žymiai vėliau- 1413 m.
Vytautas buvo sumanus valdovas, labai gabus, geras politikas, mokėjęs daug kalbų. Jis taip pat buvo nepaprastai teisingas. Jo valdymo laiku Lietuvos teritorija išaugo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jis daug kariavo su Maskvos kunigaikščiais, totorių Aukso orda, kryžiuočiais ir kitais Lietuvos priešais. Pagaliau už Maskvos kunigaikščio jis išleido savo dukterį Sofiją, o su totoriais padarė taiką. Kryžiuočiai, kurie apie 200 metų puldinėjo ir vargino kraštą, skelbdamiesi einą krikštyti pagonių, negalėjo nurimti ir tada, kai Lietuva buvo apkrikštyta. Nors pagonių krikštyti nebereikėjo, kryžiuočiams buvo sunku atsisakyti turtingų Lietuvos žemių, grobio ir vergų, kuriuos jie priprato grobti dažnų žygių į Lietuvą metu. Vytautas Didysis nusprendė sutvarkyti kryžiuočių reikalą visiems laikams.
1410 m. liepos 15 d. ties Žalgiriu, Prūsijoje įvyko mūšis, kurio metu kryžiuočių ordinas buvo visiškai sutriuškintas ir netrukus nustojo egzistavęs.
Atsikračius amžinojo priešo- kryžiuočių, Vytauto dėmesys daugiau krypo į santykius su Lenkija. Kai Jogaila sutiko priimti Lenkijos karaliaus vainiką, jis tuo pačiu pasižadėjo apkrikštyti pagonišką Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos. Apkrikštyti lietuvius jam pavyko su pusbrolio Vytauto pagalba, bet prieš prijungimą prie Lenkijos griežtai stovėjo Vytautas ir lietuviai didikai.
Nors Vytautas- jau tuomet krikščioniško krašto krikščionis valdovas- valdė milžiniškus Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos plotus, ji vis tiek (ypač lenkų) buvo laikoma žemesnio lygio valstybe, nes jos valdovas nebuvo karalius, o tik didysis kunigaikštis.

Po pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo mirties 1263 m. visi kiti valdovai buvo vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, nes jie visi vėl buvo pagonys. Tais laikais tik krikščionių valdovai buvo vainikuojami karaliais, kuriems karūną atsiųsdavo Katalikų Bažnyčios galva- Romos popiežius. Jau prieš Žalgirio mūšį Liuksemburgo imperatorius Sigismundas siūlė Vytautui karaliaus vainiką:tuo būdu visiems laikams būtų galima nutraukti ryšius su Lenkija. Vytautas nesutiko, nes santykiai su pusbroliu Jogaila buvo gana draugiški, o be to, jie vienas kitam buvo reikalingi kovoje su priešais- kryžiuočiais.
Karaliaus vainikas antrą kartą Vytautui buvo pasiūlytas 1429 m. Lucko konferencijos metu to paties imperatoriaus Sigismundo. Garsas apie Vytauto Didžiojo sugebėjimus ir žygius buvo plačiai pasklidęs tuolaikiniame pasaulyje. Atrodė labai logiška ir tinkama, kad Vytautas būtų vainikuotas karaliumi. Šiuo reikalu buvo atsiklausta Jogailos, kuris nedelsdamas davė savo sutikimą. Tačiau vainikavimui griežtai pasipriešino lenkų ponai, Jogailos patarėjai. Jie protestuodami išvažiavo iš Lucko, suvažiavimui nesibaigus, tvirtindami, kad Lietuvą Vytautas valdo tik iki savo gyvos galvos, o po to ji priklausys Lenkijos valdovams. Jeigu Vytautas būtų vainikuotas karaliumi, tuomet Lietuva išslys iš Lenkijos rankų visiems laikams. Lenkai į jos žemes ir jos valdymą nustos visų teisių. Tai buvo aštraus konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos pradžia.

Imperatorius Sigismundas palaikė Vytautą, bet popiežius Martynas V daugiau linko į lenkų pusę. Jis sutiko, kad Vytautas vertas karaliaus vainiko, bet pabrėžė, jog kaimyninių kraštų vyskupai neturės teisės dalyvauti vainikavimo iškilmėse. Sigismundas, būdamas Romos imperatorius, turėjo teisę pasiųsti Vytautui karališkąjį vainiką ir be popiežiaus tiesioginio sutikimo. 1430 m. rugsėjo 8 d. , Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo šventėje, buvo sutarta atlikti vainikavimo iškilmes.
Iškilmėms buvo pasiruošta, bet karališkasis vainikas užkliuvo pakelyje: lenkų pastangomis delegacija, nešanti Vytautui Didžiajam karūną, nepasiekė Lietuvos ir iškilmių vietos (karūna buvo pavogta).
Po ilgų derybų su Jogaila ir lenkais buvo nustatyta kita iškilmių data, bet Vytautas jos nebesulaukė. Jis mirė 1430 m. spalio 27 d. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:21 pm
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kalendorius

Kalendorius – tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta matomų dangaus kūnų periodišku judėjimu. Žodis ,,kalendorius” kilęs iš lotynų kalbos žodžio calendarium - ,,skolų knygelė”. Senovės Romoje skolininkams kalendos, t.y. pirmosios mėnesio dienos reiškė ne tik mėnesio pradžią, kuri maždaug sutampa su jauno mėnulio pasirodymu, bet ir su procentų mokėjimo terminu. Sudaryti kalendorių buvo vienas iš svarbiausių ir sunkiausių uždavinių senovės astronomams.Visi kalendoriai sudaromi stebint dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio – ir Žemės judėjimą.Nuo senų laikų Rytų Azijos astronomai sudarydami kalendorius daug dėmesio skyrė Jupiteriui. Yra kalendorių, sudarytų remiantis Saturno ir kitų planetų judėjimu.
Senovės Lietuvoje vartotas Mėnulio kalendorius. Saulės kalendorius įsigali plintant žemdirbystei. Nuo XIII a. vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje oficialiai vartojamas Julijaus kalendorius.



Tai įdomu…
Įžymusis Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis žynys, valstybės veikėjas Julijus Cezaris (102-44m. pr. m. e.), išstudijavęs egiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, nutarė pakeisti painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių nauju Saulės kalendoriumi. Naujame Julijaus kalendoriuje, kuris buvo įvestas 46 m. pr. m. e.,metai turi 365,25 paros ir yra truputį ilgesni už Saulės metus. Likutis per 128 metus sudarydavo maždaug vienos paros skirtumą. Tai ir buvo pagrindinis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Iki XVI a. antros pusės jau susidarė beveik 10 parų skirtumas. 1582 m. katalikų bažnyčios vadovas popiežius Grigalius XIII specialia bule įvedė naują kalendorių. Jį pavadino Grigaliaus arba naujojo stiliaus kalendoriumi. Jis yra toks tikslus, kad atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus kalendoriaus metus tik 26 sek., ir paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų. Kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta keliamaisiais metais laikyti tuos, kurių skaičius dalijasi iš keturių- 1988, 1992, 1996 ir t.t. O vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97. Todėl 1700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastaisiais, o 1600, 2000, 2400 ir 2800 keliamaisiais metais. Grigaliaus kalendorius pavadintas naujojo stiliaus, todėl Julijaus kalendorius dabar vadinamas senojo stiliaus kalendoriumi.
Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Grigaliaus kalendorius vartojamas nuo 1586 metų. Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje nuo 1800 m. vėl grįžta prie Julijaus kalendoriaus. Užnemunė ir toliau vartojo Grigaliaus kalendorių. 1915 m. lapkričio 15 d. visoje Lietuvoje pereita prie naujojo stiliaus ( Grigaliaus) kalendoriaus.

Daugiau rasite baltų forume
http://www.baltai.lt/phpBB/viewforum.ph ... 4def25a56f

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ket Sau 15, 2009 4:23 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007